Apie vyresnio amžiaus žmonių šokius Panemunės šile yra girdėjęs kone kiekvienas šios Kauno dalies gyventojas. Jeigu ne pats šoka, greičiausiai pažįsta tuos, kurie nuolat renkasi po pušimis. Čia vykstantys šokiai, organizuojami ir aktyviai palaikomi pačių senjorų pastangomis ir iniciatyva, turi spalvingą ir įdomią istoriją. Ją rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus kuratorė Monika Chockevičienė.
Šokiai miško apsuptyje vyksta nuo tų laikų, kai Panemunės mikrorajonas dar nebuvo prijungtas prie Kauno miesto ir buvo žinomas kaip Aukštosios Panemunės miestelis. Jame esantį šilą žmonės aktyviai pradėjo lankyti jau po Pirmojo pasaulinio karo. Šilas pasižymėjo ne tik vaizdingu kraštovaizdžiu, bet ir smėlio paplūdimiais, kurie traukė mieste gyvenančius žmones į Panemunės šilą poilsiui ir aktyviam laisvalaikio praleidimui. 1933 m. Aukštosios Panemunės miesteliui kartu su šilu suteiktas kurorto statusas dar labiau sustiprino kultūrinį gyvenimą. O ten, kur kurortas, ten ir pasilinksminimai, kuriuos visuomet lydi šokiai.
Iš kur kilo tradicija?
Panemunėje vykstantys miško šokiai mena ilgai gyvuojančią istoriją. Šokiai šiame šile vyko nuo neatmenamų laikų. Prie Gegučių al. esanti nedidelė aikštelė, kuri šiltuoju metų laiku kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį suburia vietinius senjorus, nuo 1960–1964 m. gyvuoja iki šiol. Ir taip, perskaitėte teisingai – šioje aikštelėje šokiai nenutrūkstamai vyksta jau šešiasdešimt metų! Tai įrodymas, jog šokių tradicija yra gyva ir svarbi Panemunės bendruomenės dalis. Tačiau kaip laikui bėgant jie keitėsi?
Panemunės šilo senjorų šokių bendruomenės narė, tikra panemunietė Apolonija, arba, kaip ji prašo save vadinti, Paulina Liaudinskienė, prisimena, kad jau nuo 1949 m., kai dar veikė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus tuberkuliozės sanatorija, šokėjų susirinkdavo gausus būrys. „Vidutinio amžiaus ir pagyvenę, visi gražūs ir geros nuotaikos. Vyrai, dažniausiai atėję iš sanatorijos, o moterų šiek tiek mažiau“, – prisimena Paulina.
1990 m., užsidarius sanatorijai, šokėjų gretos šiek tiek sumažėjo, tačiau tradicija visiems susirinkti ir šokti nenutrūko. Vyresnio amžiaus žmonės čia renkasi ne tik paklausyti mėgstamos muzikos ar pašokti, bet ir pabendrauti, prisiminti jaunystę bei pasidalinti asmeninėmis istorijomis. Šioje miško aikštelėje žmonės užmezga glaudesnius ryšius, susiranda naujų draugų ir netgi antrąsias puses.
Kuria ir stiprina bendruomenę
Miško šokiuose aktyviausios yra moterys. Čia išsiskiria dvi asmenybės: muzikantė, iki 2025 m. vadovavusi šokiams, Veronika Ziabkinienė ir muzikantė Paulina Liaudinskienė.
Veronika ilgus metus rūpinosi ne tik oficialiais leidimais šokti viešoje vietoje, bet ir senjorų, kurie laikui bėgant tapo draugais, gerove. Moteris kiekvieną vasaros savaitgalį groja ir dainuoja kartu su savo sūnumi Alvydu Rimkumi bei bičiuliu Leonu Vaitkaičiu. Ji pasirūpina aikštelės švara ir reikalinga aparatūra, kurią atsiveža specialiai sukonstruotu vežimu. Neatsitiktinai ponios Veronikos rankinėje visuomet galima rasti vinis ir plaktuką, kad prireikus galėtų sutvarkyti suolus, skirtus šokėjų poilsiui.
Miško aikštelėje švenčiamos tiek kalendorinės, tiek asmeninės šventės – vardynos, gimtadieniai. Šiomis progomis Veronika šokėjus pasveikina ne tik gėlėmis, bet ir smulkiomis dovanėlėmis.
Tačiau bendruomenėje aktyvūs ir vyrai. Vienas ryškiausių ir beveik visuomet miško aikštelėje sutinkamų bendruomenės narių – akordeonistas Leonas Vaitkaitis. Vyrui grojimas yra visas gyvenimas – jis sako, jog prireikus apgrotų nert patį velnią. Miško šokiuose pradėjęs groti nuo 1999 m., tebegroja ir šiandien. Muzikuoti pradėjęs vos penkerių metų, L. Vaitkaitis grojo įvairiose kapelose, tačiau būtent Panemunės šilo šokiuose jis atrado ir įprasmino save. „Čia ir darbas, ir muzika, ir kultūra“, – teigia Leonas.
Miško šokių poetė – Paulina Liaudinskienė
Panemunės šilo senjorų šokių bendruomenė sujungia įdomias ir išskirtines asmenybes. Viena iš tokių – Paulina Liaudinskienė, dėl itin garbaus amžiaus jau nebesilankanti šokiuose, tačiau bendruomenės iki šiol prisimenama. Daugiau nei 30 metų ji aktyviai dalyvavo bendruomenės veikloje, grodama akordeonu ir džiugindama visus savo kūrybos dainomis. Jos dainų paklausyti į Panemunės šilą žmonės atvykdavo net iš kitų miestų. „Kai pasakai žodį, jis į širdį įeina“, – pasakoja Paulina.
Užaugusi muzikalioje šeimoje, kurioje grojo tėvas, du broliai ir sesuo, Paulina groti akordeonu išmoko būdama keturiolikos metų. Nuo tada ji muzikuodavo kartu su vyresniuoju broliu jaunimo pasilinksminimuose Panemunės miestelyje. Paulina išsiskyrė tuo, kad ne tik grojo, bet ir dainavo. Poetiškos sielos moteris eiles rašo nuo vaikystės. Vieną pirmųjų savo eilėraščių, parašytą vienuolikos metų ir skirtą mamai, ji puikiai prisimena iki šiol.
P. Liaudinskienės kūrybiškumas yra tiesiog neišsenkantis. Ji galėtų skaityti savo kūrybos dainas ir eilėraščius be jokios pertraukos. Sužinojusi apie parodą, kuri pasakos miško šokių istoriją, ji sukūrė eilėraštį. Paulina pabrėžia, jog šį eilėraštį parašė iškart, be jokių pataisymų.
P. Liaudinskienė ilgą laiką buvo aktyvi kultūros lauke. Ji dalyvavo folkloro kolektyvuose, vedė ne vieną renginį, buvo kviečiama groti vestuvėse ir krikštynose. Daugiau nei dešimtmetį ji buvo „Kanapijos“ ansamblio narė. Paulina taip pat garsėjo kaip puiki pasakotoja ir humoristinių eilėraščių žinovė.
Paroda – Kauno rotušėje
Siekdami įamžinti ilgametes Panemunės šilo senjorų šokių bendruomenės tradicijas, Kauno miesto muziejus Kauno rotušės parodų erdvėje „Miesto archyvas: atmintis“ atidarė bendruomenei skirtą parodą. Joje eksponuojami šios nedidelės bendruomenės artefaktai – aprangos detalės, papuošalai, nuotraukos, dainų sąsiuviniai ir užrašų knygelės, dokumentai, muzikos instrumentai ir kt., pasakojantys istorijas apie bendruomenės susibūrimo pradžią, visuotinės kultūros draugijos „Papartis“ įsteigimą, tarpusavio draugystės ilgaamžiškumą, tradicinių šokių tęstinumą bei pagarbą vieni kitiems.
Parodą pratęs maršrutas
Parodą papildantis maršrutas pasiekiamas išmaniuoju įrenginiu, parsisiuntus ir įsidiegus Kauno miesto muziejaus (KMM) programėlę. Šioje programėlėje rasite maršrutus po Kauną su skirtingais pasakojimais. Vienas iš jų – miško šokių tradicija Kaune.
KMM maršrutas veikia geolokacijos principu. Priartėjus prie tam tikro interaktyvaus miesto žemėlapyje pažymėto taško, pateikiama papildoma informacija apie konkretų objektą ir jo ryšį su Panemunės senjorų šokių bendruomene.
Maršrutą sudaro 9 objektai, kurie atskleidžia Panemunės senjorų šokių bendruomenės tradicijų tęstinumą bei jų kaitą Kauno miesto kultūriniame gyvenime, apima vietas, kuriose šokiai vyko anksčiau ir kur ši tradicija gyva iki šiol.
Keliaudami šiuo maršrutu ne tik aplankysite bendruomenei svarbias erdves, bet ir gilinsitės į Kauno istoriją. Sužinosite, kaip Aukštoji Panemunė iš mažo miestelio tapo miesto dalimi. Aplankysite legendines Kauno kavines ir barus: „Cepelinai“, „Apynėlis“, „Kastytis“. Susipažinsite su įdomia Panemunės bendruomenės kūrybos namų K.I.N.A.S. „Panemunė“ istorija. Pamatysite filmuotą medžiagą, kaip buvo švenčiami Šv. Roko atlaidai prie Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios. O nukeliavę iki Panemunės šilo aikštelės, kuri yra buvusio Kurhauzo vietoje, pamatysite ne tik kaip vyksta šokiai, bet ir archyvinę Kurhauzo nuotrauką. Kelionės metu pažinsite ne tik unikalias Kauno vietas, bet ir mažą miško šokių bendruomenę.
Paroda „Miesto atmintis: miško šokiai“ Kauno rotušėje veiks iki 2026 m. spalio 11 d.
