Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė, tapytoja, teisininkė ir atsargos leitenantė. Galėtų atrodyti, kad kalbu apie keletą skirtingų moterų, tačiau iš tiesų pristatau Rebeką Bruder, su kuria susitikome 1923 m. pastatytame buvusiame Kauno „Drobės“ fabrike, neseniai transformuotame į urbanistinio stiliaus erdves. Vienose iš patalpų pernai įsikūrė LDS Kauno skyrius bei atvėrė duris šiuolaikinio meno galerija „Drobė“ – plačiau apie tai rašėme „Kauno pilno kultūros“ 2022 m. kovo numeryje. Apie dabar galerijoje vykstančias parodas bei Rebekos kelionę meno link ir pasikalbėjome, o proga susitikti tapo naujas moters titulas – Metų kaunietė.
Rebeka, ką pristatydama jus praleidau, ką būtų privalu paminėti?
Esu baigusi teisę. Man tai vienas svarbesnių punktų biografijoje. Iš pradžių įgijau bakalaurą bei magistrą Vilniaus dailės akademijoje, tuomet studijavau teisę ir galiausiai priėmiau sprendimą stoti į Generolo J. Žemaičio karo akademiją.
O kas patraukė pirmiau – menas ar teisė, karo akademijos studijos?
Menas. Nuo pirmų klasių mokiausi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, o po to pakeičiau mokyklą – perėjau į Kauno dailės gimnaziją. Dabar drįsčiau teigti, kad menas mano gyvenime visuomet buvo prioritetas, nors minčių buvo visokių. Viena jų – iš ko reikės gauti pajamų? Natūraliai po pirmojo bakalauro supratau, kad meno srityje, ypač Lietuvoje, tie šansai ganėtinai kuklūs. Be to, man ėmė trūkti naujų žinių – esu smalsus žmogus, visad noriu su kuo nors nauju susipažinti, tad pasiryžau ieškoti alternatyvaus pragyvenimo šaltinio, jeigu su menu visgi nepavyktų. Taip atsirado teisė.
Teisės studijų metu pamačiau skelbimą: „Galbūt norite tapti karininku?“, ir man, žmogui, kuris nori visko, galvoje iškart suskambo: „Taip, noriu.“ Sakyčiau, sprendimas buvo priimtas ekspromtu, – iškart užpildžiau anketą. Paskui net ir pamiršau apie tai. Po kurio laiko paskambino iš kariuomenės komplektavimo skyriaus ir pranešė, kad esu pašaukta. Tik tuomet realiai suvokiau, kur papuoliau. Iš pradžių įsivaizdavau, kad ateisiu kaip civilis studentas, pasimokysiu esminių dalykų ir keliausiu namo, bet taip nebuvo. Įkritau į tvarką, discipliną, tikrą kariuomenę su visomis rikiuotės aikštėmis, poligonais, pratybomis ir žygiais. O mano fizinis pasirengimas buvo toli gražu ne to lygio, kokio turėtų būti, ryžtingai nusprendus stoti į karo akademiją. Lengva nebuvo, bet atlaikiau.
O kodėl visgi nelikote teisės srityje ar nepasirinkote veiklos, susijusios su karo akademija?
Buvo tokių minčių. Ir teisininke dirbau, ir mąsčiau likti kariuomenėje, tačiau ilgainiui supratau, kad reikia rasti savą nišą, kur galėčiau duoti didžiausią naudą. O sprendimą nelikti kariuomenėje turbūt nulėmė ir tai, kad tuo metu, kai baigiau mokslus, ėmė rinkti šauktinius – kariuomenė tapo privaloma. Mane būtų paskyrę dirbti į kokią Ruklą, kurioje būtų tekę keliauti po kitus poligonus su dideliais svoriais. Sudvejojau – visgi esu moteris.
Buvo noro tapti teisininke, tačiau tuo pat metu būti ir karininke arba dirbti su viešaisiais ryšiais, o mano studijų pabaigoje jiems reikėjo žmonių, kurie eitų į miškus. Tuomet nusprendžiau, kad man tų miškų gana.
Kokioje aplinkoje užaugote?
Nuo vaikystės buvau užimtas vaikas – kiek save pamenu, lankydavau visokius būrelius. Abu tėvai ilgas valandas leido darbe, tad reikėjo mane kur nors palikti. Būreliai – puiki vieta. Būdama ketverių mokiausi groti fortepijonu, lankiau dailųjį čiuožimą, dailę, o pradėjusi eiti į pirmą klasę buvau pakviesta prisijungti prie gimnastikos komandos. Tėvai man sudėliojo tokį maršrutą, kad viskas būtų netoli mokyklos bei mamos darbo – visur žygiavau savomis kojomis. Galima sakyti, užaugau Laisvės alėjoje, valgydama bandeles iš „Spurginės“.
Baigusi mokyklą net nenumaniau, kuo noriu būti. Pamenu, pildydama dokumentus surašiau krūvą skirtingų profesijų: nuo tapybos, veterinarijos, psichologijos iki teisės ir tos pačios kariuomenės. Dabar kartais pagalvoju, kad einu per gyvenimą ir pamažu pildau šį sąrašą (šypsosi).
Minėjote, kad dėl tapybos nenorėjote kraustytis iš Kauno į Vilnių. Kodėl?
Nenorėjau, tačiau vėliau gyvenime vis tiek teko – įstojau į teisę. Tiesą sakant, nuo mažens gana daug keliavau – jeigu tėvai negalėdavo patys keliauti, tai siųsdavo mane su šeimos draugais, bendradarbiais ar giminaičiais, tad tas atsiskyrimo momentas man nebuvo sunkus. Vilnius visad atrodė kiek svetimas – būčiau turbūt kur kas mieliau emigravusi į Londoną. O nutiko taip, kad Vilniuje pragyvenau beveik dešimt metų ir vienu metu net nebesinorėjo grįžti į Kauną. Tuomet emigravau svetur ir grįžusi visai kitomis akimis pamačiau Kauną – supratau, kad tai mano miestas.
Kai pagyveni kitose vietovėse, suvoki, koks yra tas gimtasis miestas, koks jis savas. Čia kiekvienas akmenukas savas. Niekur kitur tokio sentimento nepajutau.
Koks buvo pirmasis jūsų susitikimas su profesionaliuoju menu? Kaip į tai įsitraukėte?
Mama visuomet vesdavosi mane į teatrą, muziejus ir visur kitur, kur tik tuo metu galėdavo. Bet vienas pirmųjų susitikimų su profesionaliuoju menu nutiko dar tuomet, kai buvau visai maža. Pavadinčiau tai šiokiu tokiu kuriozu. Rodos, Maskvoje, operos ir baleto teatre, žiūrėjome spektaklį, į kurį manęs nenorėjo įleisti – man tuo metu buvo kokie penkeri. Mamai teatro darbuotojos sakė, kad toks mažas vaikas tikrai neišsėdės tokiame rimtame spektaklyje, o ji garantavo, kad aš sėdėsiu tiek, kiek reikės. Jeigu neklystu, spektaklis buvo ilgas, gal keturių dalių, ir iš viso to pamenu tik šūvį ir nusileidžiančias užuolaidas. Bet labiausiai įstrigo, kai man mama pasakė: „Laikas eiti iš teatro“, o aš atsakiau: „Palauk, dar bus penkta dalis.“ Man atrodė, kad spektaklis tuo šūviu baigtis tikrai negali. Būtent šis nutikimas pats pirmas sušmėžavo galvoje. O viską susumuojant, man nuo mažų dienų menas buvo tikrai artimas. Negalėčiau pasakyti, kad šis paminėtas nutikimas – kertinis momentas, bet įtakos tikrai padarė.
Pernai buvote išrinkta LDS Kauno skyriaus pirmininke. Kokių įgūdžių, žinių, savybių reikia šiam vaidmeniui? Dirbant su menininkais, kuruojant parodas, buriant aktyvią bendruomenę.
Reikia pilno spektro savybių. Kultūrinio lauko biudžetai – išties nedideli, tad negali būti siauro profilio žmogus, turi mokėti viską: nuo staliaus darbų iki psichologinių gebėjimų, palaikant ryšį su bendruomene. Menininkai – išties jautrūs žmonės, tad reikia mokėti tinkamai pateikti informaciją, kad niekas neįsižeistų, neįsiskaudintų. Žinoma, reikia ir teisinių žinių – tai neišvengiama, nes nuolatos susiduri su įvairiausiomis sutartimis.
Daug kolektyviškai dirbate su dailininkais – įdomu, kaip bendros iniciatyvos prisideda prie teigiamų pokyčių patiems menininkams. Pavyzdžiui, neseniai po ilgos pertraukos atidarėte metinę Kauno dailininkų darbų parodą.
Menininkai visgi yra individualistai, tad kartais vis kyla klausimas, kam reikalinga ta sąjunga. Atėjusi čia dirbti pamačiau, kad pati bendruomenė natūraliai diktuoja bendrų veiklų poreikį. Pamenu, klausydavausi kritikos, komentarų apie tai, ko norisi, ir vis girdėdavau, kad nebėra bendrų apžvalginių parodų, niekas nemato, ką sąjungos nariai daro.
Mane nustebino ir dalyvių aktyvumas – visi atsiliepė labai operatyviai ir prisijungė tikrai gana didelė dalis (sąjungai priklauso ne tik dailininkai, bet ir kitų meno sričių atstovai, kurie savo darbų pristatyti šįkart negalėjo). Tai parodė, kad to labai reikėjo – ypač po „Kaunas 2022“ metų, kai visas miestas buvo pilnas įvairiausių iniciatyvų, bet jose beveik nedalyvavo Kauno miesto menininkai. Atsirado didžiulė spraga, tad dabar norisi suteikti galimybę visiems parodyti savo kūrybą.
ne aš viena esu Metų kaunietė – manau, kad visi menininkai yra metų kauniečiai ir tai mūsų bendruomenės triumfas, kuris tikrai atneš naudos.
Rebeka, kovo pradžioje buvote išrinkta vienuoliktąja Metų kauniete. Ką jums pačiai reiškia ši nominacija?
Atvirai pasakius, nors nuo tos kovo 8-osios, kai įvyko ceremonija, prabėgo beveik du mėnesiai ir viskas lyg turėjo susigulėti, tačiau įsisukau į tokį intensyvų laiką, kad dar nelabai supratau, kas čia nutiko. Per tą laiką atidarėme minėtąją parodą, Kauno tarptautinę grafikos bienalę „Mamutų grafika“, dalyvavome mugėje Ukrainai paremti ir rengėme metinę ataskaitinę konferenciją. Dar retrospektyviai neapžvelgiau ir nesuvokiau, kas tai yra, tačiau esu tikrai labai laiminga ir dėkinga visiems, kurie balsavo ir palaikė. Tai man išties netikėta. Šis laimėjimas, žinoma, nenutiko be sąjungos narių pagalbos.
Praėjusiais metais Metų kauniete tapusi gydytoja Milda Dambrauskienė džiaugėsi, kad šis titulas jai suteikė dar stipresnį polėkį, o valdininkų koridoriuose – svarumo jos balsui. Ar turite užsibrėžusi kokių nors tikslų sau?
Tokiu momentu pasijunti lyg po didinamuoju stiklu, tad norisi viską padaryti maksimaliai gerai, kiek tik leidžia tavo galimybės. Moralinis imperatyvas išties veda daryti daugiau, retkarčiais net ir netausojant savęs. Tikiu, kad žinomumas kai kuriuose koridoriuose ilgainiui tikrai gali atnešti naudos. Tai pravartu ir dirbant mene: paprasčiau kontaktuoti su žiniasklaida, atkreipti dėmesį į Kauno dailininkų asociaciją, galeriją – tai ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl sutikau dalyvauti šiame projekte. Ir, svarbiausia, ne aš viena esu Metų kaunietė – manau, kad visi menininkai yra metų kauniečiai ir tai mūsų bendruomenės triumfas, kuris tikrai atneš naudos.
