„Kol pavyksta viską suderinti, tol ir derinu“, – sako Mantas Bendžius, paklaustas, ar nepavargsta balansuoti tarp darbų keliuose teatruose, muzikinės karjeros ir jauno žmogaus gyvenime gyvybiškai svarbių dalykų. Iš Jurbarko kilęs aktorius gerai pažįstamas Nacionalinio Kauno dramos teatro lankytojams, čia kartu su kurso draugais įsidarbino baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. „Paštininkas ir serbentai“, „Batsiuviai“, „Kaligula“ – jei šiuose spektakliuose lankėtės, žinote Mantą. Kauno kameriniame teatre jis irgi savas – čia vaidina „Superherojuose“.
Pastaruosiuose nacionaliniuose teatro apdovanojimuose „Auksiniai scenos kryžiai“ geriausio jaunojo menininko kategorijoje Mantas apdovanotas už Berniuko vaidmenį OKT spektaklyje „Pirk dramblį“, režisuotame Eglės Kižaitės. Ir šiaip darbų (kaip ir draugų) sostinėje – daugiau. Šį teatro sezoną Kaune aktorių matėme estų režisieriaus Peeterio Jalakaso „Audroje“, o metus baigėme stebėdamiesi Manto suvaidinta Snieguole-Grimm kinematografiškame Gintarės Minelgaitės scenos meno kūrinyje „Snieguolė“. Sausį Mantui sukako 27-eri – tai aštri amžiaus briauna, kartu žyminti ir tai, kad jis jau pusę gyvenimo leidžia scenoje.
Mantai, tu pasirinkai teatrą ar jis tave?
Mokykloje buvau tas aktyvistas, kuris dalyvauja įvairiose meninėse veiklose. Grojau gitara. Keturiolikos metų įstojau į dramos būrelį, man ten labai patiko. Pastatę spektaklį su juo važinėjome po visą Lietuvą, į kitus jaunimo teatrus. Smagus laikas, daug žmonių. Pora metų vyresnis draugas Arnas Ašmonas, dabar irgi neblogai žinomas aktorius, vieną dieną sako: stosiu į aktorinį. O, geras, yra tokia profesija, tai ir aš noriu. Nuo tada pradėjau į tai žiūrėti rimčiau, domėtis.
Pasiruošęs ir įstojęs nenusivylei akademija? Viskas buvo taip, kaip įsivaizdavai?
Pirmuosius metus vadinu Hogvartso metais – naujas miestas, nauji žmonės, nuo ryto iki vakaro akademijoje. Praleidau gal tik kelis užsiėmimus, buvo taip nuostabu. Paskui po truputėlį ta magija išnyksta, pripranti prie režimo, jau tiek viskas nebestebina. Apskritai laikas buvo geras, gal tik ketvirtais metais jau buvo nuobodu. Atrodo, trūko paties iššūkio – gal pakaktų trejų metų studijų. Gal prie kino galėjome daugiau prisiliesti. Yra juk ir kitų aktorystės atšakų, kad ir klounada.
O kaip žiūrovą tave teatras dar tebestebina?
Pritrūksta laiko viską apeiti, retokai lankausi teatre kaip žiūrovas. Neseniai buvau viename spektaklyje, jis labai nenustebino, nesukrėtė, bet pasakiau sau, kad reikėtų dažniau vaikščioti. Ypač per apdovanojimus pasijunta – klausai nominacijų ir supranti, kad didžiosios dalies darbų nesi matęs. Keistas jausmas. Reikia vaikščioti.
Pernai tapai geriausiu Lietuvos jaunuoju aktoriumi. Koks tai jausmas?
Buvau ceremonijoje, kalbėjomės su kolega Domantu, jis irgi buvo nominuotas toje pačioje kategorijoje. Ir jis manęs klausia, kur sėdžiu. Sakau, devintoje eilėje, o tu? Jis sako: na, aš sėdžiu pirmoje. Supratau, kad tikrai nelaimėsiu, nes kas gi sodins laimėtoją į devintą eilę. Atsisėdom su drauge, sakau, kaip gaila, prieš pat apdovanojimus sužinai, kad nelaimėsi, nelieka tos tokios intrigėlės. Tad išgirdęs savo vardą tikrai nustebau, ištiko lengvas šokas. Gal pats tiek neįvertinau to apdovanojimo, bet labai daug žmonių, kolegų, pažįstamų rašė, sveikino, tada supratau, kad Kryžius išties kažką reiškia. Leidau sau pasidžiaugti, kad gavau už vaidmenį, dėl kurio tikrai stengiausi. Vadinasi, esu savo vietoje, viskas gerai, judu toliau.
Atvirai sakant, tai po apdovanojimo negavau nei vieno specialaus pasiūlymo, alga irgi nepakilo. Niekas nuo to nepasikeičia, tiesiog vieną savaitgalį sulauki daugiau dėmesio. Aš tą sau pasakiau iš karto. Tada neturi kažkokių lūkesčių, neužrieti nosies.
Esi aktyvus ir muzikinėje scenoje. Ar darai tai dėl to, kad patinka, ar visgi teatras neužtikrina gyvenimo kokybės ir užimtumo?
Taip, teatras nėra tokie dideli pinigai, lyginant su muzikine scena. Bet šiuo atveju finansai man tikrai paskutinėje vietoje. Prieš keletą metų mano kurso vadovas Vidas Bareikis pakvietė prisijungti prie jo grupės. Aktyviai su juo koncertavau, atgrojome per šimtą pasirodymų, ir tiesiog labai pamilau tą muzikinę sceną, išmokau joje būti.
Pagrindinis dalykas – tiesioginis bendravimas su žiūrovais. Nes teatre visgi yra ketvirtoji siena, nedaug tokių spektaklių, kur eini į žiūrovus ir kalbi su jais. Tuo tarpu muzikoje visą laiką žiūri tiesiai žmonėms į akis, jie žiūri į tave, šypsotės, bendraujate. Man šito teatre labai trūksta.
Dar vienas dalykas. Kadangi pats kuriu dainas, muziką, man labai svarbu tai, kad nuo scenos galiu kalbėti savo, o ne kito parašytu tekstu. Žinoma, vaidinti man irgi patinka, tad, manau, derindamas dvi veiklas randu gražų balansą.
Kažkur skaičiau tokį tavo apibūdinimą – Deivido Bendžiaus brolis. Pagalvojau, įdomu – esi aktorius ir dainininkas, o tavo brolis – socialinių tinklų žvaigždė. Išeitų, kad jis už tave žinomesnis. Koks tavo santykis su socialiniais tinklais? Ar jauti, kad jie padeda darbui? Gal paprasčiau būtų karjeros siekti tik juose?
Neturiu nieko prieš socialinių tinklų sėkmę. Manau, tai tik padeda kitoms veikloms. Vyresnioji karta galbūt mano, kad tai ne prestižas, ne lygis, bet aš elgiuosi, kaip man geriau. Teatre, aišku, tas aktyvumas socialiniuose tinkluose nelabai svarbus, nes teatro žiūrovas šiek tiek kitoks. Bet muzikiniuose reikaluose jau kas kita. Skleisti kūrybą, parduoti bilietus į koncertą čia gera vieta.
Pakalbinti tave nusprendžiau visgi dėl teatro – tai yra, dėl vaidmens režisierės Gintarės Minelgaitės „Snieguolėje“, kur sukūrei Grimm Everice vaidmenį. Tai drąsi Snieguolės personažo interpretacija. Grimm siekia išgelbėti pasaulį, sustabdyti ledynus nuo tirpsmo, bet piktoji pamotė, visai kaip pasakoje, padarys viską, kad sugadintų Grimm gyvenimą. Gintarė pirmąkart kūrė lietuviškame instituciniame teatre, atsinešė daug kitokios patirties. Ką įsiminei iš šio proceso?
Man šitas spektaklis buvo turbūt pats išskirtiniausias darbo prasme. Buvo daug filmavimo – ateini į teatro repeticiją, bet filmuojiesi. Sceninis veiksmas irgi buvo kitoks. Mažai draminės vaidybos, labiau veiksmiški dalykai. Buvo labai įdomu. Tarkime, šiemet „Audroje“ analizavom ir repetavom, kūrėm vaidmenis. Čia buvo visai kitaip. Ir pats spektaklis NKDT yra toks išskirtinis, vienintelis. Man džiugu, kad toks atsirado. Tikiuosi kad ras savo žiūrovą. Labai patiko procesas dar ir todėl, kad beveik visa kompanija buvo jauni aktoriai, kolegos. Juokaujant, gerai leidžiant laiką darbas irgi paprasčiau, lengviau dirbasi.
G. Minelgaitė sakė, kad jai asmeniškai svarbios temos, tokios kaip lyčių lygybė, ekologija, LGBTQ+ teisės, teatro žmonėms ne iš karto tapo aktualios, reikėjo jas prisipratinti.
Man pratintis nereikėjo. Gal tik etinis klausimas kilo – ar galiu vaidinti translytį perosnažą, pats juo nebūdamas. Gal reikėtų kviesti translytį asmenį? Šiandien ši tema jautri, nesinorėjo atsidurti kryžminėje ugnyje, tuo labiau nesinorėjo, kad vaidmuo virstų parodija. Tad nusprendėme, kad aš tiesiog atstovauju tų žmonių pozicijai, jų nuomonei, perteikiu jų mintis. Bet nesistengiu per daug vaidinti to personažo. Man pačiam toks sprendimas priimtiniausias, ir Gintarei jis patiko. Videodarbo uždavinys buvo kitoks, tai buvo šaržuotė, viskas ryškiau. Manau, derinys dėl to išėjo geras.
Žiūrėjau „Snieguolę“ trečiąją premjeros dieną, kai soc. tinkluose jau buvo nuvilnijusi kritiškų komentarų lavina. Dalis žmonių gana demonstratyviai paliko teatrą per pertrauką. Kaip manai, kodėl spektaklis sukėlė tokią audrą?
Buvo atvažiavęs mano brolis su mergina, atėjo ir mano draugė. Jiems nepasirodė, kad spektaklis per prievartą kažką grūstų, propaguotų. Jie tiesiog į viską žiūrėjo kaip į savaime suprantamą dalyką. O kodėl žmonės išėjo, nežinau. Gal buvo nuobodu? Gal pasijuto įtikinėjami? Bet tai reiškia, kad nesiklausė, kas kalbama. Visgi, net jei žmonės išeina, vadinasi, spektaklis sukėlė jausmus – tai nėra blogai.
Esi dirbęs su daug kitų įdomių kūrėjų – tai ir Gytis Padegimas, ir Agnius Jankevičius. Ką pasiimi iš kiekvieno jų? Kas tau svarbu dirbant su režisieriumi?
Man labai patinka darbo etika, kai viskas yra struktūruota, turiu omenyje, kai gali susiderinti grafikus ir planuoti savo laiką. Dar patinka, kai nebūna spaudimo, kai ant repeticijų nėra užėjęs pseudodramos debesis, neva darome didžiulį meną. Man priimtiniau, kai ateini, repeticijos pradžioje susidėlioji planą, kad šiandien darome tiek, ryt tiek, dirbi, o pasibaigus repeticijai eini toliau gyventi savo gyvenimo. Suprantu, kad kiekvienam režisieriui jo darbas yra pats svarbiausias, bet kartais dėl to sureikšminimo ištinka atmetimo reakcija. Labiau vertinu balansą. Juk jei vieną repeticiją kažkas nepavyksta, pavyks kitą arba dar kitą. Aišku, kai esi jaunesnis, tik ką iš akademijos, labai jaudiniesi: viskas, pasaulio pabaiga, o dieve, nesukursiu to vaidmens. Iš tiesų viską tu sukursi ir suvaidinsi, ką tau reikia suvaidinti, tiesiog reikia mažiau stresuoti ir daugiau daryti.
Jau galėtum patarimus debiutuojantiems aktoriams dalinti.
Galėčiau, bet turbūt kiekvienas matom šį darbą savaip ir atrandam savus metodus.
Kaip jūsų kursui sekėsi įsitvirtinti teatre? Kaip į debiutantus žiūri veteranai? Ar šiuo klausimu skiriasi muzika ir teatras?
Ko nors panašaus į „būkit savo vietoje“ nesu girdėjęs, gal kažkas kažką už nugaros yra pasakęs – nenustebčiau, tai normalu, ypač pirmais metais, kai buvome dar visai studentai. Dabar taip nėra, penkeri metai praėjo, spėjome su visais padirbėti. Bet aš nelabai kreipiu dėmesį, nesiklausau tų apkalbų. Laimingiau gyveni, kai nežinai.
O muzikoje irgi nesu nieko tokio girdėjęs, nebent iš kokių garsistų, iš kurių spinduliuoja toks: „Na, atėjo čia jaunuolis, ko jis čia nori…“ Ir kai tau reikia, kad truputį kitaip padarytų, jau pyksta. Man atrodo, jie tiesiog tingi ir mano, kad labai gerai viską daro be mano pastabų. Bet čia, manau, klasika.
Visi turi svajonių vaidmenį. Koks tavo?
Kol kas geriausiu savo darbu laikau Berniuką, už kurį buvau apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Bet tikiuosi, kad laukia kažkas dar didesnio, reikšmingesnio. O labiausiai norėčiau norėčiau suvaidinti Romeo. Nežinau, ar pavyks.
Kodėl Romeo?
Tiesiog matau jį kaip vieną smagesnių ir labai įdomų vyrišką personažą. Gal kitiems jis gali pasirodyti neįdomus, plokščias ir nuvalkiotas, bet man tikrai ne.
Mąstai apie režisūrą?
Taip, mąstau, ir visai aktyviai. Po truputėlį tam ruošiuosi. Per penkerius metus atėjo supratimas, ko norėčiau iš režisieriaus, kaip norėčiau dirbti pats. Galbūt pats tai išbandęs, geriau suprasiu kitus režisierius.
Tai kokie planai 2024-iesiems?
Muzikiniai planai pakankamai aiškūs. Naujos dainos po Naujųjų ir pavasarį, vasario 14 d. koncertas Kaune. O teatre niekada nežinai, neaišku, kas ką pasiūlys.
