„Pirmadieniais man laisva diena, kūrybinė, tai susitikim mano studijoje“, – kviečia Gražvyda Andrijauskaitė. Nedidelėje, bet šviesioje erdvėje buvusiose kareivinėse anksčiau šeimininkavo menininkės tėtis, keramikas Romualdas Andrijauskas (1953–2015), Žemuosiuose Šančiuose įsikūręs kartu su kitais Lietuvos dailininkų sąjungos nariais.
Kalniečių mikrorajone užaugusi moteris po kelerių Vilniuje praleistų metų grįžo į Kauną ir jau penkiolika metų gyvena visai čia pat, A. Juozapavičiaus prospekte. Taigi ir savo 2016 m. sukurtą gatvės meno piešinį „Jis ir Ji“, praeivius ir vairuotojus džiuginantį burkuojančiais balandžiais, mato beveik kasdien. Jai patinka šis daugiasluoksnis mikrorajonas, patinka bičiulės Austėjos mamos Vidos Bliumkienės kurstomas „Parakas“ buvusiame Kauno tvirtovės sandėlyje, patinka siauromis gatvelėmis naršyti pėsčiomis ar minant dviratį. Netoli Nemuno rasite ir dar vieną kūrėjos darbą „Šančių laikai“ – ant daugiabučio sienos pristatoma vietos istorija. Paraišką „Kauno akcentams“ Gražvyda ir Austėja rašė sėdėdamos šioje studijoje.
Pasikalbėti šįkart atėjau apie kitame Kauno gale leidžiamas Gražvydos dienas – ji Šv. Roko mokykloje dirba dailės mokytoja. Spalio pradžioje ji ir dar keturi pedagogai tapo Kauno miesto Metų mokytojo apdovanojimų laureatais. Plojimai!
Galbūt Šv. Roko pavadinimas jums negirdėtas, nes tik nuo šių mokslo metų taip pervadinta Kauno specialioji mokykla. Dar 1924 m. netoli esančiame VIII forte įkurta Vaikelio Jėzaus draugijos prieglauda. Ne kartą pavadinimą keitusi mokykla dabartinėje teritorijoje veikia nuo 1966-ųjų, o Gražvyda čia dirba nuo 2014-ųjų. „Po truputį bandžiau ir kitur dirbti, bet ši darbovietė pirmoji ir pastovi“, – pasakoja moteris, kaip tik dabar baigianti kurti naują mokyklos logotipą. Anot jos, naujasis vardas ilgai lauktas, bendruomenėje aptartas. „Šv. Roko – dėl to, kad jis sergančiųjų globėjas. Žodis „specialioji“ pavadinimuose nebevartojamas, taip vaikai nebeišskiriami.“
Mano pašnekovė Vilniaus dailės akademijoje įgijo menų magistro laipsnį, o tada – dailės ir technologijų pedagogo kvalifikaciją. Pastarieji mokslai ir grįžimas į savo alma mater jai patiko, buvo įdomių teorinių dalykų ir praktikos. „Baigiau grafiką, bet Vilniuje su menais neįsitvirtinau. Mano seneliai, mama – mokytojai, jie siūlydavo pagalvoti apie šią specialybę. Taip ir sugalvojau. Na, ir draugė jau dirbo toje mokykloje, sakė, kad labai reikia dailės mokytojos“, – prisimena Gražvyda. Beje, tos grupės draugės, su kuriomis bendrauja, visos dirba pedagoginį darbą.
Kaipgi mokyti dailės ir pačiam nepraktikuoti, nebūti išbandžius to, ką dėstai?
Mokytoja sako iki darbo Šv. Roko mokykloje neturėjusi praktikos su negalią turinčiais vaikais ir jaunuoliais, tarp kurių – ir autizmo spektro sutrikimą, ir judesio sutrikimų turintys. Čia didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams yra ne tik 1–12 klasės, komplektuojamos pagal amžių, bet ir socialinių įgūdžių klasės, kuriose mokiniai ugdomi iki 21 metų. „Yra ir dienos centras jaunuoliams, kurie jau baigę mokyklą nori prasmingai praleisti dieną. Dar turime darželį, o iš toliau atvykstantiems yra bendrabutis“, – pristato Gražvyda, pasak jos, tėvams krūvį mokykla tikrai palengvina. Siūloma net mokinių pavežėjimo paslauga. Po pamokų – dailės, muzikos, dramos, keramikos būreliai, baseinas, stalo žaidimai. Vienu metu vyko net kaniterapijos užsiėmimai su keturkojais. O jei problemų kyla ugdymo procese, tėvai į jų sprendimą visuomet įtraukiami: „Akcentuojame komandinį darbą – medicina, pamokos, namai.“
„Man patinka, kad šioje mokykloje mokinių skaičius klasėse ne toks didelis, kaip bendrojo lavinimo, – pavyzdžiui, 10 vaikų, o jei kuriam reikia daugiau pagalbos, gauname klasės padėjėją.“ Ar nesudėtinga, kai mokinių techninės galimybės ir pomėgiai tokie įvairūs? „Visokių situacijų būna, bet man čia geriau, vaikai įdomūs, originalūs – žinoma, būna visko, bet turiu galimybę kiekvieną asmeniškai pažinti, perprasti poreikius, tam neturėčiau laiko kitur. Be to, čia mokiniai nesiekia išsiskirti.“
Grafikė moko 5–12 klasių ir socializacijos klasių mokinius, o vakarais veda dailės būrelį. Neseniai viena jos dvyliktokė pasirinko laikyti dailės egzaminą, kūrė akmens mozaiką, viskas pavyko puikiai. „Dar mėgstame visi kartu kur nors nuvykti, o jei negalime, tai svečių pasikviečiame – dabar laukiame edukatorių iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, mes jau susidraugavę, jos pažįsta vaikus. Net karantino metu per „Zoomą“ bendraudavome.“
Įdomu, kokias temas dailės mokytoja siūlo vaikams. „Žinoma, visada ruošiamės įvairioms šventėms, Kalėdoms puošiame mokyklą, atvirukus vieni kitiems piešiame – bendrystė džiugina, kitiems gal būtų sunku paprastai susirasti draugų. Be to, temų duoda gamta aplink – turime nuostabų parką. Dabar, kol orai leidžia, kaip tik kuriame žemės meno mandalą. Kviečiu prisijungti ir kitų dalykų mokytojus, taip pat vaikus iš kitų mokyklų – integracija svarbu.“ Be to, Šv. Roko mokyklos auklėtiniai mėgsta dalyvauti įvairiuose konkursuose – vilioja dovanos, diplomai. Jei kuris vienas nenori dalyvauti, paprastai įsitraukia į pagalbą kitiems.
Klausei, ar būna sunkių dienų, – tai va, toks įvertinimas primena, kad viskas iš tiesų yra gerai.
„Man pačiai nesisekė gamtos mokslai, o dabar mėgstu žiūrėti laidą „Mokslo sriuba“. Joje buvo paskelbtas kvantinės fizikos konkursas – reikėjo piešti reiškinius, mokslininkus… Žinojau, kad mokiniai per fiziką irgi tą laidą žiūri, – pasiūliau dalyvauti, jie sutiko. Nupiešėm, išsiuntėm, ir vienas mokinukas laimėjo robotą! Po to jis atėjo ir į mano būrelį po pamokų“, – šypsosi Gražvyda. Jai nėra labai svarbu, ar kuris mokinys taps dailininku, – tikslas yra sudominti, kad vaikams patiktų, kad visi gerai praleistų laiką užsiimdami menine veikla. Nėra ko slėpti, mokiniai prie mokytojos prisiriša. Jau baigę mokyklą vis praneša, kaip sekasi, pasidžiaugia. „Atsiunčia ir savo kūrinių per „Messengerį“ parodyti – yra įstojusių į Kauno taikomosios dailės mokyklą.“
Ar būna juodų dienų, kai, atrodo, viską mesi, trenksi durimis ir išeisi? „Visko pasitaiko. Manau, gelbėja tie pirmadieniai – mano kūrybinės dienos. Negalėčiau būti tik dailininkė arba tik mokytoja, šios dvi veiklos viena kitą papildo. Kaipgi mokyti dailės ir pačiam nepraktikuoti, nebūti išbandžius to, ką dėstai? Man patinka būti tarp žmonių, ta energija mokykloje, nes studijoje juk dirbi vienas.“ Pirmadieniai trumpi, tad studijoje menininkė net netikrina darbo pašto. Pastaruoju metu kuria raižinius ant metalo – pademonstruoja man pagrindinį savo įrankį – presą: „Sėdžiu ir medituoju sau – pasikraunu visai savaitei.“
Nesuklydau spėdama, kad Gražvyda yra baigusi Kauno dailės gimnaziją. Palaiko ryšius su jos bendruomene, nes dabar gimnazijoje mokosi jos dukra, mokytojai – tie patys. Su buvusiais pedagogais jai tenka susidurti ir pleneruose. Man atrodo, gera patirtis mokykloje turi įtakos tam, kokią nuotaiką savo darbovietėje pašnekovė kuria šiandien. Ji neprieštarauja, prisideda ir tai, kad mokytojų buvo jos šeimoje.
„Mano mama visą gyvenimą dirbo J. Gruodžio konservatorijoje fortepijono mokytoja, vesdavosi mane į darbą, matydavau, kaip viskas vyksta, ir man tas darbas visada atrodė įprastas.“ Be kitų savo veiklų, pedagoginę išbandė ir tėtis, dirbęs meno mokykloje Vilkijoje. Žodžiu, jei mokytoja nuspręs tapti ir Gražvydos dukra, nieko tai nenustebins: „Tik nežinau, ką pasirinks, nes ir groja, ir piešia.“
Dar šiek tiek apie mano apsilankymo priežastį – Metų mokytojos apdovanojimą, įteiktą stebint 10 tūkstančių žmonių miniai „Žalgirio“ arenoje. Laureatė viliasi, kad titulas suteiks žinomumo ir pačiai mokyklai. „Netoli yra ir globos namai, žmonės šias dvi įstaigas painioja – gal dabar nebepainios? O man pačiai, neslėpsiu, smagu. Klausei, ar būna sunkių dienų, – tai va, toks įvertinimas primena, kad viskas iš tiesų yra gerai.“
