Šią savaitę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ poeto Bernardo Brazdžionio dienoraštį varto Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė.
1944-ųjų vasara. Europa pavargusi nuo karo… Taikos laukia ir Lietuva. Tačiau grįžtančios okupacinės sovietų armijos grėsmė kelia didelę sumaištį ir baimę dėl galimų trėmimų, žudynių ir įvairių laisvės suvaržymų. Nerimas plinta žaibo greičiu, žmonės svarsto įvairias gelbėjimosi galimybes, tarp jų ir pasitraukimą į Vakarus, tikėdamiesi – tik trumpam, kol Lietuva išsivaduos iš raudonojo teroro gniaužtų…
Prieš aštuonis dešimtmečius pasitraukti iš Lietuvos kartu su kitais inteligentais nutarė ir rašytojo Bernardo Brazdžionio šeima. Apsisprendimas nebuvo lengvas, nes šeima, kurioje augo trys maži vaikai, Kaune turėjo savo namus, darbus, B. Brazdžionis buvo pripažintas poetas, įvertintas keliomis svarbiomis literatūros premijomis.
Interviu L. Peleckiui-Kaktavičiui Brazdžionis pripažino: Iš Lietuvos išvykome bėgdami nuo sunaikinimo, bet tas bėgimas buvo ne į gyvenimą, o į mirtį, nes Vokietijoje tebevyko karas, ant miestų ir ant žmonių galvų krito bombos. <…> Bet, sakėmė, geriau būti bombų užmuštam, geriau čia po atviru dangum mirti, negu pasilikti prievartai, smurtui, kančiai.
Traukdamiesi, kartu su reikalingiausiais daiktais, išsivežė įvairių dokumentų, nuotraukų, šeimos relikvijas, kelias knygas.
Nutarę trauktis, Brazdžioniai pirmiausiai nuplaukė garlaiviu iki Kulautuvos, Antano ir Leonildos Kučų namuose atsisveikino su artimaisiais, paliko kelis vertingus daiktus. Grįžę į Kauną, susikrovė mantą ir rūpinosi, kaip patekti arčiau pasienio. Išvažiuoti iš Kauno buvo sunku, pavyko tik po kelių valandų. Sunkvežimiais važiavo link Kybartų, nutarę laikinai apsistoti Kiršuose, netoli pasienio, poeto Kazio Bradūno tėviškėje. Kartu su rašytoju Česlovu Grincevičiumi, ekonomistu Juozu Leimonu, tautotyrininku Antanu Mažiuliu laukė žinių iš fronto ir ieškojo galimybės kirsti Lietuvos sieną. Artėjant frontui, kartojantis bombardavimams, visi keliavo į Rytprūsius.
Pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. B. Brazdžionis buvo paimtas apkasų kasti, o Aldona Brazdžionienė su trimis mažais vaikais prekiniais vagonais liepos 21-ąją buvo išvežti į Vakarus ir apgyvendinti pereinamajame lageryje (durchgangslager). Išsiskyrimą liudija maža rankraštinė knygelė „Svetimi kalnai“, kurioje yra B. Brazdžionio įrašas: „Mano brangiajai Aldonėlei – Duok Dieve vėl visiems laimingai susitikti / Bernardas / 44.7.19“.
Tačiau liepos 22-ąją, Virbalyje B. Brazdžioniui pavyko gauti medicininę pažymą, kad jis darbui netinkamas.
Nusipirkęs bilietą į Gracą, po dešimties dienų, liepos 31-ąją, išvyko traukiniu iš Eitkūnų. Nelengva buvo kelionė, pavojai tykojo kiekvienoje vietoje, kamavo nežinomybė ar pavyks surasti savo šeimą. Trumpam apsigyveno Grace. Ten kelioms savaitėms gavo atostogų korteles ir ieškojosi darbo. Yra duomenų, jog, nusprendęs apsigyventi Furthofe, Brazdžionis vyko pas žmoną ir vaikus į Gotenshafeną, pakeliui užstrigdamas Breslau mieste. Dokumentai patvirtina, jog rugpjūčio 7 d. rytą iš Breslau (Vokietijoje) B. Brazdžionis išsiuntė žmonai 2 telegramas į pereinamąjį lagerį Gotenshafene, pranešdamas savo atvykimo valandą.
Karas tęsėsi, kelionė buvo pavojinga, aplink krito bombos. Visą širdgėlą tuomet išliedavo dienoraštyje. Išlikusi stipriai laiko paženklinta, sunkiai įskaitoma nedidelio formato knygelė, kurioje dauguma įrašų, rašytų pieštuku, yra išblukę, tekste nemažai tik vienam Brazdžioniui suprantamų trumpinių, raštas ne visuomet įskaitomas. Tačiau įrašai padeda ne tik suprasti sudėtingą tremtinių kelią, atsekti, kur ir kada Brazdžioniai keliavo, buvo apsigyvenę, bet ir poeto meilę knygai, literatūrai, kuri karo metais dažnai buvo nustumiama į tolimą širdies kampelį.
Dienoraštyje pirmasis įrašas – 1944 metų rugpjūčio 15-ąją: „7.20 atvykstam į Furthofą“. Atvyko ten jau su šeima, kurią laimingai sutiko Gotenšafeno pereinamajame lageryje rugpjūčio 7-ąją dieną. Taip pat pažymėta, kad Furthofo plieno fabrike pradėjo dirbti penktadienį, rugpjūčio 18 dieną. Tolimesniuose įrašuose pažymėta, kad rugpjūčio 31-ąją ten įsidarbino ir rašytojo Kazio Bradūno žmona Kazimiera.
Rugpjūčio 17 d. santūriai pasidžiaugęs, jog nuo rytojaus dirbs Furthofo fabrike, sekančią dieną Brazdžionis rašo, jog tai „vienas iš sunkiausių darbų“. Darbas išties buvo sunkus ir alinantis, ypač tuomet, kai teko šlifavimo skyriuje pielytes plauti. „23.8.44. Trečiadienis / Iš pat ryto gaunu naują darbą – šlifavimo skyriuje plauti pielyčias. <…> Užtvinko pirštas, įlindus geležies rakščiui.“ Sekančią dieną – „Iš pat ryto pirštus, plaunat, lyg adatom bado. Bandau kentėti. Atšoku instinktyviai. <…> Po pusryčių pirštus išsitepu cinko mostim. Geriau.“
Iš nerišlaus rugpjūčio 18 dienos teksto aiškėja, kad visur vyko nesąžiningos pinigų rinkliavos, apgavystės, Brazdžionio vadinamos kombinacijos. Bet šios dienos įrašą užbaigia kiek šviesesne mintimi: Prie kooperatyvo susipažįstu su vietos rašytoju <…>. Jis yra išleidęs scenos veikalų, rašys eilių ir dainų. Dabar <…> domisi gamta, kalnais. Iš vietos gyvenimo siūlo paskaityti [Puteikos] romaną.
Tiek pabėgėliai, tiek vietiniai gyventojai aptarinėdavo karo eigą Lietuvoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vengrijoje… Šalia tų ypatingai aktualių temų spėdavo aptarti ir Lietuvos gamtines savybes: vietiniai ir kitų tautų pabėgėliai nustebdavo sužinoję, kad Lietuvoje auga pomidorai.
Dažnai įrašuose fiksuoti aliarmai, kurie tęsdavosi valandą, o kartais ir tris, kartodavosi kelis kartus dienoje. Dienoraštyje minimi bombų sugriauti pastatai, žuvę žmonės…
Ir tarp šių niūraus gyvenimo aprašymų, vis įsiterpia poezijos posmai, kurių dalis vėliau buvo publikuoti rinkinyje „Svetimi kalnai“, išleistame Vokietijoje 1945 m.
Rugpjūčio 30-osios įraše – menka viltis: Mane pristato lygint pielyčių. Šį darbą daugiausia dirba vokiečiai. Nepamačiau, kaip atėjo 6 val. Žadėjo paskirt prie sausų pielyčių transporto. Bet <…>. net šiurpas nukrėtė. Vėl į tą pragarą prie karštų pielyčių ir druskos. <…> Iš karto nieko. Vėliau pielyčios vis labiau pirštus piauna, druska ima ėsti, jau negaliu pielyčių paimti. <…> Popiet neiškenčiu ir pasiskundžiu. Rankas vis labiau skauda. Rytoj negalėsiu dirbti. Vakare turiu užeiti ir pasisakyti meisteriui. Jis maloniai priima ir pažada kitos pamainos vedėjui parašyti, kad paskirtų čia prie tekinimo mašinų. <…> Gydytojas išrašo mostį. Ir laikinai pakeisti darbą. Daugiau nieko.
Panašių įrašų ne tik apie savo, bet ir apie K. Bradūnienės sveikatos problemas yra ir daugiau. Tačiau nebuvo kitos išeities, teko dirbti ten, kur darbo buvo… Gyvenimo sąlygos buvo taip pat labai sudėtingos, teko ieškotis, kur apsigyventi, ne kartą su mažais vaikais nakvoti stotyse.
Neviltis ir rugsėjo 5-ąją rašytuose posmuose:
Viršum kalnų – rugsėjo saulė,
Pušų viršūnės – lyg ugny.
O tavo, elgeta, pasaulis
Ūkuos paskendusiam slėny.
Ūkuos paliko tavo žemė
Ir tavo vasaros žiedai.
Tikėjai – čia nebus sutemę,
O ką radai? O ką radai?
Spalio 18-osios, trečiadienio, dienoraščio įraše – vienas aiškus sakinys: Praneša, kad Arbeitsamtas [darbo birža – J.I.] perkelia mane į Zalcburgą. Daugiau įrašų dienoraštyje nėra.
Paskutinę spalio savaitę visa šeima išvyko į Zalcburgą. Tačiau neilgam, nes šiame mieste labai neramu, jis buvo nuolat bombarduojamas, todėl Brazdžioniai nusprendė apsigyventi aukštai Alpėse, Gatschacho kalnų kaimelyje, vasarvietėje prie Weissensee ežero netoli Italijos sienos. Iš Austrijos į Vokietiją atvyko 1945 m. pavasarį, apsigyveno Wangene.
Pasibaigus karui ir pradėjus kurtis DP stovykloms, Brazdžionių šeima įsikūrė Ravensburge. Tuomet, padedant įvairioms lietuvių organizacijoms ir UNRRA-i (Jungtinė tautų paramos ir atstatymo organizacija) Brazdžionis 1946 m. įsidarbino Ravensburgo lietuvių gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame ir literatūriniame gyvenime. 1949 m. pavasarį, susitvarkę dokumentus ir gavę reikalingus leidimus, Brazdžioniai iš Bremerhaveno uosto laivu „General Eltinge“ išvyko Amerikos link…
