Pirmą kartą Lietuvoje pristatoma 1976 m. Sagoje gimusio šiuolaikinio japonų fotografo Kodo Chijiiwos kūryba. Beveik visi parodai atrinkti darbai buvo sukurti Japonijoje, UNESCO saugomoje tūkstantmečiais kedrais visame pasaulyje garsėjančioje Jakušimos saloje, kurioje fotografas gyvena nuo 2003 metų. Šįkart „Muziejaus trečiadienyje“ parodos „Jūra – Yura“ kuratorė Yolita René-Šegždaitė kviečia atidžiau žvilgtelėti į šiuolaikinio fotografo ir M. K. Čiurlionio, kurio vardo muziejuje vyksta paroda, darbus. Gyvai parodą galite aplankyti iki šio sekmadienio!
Parodos pavadinimo žodžiai homonimai – tarsi dialogas tarp jūros (jūra) – ryškaus elemento M. K. Čiurlionio kūriniuose, ir japonų kalbos žodžio yura (virpėjimas / drebulys) – aliuzijos į fotografo kūrybą. Vandenynų paviršių įtūžį, vėjo energiją, virsmo nekintamumą – visa tai fotografas perteikia naudodamas dvigubos ekspozicijos techniką.
Sudėtingame nūdienos pasaulyje, globalių krizių, karo ir klimato kaitos fone ši fotografijų paroda kviečia užmegzti ryšį su Gamtos stiprybe ir jos alsavimu. Nepaisant skirtingo laikmečio ir viena nuo kitos dideliu atstumu nutolusių šalių, abiem menininkams būdingas vienodai jautrus jausmų Gamtos didybės akivaizdoje perteikimas.
Tylūs Kodo Chijiiwos fotografijų vaizdai rezonuoja su M. K. Čiurlionio (1875–1911) paveikslais, esančiais čia, jo vardo muziejuje. Svarbu pažymėti, kad japonų fotografas nepažinojo lietuvių menininko kūrybos, kai 2015 m. kilusio taifūno metu pradėjo kurti fotografijų ciklą Yurameki (drebulys / virpėjimas). Tada jis sumanė panaudoti dvigubos ekspozicijos techniką Rolleiflex fotoaparatu, bandydamas užfiksuoti vandenyno paviršiaus šėlsmą, vėjo energiją, laikinumo pastovumą.
Chijiiwos fotografijoje pabrėžiamas keturių stichijų – žemės, vandens, oro ir ugnies – egzistavimas. Vanduo vaizduojamas visomis jo būsenomis – kaip skysta, kieta, dujinė materija; nenutrūkstama gyvybės tėkmė tampa jo kūrybos leitmotyvu. Nematerialiojo pasaulio vaizdavimas – rimtas iššūkis menininkui: oras, vėjas ir šviesa, tarpininkai tarp dangaus ir žemės, tarpplanetinės vibracijos; vulkanų garai ir purslų prisodrintas vėjas padeda fotografui suvokti elementų medžiagiškumą.
Kaip pavyksta jam prijaukinti Gamtos alsavimą gaudant visų elementų metamorfozes laike?
Tarsi sausumos jūreivis, Kodo Chijiiwa tiesiogine prasme neria į siautulingos stichijos šėlsmą ir leidžiasi blaškomas nuožmių vandenyno gūsių. Stiprių vėjų matininkas, jam sunku išstovėti, jis privalo priešintis, kad išlaikytų pusiausvyrą, nesileistų nunešamas – kūnu ir siela jis atsiduoda gamtos konvulsijoms. Suvokdamas savo pažeidžiamumą, bet užplūstas malonės, jis pasitinka šiuos meteorologinius fenomenus kaip gyvenimo manifestaciją – hic et nunc (lot. čia ir dabar). Taip fotografas pradeda savo Yurameki seriją. Kitaip nei menininkas Hiroshi Sugimoto savo taikiuose jūros peizažuose, Chijiiwa žaidžia su vėju – audringu ir virpančiu jūros paviršiumi, tuo, ką Viktoras Hugo buvo įvardijęs kaip „peizažo sielą“.
Jūros pasaulis M. K. Čiurlioniui buvo svarbus įkvėpimo šaltinis, dažnas kūrybos leitmotyvas, pavyzdžiui, jo simfoninėje poemoje Jūra, sukurtoje 1904–1907 m., taip pat laiškuose, literatūriniuose rašiniuose. Jūros sonatoje, nutapytoje 1908 m., milžiniška banga su dailininko inicialais paveiksle Finale savo stichijos galia ir didybe pasiekia kulminaciją (Jūros sonata). Čia galima įžvelgti lietuvių dailininko ryšį su japonų menu. Šis Čiurlionio kūrinys susisieja su garsiuoju Kacushikos Hokusajaus grafikos darbu Didžioji banga prie Kanagavos, kuris XIX a. ypač greitai tapo populiarus Europoje.
Ukyo-e – plaukiančio pasaulio paveikslų – japonų grafikos atspaudų, kurie XIX a. pabaigoje darė įtaką Europos menui, idėja tam tikra prasme įgyvendinama Chijiiwos fotografijų serijoje Yurameki (virpantis / banguojantis) pasaulis.
Šios senos japonų tradicijos vertas tęsėjas Kodo Chijiiwa taip pat tyrinėja jūrą, savo fotografijose taikydamas mažytes chromatinių tonų variacijas, išryškina subtilią ribą tarp vandens ir oro. Parodoje eksponuojamuose triptikuose vandenynų tema juntame menininką dominančią be paliovos kintančią stichijų dvasią, jūros kvėpavimą, ugnies šokį ar medžių siūbavimą, taip nejučia atsiskleidžiant sąsajoms su Čiurlionio kūryba (Pavasaris, 1907).
Šis gamtos virsmo nekintamumas atsispindi ir žymaus japonų rašytojo Yukio Mishimos pamąstymuose, kurie kviečia kiekvieną iš mūsų patirti tai savo gyvenime:
Aiškiai mačiau spindinčią jūrą ir spindintį smėlėtą paplūdimį. Viskas buvo būtent tai, kas buvo. Kaip galėjau nepastebėti subtilių pokyčių, kurie įvyko su materija visatoje? Paslapčiomis pasaulis pasikeitė, kaip gėrimas butelyje, o aš buvau tas, kuris matė stiklinę, švytinčią tamsiame skystyje, bet nenorėjo ragauti nė trupučio to skysčio.
„Pavasario sniegas“, iš knygos „Vaisingumo jūroje“
Nei paukštis, nei gyvūnas nepasirodo šiuose jūros vaizdų fragmentuose. Žmogaus nebuvimas verčia žiūrovą sutelkti dėmesį į kitas peizažą apgyvenusias esybes. Tokie nepailstantys gamtos energijų ir judesių žaidimai įamžinami menininko virpančiose gūsių įsiurbtos ir lanksčia paverstos materijos fotografijose.
Fotografo žvilgsnis į augalų pasaulį išgrynina tylius jo judesius ir pristato užslėpto vidinio gyvenimo jėgą, kaip 1942 m. rašė prancūzų poetas Francis‘as Ponge:
Augalų laikas: jie nuolat atrodo statiški, nejudrūs. Nusisukame kelioms dienoms, savaitei, o jie dar pagražėjo, ataugų pagausėjo. Jų asmenybė nekelia dvejonių, o jų forma vystosi vis tiksliau ir tiksliau.
„Le Parti pris des choses“ (versta iš prancūzų k.).
Šiuose elementų laikinumą atspindinčiuose vaizduose gamta atsiveria visa savo galybe, gimdo jautrų atgarsį to, ką Immanuelis Kantas apibrėžia kaip Erhabene – didingumo jausmą. Tai grožio transcendencija, kuri pakylėja sielą ir išreiškia tai, kas neišreiškiama. Šias abstrakčių filosofinių peizažų linijas galima įžvelgti Čiurlionio 1906 m. kūrinyje „Ūkanos“ kartu su jo simfonijomis, išreiškiančiomis pasaulio harmoniją. Kodo Chijiiwa pabrėžia savo norą įamžinti „peizažo sielą“ taip, kaip romantizmo dailininkai, bet jis paverčia antrą planą pagrindiniu ir taip labiau pabrėžia visų elementų trumpalaikiškumą, pavyzdžiui, rūke skęstantys peizažai, išreiškiantys poeto Charles‘io Baudelaire’o mistiką: Gamta – šventykla, kurioje galima medituoti.
Kodo Chijiiwos gamtos vizija nukelia mus į šintoistinę Japoniją, kurioje dar egzistuoja nesuskaičiuojama gausybė kami (aukštesniųjų dvasių), apimančių visą galingesnę už žmogiškąją prigimtį esybę: Saulę, Mėnulį, taifūnus, tai, kas atrodo paslaptinga, dvejotina; kalnus, jūras ir upes, uolas, vėjus ir medžius. Kami per nenuilstančias gūsių turbinas, regis, apgyvendina visus fotografo darbus. Abiejų menininkų kūrybos ikonografijoje galima pastebėti nemažai bendrų elementų: pavyzdžiui, Saulės deivė (Lietuvoje Saulė, Japonijoje – Amaterasu, abiejose kultūrose ji yra moteriškosios lyties), kuri matoma daugelyje M. K. Čiurlionio kūrinių, pavyzdžiui, 1907 m. sukurtame paveiksle „Saulė“ arba ankstesniame kūrinyje „Saulėlydis“ (1904).
Senovės Japonijoje tikėjimų visuma – šintoizmas, artimas archajiškiems baltų tikėjimams, taip pat praktikavusiems šventųjų žemiškųjų vietų ir jas apgyvendinančių dvasių garbinimo kultą, sujungė šventų Žemės vietų ir kami garbinimo tradiciją. Šios gerosios gamtos jėgos labai populiarios Japonijoje, jos liudija bet kokią esybę, savo prigimtimi esančią aukščiau žmogaus, bet ką, kas atrodo paslaptinga ar grėsminga, – taifūnas, jūros ir upės, medžiai nesiliaujančioje kvėpavimo būsenoje nuolat kartojasi Chijiiwos fotografijose.
Serijoje Yurameki (Drebėjimas) jis perteikia neįtikėtiną taifūno energiją. Tokia pati jėga juntama Čiurlionio audringo vandenyno vaizdavime, suponuojančiame Perkūno – griaustinio dievo – egzistavimą („Perkūnas“, 1909).
Saulė fotografui išlieka svarbiu jo darbų poetiškumo elementu. Semdamasis iš kosmologijos vaizduotės gelmių, jis savo reprezentacijas sieja su ugnies apeigomis, tiek pat svarbiomis baltų, tiek ir japonų tikėjimams.
Serijoje Gata Chijiiwa fiksuoja pėdsakus, paliktus jūros, kai ji, nurimusi po savo šėlsmo, išdžiūsta saulėje. Fantastiškas jūros dugnas su atoslūgio metu atsiradusiais įtrūkimais – tarsi įspėjamieji ženklai ateities visuomenei. Kaip mozaikos teseros, jie primena japonišką keramikos techniką raku ir perteikia bendrą žemės, ugnies ir vandens istoriją.
Bandant užfiksuoti akiai matomus laiko sluoksnius vaikštinėjant pajūriu, romia kaligrafija tarsi atviroje jūros knygoje jam pavyksta įamžinti vandens augalų pėdsakus.
Kodo Chijiiwa iliustruoja, kad gamta – unikalus pulsavimas, kuriame susijungia žmogus ir visata, kad viskas, ką vienija daugialypė gyvenimo įvairovė, yra susiję. Jis kviečia mus keliauti nenutrūkstamoje materijos metamorfozių tėkmėje ir pasinerti į tylos gelmes.
Paroda Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 10 d., kviečiame užsukti ir pajusti šio japonų menininko ypatingą kūrinių virpėjimą.
