Norint patirti išties aktualaus šiuolaikinio meno pulsą Kaune reikia laukti progų – Kauno bienalės, festivalio „Audra“, o kai visai nieko nebesitiki, pasigirsta netikėtas kvietimas. Prieš metus taip nutiko Paveldo instituto kolektyvui pakvietus į Stasio Kudoko projektuotą pastatą Kauno senosiose kapinėse, kur vyko mokslo fikcijoms skirtas savaitgalis „Dūlà“. Šio straipsnio herojus Mantas Valentukonis man išsidavė, kad norėtų tame kapinių administraciniame pastate įkurti galeriją.
Kol savõs erdvės paieškos tęsiamos, Manto kuruota paroda „Tarpinės gliaumos“ tapo paveikiu 2025-ųjų pradžios akcentu. Visą sausio mėnesį ji eksponuota galerijoje „Meno parkas“, kurioje ir susitikome su, turbūt derėtų sakyti, jaunosios kartos menininku. 2023-iaisiais jis baigė tapybos bakalaurą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Pirmoji personalinė kauniečio paroda surengta 2024-aisiais sostinės galerijoje „Drifts“, o metus Mantas baigė įrengęs videožaidimą Sapiegų rūmuose.
Dabar trys popiet, o tu sveikiniesi „labas rytas“. Dirbi naktiniu režimu?
Taip, dabar visai naktimis prie kompo sėdžiu. Kuriu animaciją „Audros“ festivaliui. Imuosi tokių užsakymų todėl, kad įdomu spręsti vizualines problemas, ir tai nėra visiškai svetima mano kūrybai. Kad sukurčiau paveikslą, turiu išmanyti „Photoshopą“, vaizdų redagavimo programas. Dabar, pradėjus užsiiminėti videožaidimais, reikia išmanyti ir animaciją. Viskas susiję ir, jei sueina į vieną, man tai atrodo prasminga.
Pasakojai, kad baigei Jono Pauliaus II mokyklą ir tada įstojai į verslo vadybą. Taigi suprantu, kad esi iš Šilainių, bet vadybininku netapai. Kodėl?
Aha, gyvenu Baltų prospekte, ten mano butas ir studija. Mokykloje… buvo keisti laikai, keistas klimatas. Po mokyklos visi kur nors stojo, tai aš irgi įstojau – į verslo vadybą Anglijoje. Buvo patogu, nes mano tėvai ten emigravę. Gyvenau pas juos ir važinėdavau į tą universitetą, bet pavyko tai daryti tik keturis mėnesius. Grįžau į Lietuvą, susipažinau su meno bendruomene, man patiko tie žmonės, pasijutau savo vietoje. Lankydavausi parodose, ir tapyba man padarė didžiausią įspūdį. Tiesiog tas vaizdinys – dažai ant drobės. Porą metų palankiau paruošiamuosius kursus, pasidariau portfolio, nuo kurio dabar esu gana smarkiai nutolęs, ir įstojau. Vieną pasirinkimą buvau įrašęs – tapyba Kaune.
Nebuvo dvejonių, gal į Vilnių reikėjo stoti?
Buvo, ir labai daug. Iš tų ketverių bakalauro metų man buvo gerai gal tik pusmetį. Prisidėjo, aišku, ir pandemija. Bet aš stojau, nes traukė ta buvusi psichiatrijos ligoninė su visa tapybiška aplinka, mane tie motyvai tiesiog pasiimdavo, visai kitaip apie tapybą mąstydavau. Bet tada mus perkėlė, nes pastatas jau griuvo. Gavom naujas patalpas, o ten, na, ofisai. Ten niekad ir neišlaisvėjo, buvo baisu kažką tai erdvei padaryti, į sienas nieko gręžti nebuvo galima. Apskritai Kaune mažytė ta bendruomenė. Kai nuvažiuoji į Vilnių, pajauti, kad kultūrinis katilas verda. Ten ir tų galerijų daug, ir menininkų, ir veiksmo. Čia visi po vieną.
Bet visgi gyveni Šilainiuose. Kas tave čia laiko? Gal mintis „jei ne aš, tai niekas kitas“?
Norėtųsi taip galvot, bet kažkaip pats tuo netikiu. Turi būti palaikymas, sąlygos, tada niekas iš miesto nenorės išvažiuoti. Bet dabar, kai mieste viena galerija, tai nežinau, nežinau. Taip, man čia patinka, Kaune jaučiuosi savo namuose, bet sąlygos sudėtingos.
Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas? Minėjai vaizdo redagavimo programas, o kuriame etape yra drobė, kuriame – eskizai, skaitmeninė erdvė?
Po „JCDecaux“ parodos (9-ojoje Šiuolaikinio meno centro kartu su „JCDecaux Lietuva“ organizuotoje parodoje „JCDecaux premija 2024: ruduo“ Mantas pristatė virtualios realybės simuliaciją „Quagmire“, kuri veikė kaip pojūčių tęsinys ir kūrė palankią terpę sugyventi dviprasmybėms, – red. past.) nebetapau, nes nežinau ką. Joje kūriau videožaidimą, o tai jau visai kitaip nei tapyba. Ir tada natūraliai kyla klausimas – o kam iš viso tapyti? Šiaip faina, procesas geras, bet joje jau daug kas padaryta. Tai labai archajiška medija. Darant žaidimą atsiveria žymiai daugiau galimybių. Man būtent ir norisi siekti naujumo, atrasti. Taigi pats savęs nebenustebinu tapyboje, ir man neramu dėl to. Bet tikiuosi, kad pavyks pergyventi šį etapą.
Bet jei apie procesą, tai dažniausiai būna taip, kad pajaučiu, ką noriu pasakyt, koks turėtų būti parinktas tam paveikslui personažas, nuotaika, koks simbolis jame turėtų šnekėti apie visą situaciją. Tada susikuriu skaitmeninį eskizą ir pradedu planuoti. Be plano, ekspresyviai man neišeina – nebent foną nutapyti.
Susitikome tavo kuruotoje parodoje „Tarpinės gliaumos“, kuri buvo tiesiog nuostabi įžanga į 2025 metus. Kodėl tau buvo svarbu surinkti skirtingų kartų menininkus, kuriančius skirtingose medijose? Juk tai nebe tapybos paroda. Įdomu, koks čia planas gimė tavo galvoje.
Taip, čia daug ir statiškų, ir dinamiškų vaizdinių. Su dėstytojais ir kolegom dažnai pagalvodavom apie judantį paveikslą, kuris yra erdvėje kaip daiktas, bet dar ir juda, ir nėra televizorius. Norėjosi kažko tokio, tuo pačiu ir patyrinėti tapybą šiandienos, gyvenimo su ekranais, kontekste. Manau, ji puikiai atstovi ir įveda naują realybės matymo ar fiksavimo sluoksnį. Jis poetiškas, kitaip nei technologiškumas, kuriame viskas lygu ir nupoliruota, neįtraukia gelmėn. Tai puikiai atsiskleidžia Andriaus Kviliūno darbe, kuriame jis į skaitmeninių personažų pasaulį įkelia save, tokį labai žmogišką, ir atskleidžia tą kontrastą. To ir ieškojau, middle ground tarp skaitmeniškumo ir dvasiškumo, tapybiškumo, žmogiškumo. Pats tarp šių dviejų erdvių stengiuosi laviruoti, tad ir parodoje norėjosi tą požiūrį atskleisti.
Man atrodo, pripažindamas, kad esi tarpinėje būsenoje, tu save kilsteli virš jaunosios kartos, nes pastaroji jau labai gerai jaučiasi tiesiog skaitmeninėje erdvėje ir nebeturi nostalgijos tavo minėtiems faktūrai ar žmogiškumui. Tuo tarpu vyriausioji karta nenutuokia, kaip tai įmanoma – būti neužuodžiant, neliečiant.
Taip, turbūt jau esu vidurinioji karta. Šiaip man 26 (juokiasi), bet turiu brolį, kuriam 21-eri. Man kartais atrodo, kad jam įdėjo jau kitą procesorių. Aš kai kurių dalykų taip nebepakeliu, kaip jis, bet gal tai ir charakterio bruožai. Pavyzdžiui, jis sau leidžia ilsėtis, tiesiog būti, o aš – kaip prisuktas. Einu, noriu daryti, pasakyti, išreikšti poziciją. Jam tokie dalykai nesvarbūs, ir man tai gražu, norėčiau mokėti tiesiog atsipūsti.
Pamenu, vaikystėje mane tėvas daug vežiodavosi į gamtą, kad nesėdėčiau tiek prie kompo, – tai, vadinasi, buvo konfliktas tarp skaitmenos ir realybės. Dabar irgi mėgstu gamtą, bet mėgstu kompą pasiimti su savimi (juokiasi).
Dar vis tenka išgirsti stereotipą, kad menininkai yra skaitmeniniai analfabetai, o tu man pasakoji, kaip videožaidimą parodai sukūrei. Viską darai pats, moki rašyti kodą?
Iki tam tikro lygio, bet šiaip „ChatGPT“ labai padeda – jis mano kompanionas, kreipiuosi taupydamas laiką, kad nereikėtų pačiam rašyti kokių 40 eilučių kodo.
O pats kodas tau vizualiai gražus?
Taip, taip. Kodas – savotiška poetika. „Meno parko“ pirmame aukšte kabo Sandros Golubjevaitės kūrinys – ji ranka parašė poeziją ir sukūrė prietaisą, kuris kamera fiksuoja tą poeziją, išsiunčia į programą kompiuteryje, o programa interpretuoja tekstą ir bando jį atkartoti. Bet ji tekstą mato ne idealiai, yra atspindžių, tad pasitaiko, kad generuoja visiškas abstrakcijas.
Kaip vertini kuratoriaus patirtį? Kiek Mantas-menininkas bando kuratoriui daryti įtaką, ir kiek Mantas-kuratorius bando suvaldyti menininką tavyje?
Nežinau, kaip būtų kuruojant kitomis temomis, bet kol kas man labai rūpi skaitmeniškumas, ir rengdamas tokią parodą pats aiškinuosi vidinius kūrybinius klausimus. Taip kūryba ir kuravimas susipina, iš dalies ši paroda yra dar vienas mano kūrinys. Į tapybą joje stengiausi pasižiūrėti kaip į pauzę tarp judančių vaizdų, juk žmonės myli paveikslus, o ekranai – universalūs ir anonimiški. Žmonės myli rankų darbo daiktus, kas ir yra paveikslas, ir sugeba juos susielinti. Manau, jei myli paveikslus, myli ir jų autorių.
Ar namuose turi mėgstamų kolegų kūrinių?
Taip, kol jaunas, keičiuosi darbais su visais. Dabar labai mėgstu Gasparą Zondovą. Turiu Šarūno Baltrukonio darbą. Dar turiu Gerdos Malinauskaitės, kuri dabar nebetapo. Su Andriumi Zakarausku, kuris buvo mano dėstytojas, apsikeitėm. Ir dar Giedrės Mačiulaitytės iš praktikos darbelį – tiesiog medyje sėdintis žmogeliukas. Jis man įsimintinas, nes visiškai neskaitmeninis, nuoširdus, tyras. Aš irgi kartais norėčiau tiesiog tapyti be didelių kažkokių apmąstymų apie tas medijas, nes man ekraniškumas neleidžia taip laisvai tapyt.
Ką turi galvoje?
Atrodo, esu pripratęs prie aštraus kontūro. Tiesiog užtepus teptuku man nesižiūri, jei neapdoroju dažo papildomomis priemonėmis. Galbūt tiesiog esu pripratęs prie tobulo vaizdinio ekrane. Tai susiję su protine būsena – matome erdves kažkur ten, telefone, bet viskas vyksta galvoje. Taip ir su paveikslu – atrodo, kiekvieną linijytę turiu išspręsti, kad ji iš savęs kalbėtų.
Tu kalbi kaip programuotojas – ne paleisti, o viską sutvarkyti. Ar noras nepalikti taip, kaip išėjo, labiau stumia į priekį ar varžo?
Aha, esu šioks toks strategas. Atrodo, visą laiką bandai save tobulinti ir netapai, nes, va, dar negali. Tai varžo, bet stengiuosi kovoti su savimi ir nuleisti kokybės kartelę, tuo pačiu daugiau pasitikėti savimi. Nes negali kurti meno, jei nepasitiki savimi.
Kaip jūsų kartą vadins po 30-ies metų?
Dar nežinau, ar mes iš tiesų darome kokią nors įtaką, ar tiesiog išgaruosime. Nežinau, kaip bus, tiesiog stengiuosi būti nuoširdus.
