„Mano vardas – Akari Mochizuki, bet jis labai ilgas, tad vadinkite mane mochi!“, – žnaibydama savo skruostus, kurie gal tik jai pačiai primena gardžius japoniškus pyragėlius, šeštadienio vakarą prisistatė į sceną įžengusi „Japonijos dienų Kaune WA“ uždarymo viešnia.
Dainininkė Akari Mochizuki Kaune ir Lietuvoje lankėsi pirmąkart, bet jos kelionės kompanionai Hibiki Ichikawa ir Luke Burns mūsų mieste du koncertus surengė dar pernai rudenį. Tuomet Lietuva ir Tekančios Saulės šalis minėjo oficialios draugystės šimtmetį, tad Cugaru šiamisenais (apie šį tristygį instrumentą netrukus sužinosite daugiau) grojančių muzikantų dueto vizitą pristatė Japonijos ambasada Lietuvoje. Kaip ir gegužės 6-osios pasirodymą Kauno kino namuose „Romuva“. Esu dalyvavusi daugybėje oficialesnių ar labiau kamerinių panašaus tipo renginių, ir drąsiai sakau, kad tai buvo vienas geriausių kada nors regėtų tradicinės kultūros pristatymų.
Šiamiseno istorija siekia pusę tūkstančio metų, bet tai nereiškia, kad juo atliekama tik tradicinė muzika. „Romuvoje“ skambėjo ir iš vaizdo žaidimų ar anime serialų žinomos melodijos, čia pat, Kaune, pernai rudenį parašytas kūrinys, per Tokijo olimpines skambėję motyvai, žvejų dainos – viskas nenustojant juoktis ir nuo pirmos iki paskutinės akimirkos įtraukiant publiką. Žinoma, atsitiktinių lankytojų renginyje nebuvo daug – visi dėl vienų ar kitų priežasčių, daugiau ar mažiau domisi Japonija. Visgi mitas, kad kauniečiai nuo kėdžių šoka tik pataikius tritaškį, šeštadienį buvo negailestingai sutryptas į miltus. Akari pasiūlius padainuoti priedainį japonų kalba prisijungė absoliuti dauguma.
Iš Jungtinės Karalystės (JK) atvykusių Hibiki Ichikawa, Akari Mochizuki ir Luke Burns pasirodymas buvo itin taiklus „Japonijos dienų Kaune WA“ pabaigos akcentas. Toks taiklus, kad jau imu laukti kitos gegužės ir kito tokio pat intensyvaus, žanrais įvairaus, daug skirtingų institucijų, menininkų ir iniciatyvų subūrusio ir drauge visiškai demokratiško festivalio. Tokio, kurio pirmieji Lietuvos ir Japonijos ryšių mezgėjai, tarp kurių Vasario 16-osios akto signataras Steponas Kairys ir diplomatas Čijunė Sugihara tikrai negalėjo įsivaizduoti. Jei ne 2024-aisiais, tai vėliau į jį galbūt sugrįš ir šio šeštadienio žvaigždės, su kuriomis pasikalbėti turėjau progą dar iki koncerto.
Hibiki, kada pirmąkart išgirdote šiamiseną? Ar instrumentas iškart paliko tokį didelį įspūdį, kad nusprendėte išmokti juo groti?
Hibiki: Man buvo beveik dvidešimt, taigi prieš beveik dvidešimt metų (juokiasi). Taip, įspūdis buvo didelis – pajutau šoką! Tai buvo lyg griaustinis širdyje, ir net ne konkreti melodija, bet jau pirmoji išgirsta nata mane labai įkvėpė. Pagalvojau – o, noriu ir aš! Anksčiau grojau gitara, taip pat ir šiamisenu, tik ne Cugaru, o mažesniu. Bet, išgirdęs šį, iškart nusprendžiau imtis būtent jo. Buvau tiesiog apsėstas ir ėmiau praktikuoti kasdien.
Gitaros daugiau nebepalietėte? Net išvykęs gyventi į JK?
Hibiki: Ne, pardaviau savo gitarą (juokiasi). Bet mane visuomet domino gitarinė muzika, britiškas rokas, o ir anglų kalbą norėjau geriau pramokti. Supratau, kad jei jau vyksiu į užsienį, tai bus Anglija. Gavau vizą ir persikrausčiau – tai buvo prieš beveik dvylika metų.
Luke, jūs drauge su Hibiki Lietuvoje viešite ir koncertuojate jau antrą kartą, vadinasi, šiamisenu užsiimate rimtai. Kuo jus taip sudomino šis tradicinis japoniškas instrumentas?
Luke: Maždaug prieš šešerius metus ėmiau mokytis pas sensėjų Hibiki. O prasidėjo viskas nuo to, kad visuomet mėgau anime, japoniškus filmus – taip ir išgirdau šiamiseną. Pagalvojau, kad labai kietas instrumentas, daug pasirodymų peržiūrėjau „YouTube“ platformoje. Norėjau mokytis, bet maniau, kad JK tai tikrai neįmanoma, tad buvau jau beveik numetęs šią mintį. Bet mama sako, sūneli, čia gi Londonas, gal tu tiesiog imk paieškok. Aišku, iškart internete radau Hibiki puslapį. Parašiau jam žinutę, o visa kita jau istorija.
Akari, jūs taip pat studijavote Londone, tiesa?
Akari: JK gyvenu jau dvidešimt metų. Atvykau čia su tikslu studijuoti ką nors angliškai – norėjau geriau pramokti kalbą, bet mokydamasi kažką, kas man tikrai įdomu. Jau buvau dainininkė, tad muzika ir scenos menai pasirodė kaip geras būdas pasiekti savo tikslą. Pirmiausiai Kembridže mokiausi dramos, o vėliau Londone muzikos. Galiausiai nusprendžiau likti prie to dainavimo stiliaus, kurį atsivežiau iš namų – tai japonišku bliuzu vadinamas enka.
Su Hibiki vos jam atsikrausčius į Londoną susipažinome per bendrą draugą. Kai išgirdau jį grojantį šiamisenu, mane irgi ištiko šokas! Tas pats griaustinis, apie kurį jis kalbėjo! O tada Hibiki man pasakė, kad tradiciškai šiamisenas pritaria vokalui, tad kodėl mums nepabandžius muzikuoti kartu? Taip ėmiau gilintis į liaudies muziką – minyo. Enka primena minyo, bet pastaroji yra paprastų žmonių reikalas, o enka – modernesnė atmaina. Galų gale, enka galima užrašyti natomis. Minyo mokomasi tiesiogiai iš mokytojo, taigi tai ir sudėtingiau.
Atsitiktinai susitikote Londone tam, kad drauge skleistumėte tradicinę savo šalies kultūrą.
Akari: Tikrai taip. Niekad nemaniau, kad tuo užsiimsiu, kad tradicinis japoniškas dainavimas taps mano karjera. Man tai buvo netikėta, bet, žinote, apsidairiau ir pamačiau, kad aplink mane nėra nei vieno kito žmogaus, galinčio tai daryti, tad supratau, kad man visai pasisekė (juokiasi).
Tai, kad keliaujate kartu su šiamiseną įsimylėjusiu Luke, įrodo, kad jums sekasi tikrai neblogai. Kai grojate, pavyzdžiui, Londone, kas ateina į jūsų koncertus? Ar tai savo šalies pasiilgę japonai, ar britai?
Akari: Visaip būna. Jei japonas pakviečia į savo įkurtą japonišką restoraną, taip, žinoma, ateis japonų. Bet jei koncertą organizuoja vietiniai, tai vietiniai ir susirinks. Pastarųjų mūsų publikoje daugiau, nes vis daugiau žmonių domisi japonų kultūra ir muzika. Hibiki moko ne tik Luke, jis turi apie trisdešimt studentų.
Hibiki: Taip, ir dauguma anglai.
Luke: Didžiausias JK renginys, skirtas Japonijos kultūrai – „Hyper Japan“, Hibiki ir Akari jame ne kartą grojo, taip pat parodose „Japan Mitsuri“, tad susidomėjimas tikrai didelis. Ne vienas kartu su manimi šiamiseną studijuojantis britas būtent taip atrado Hibiki.
Ką apie jūsų veiklą, nuotaikingus, dėl to tokius efektingus, koncertus mano senieji šiamiseno meistrai, gyvenantys Japonijoje? Susilaukiate palaikymo, o gal kartais ir kritikos? O gal jie net nežino apie jūsų egzistavimą?
Akari: Geras klausimas! Hibiki yra tikrai retas egzempliorius, pionierius– jis vienintelis šiamiseno profesionalas, taigi ir mokytojas, Europoje.
Hibiki: Mano mokytojas mane labai palaiko. Jis supranta, kad darau gerą darbą mūsų kultūrai.
Akari: Liaudies muzika, minyo, nebuvo mano pirmoji specialybė, tad turėjau mokytis šio dainavimo, ir mokytoją suradau Hibiki dėka. Ji vertina mano veiklą, nes nėra daugiau tokių, kaip aš, kurie galėtų pristatyti mūsų kultūrą anglų kalba. O tai labai svarbu! Žinoma, kai kurie galbūt pavydi, o kiti gal sako, kad aš netikra liaudies dainininkė. Visgi svarbiausia, kad pati žinau, kas aš esu, ir suvokiu, kad vis dar mokausi. Manau, tai, kad pristatau mūsų kultūrą pasaulyje, kad žmonės susidomi japonų muzika, yra labai didelis pliusas. Mes didžiuojamės tuo, ką darome. Esame autentiški. Įtraukiame publiką, toks mūsų būdas, kuris veikia! Na, o Luke yra puikus pavyzdys visiems ne japonams – taip, jūs irgi galite mokytis ir groti tradicinę mūsų muziką.
O kaip buvo senovėje? Kur būdavo grojama šiamisenu? Vestuvėse, ceremonijose?..
Hibiki: Cugaru šiamisenas yra paprastų žmonių paprasta muzika. Tad skambėjo ji labiau po darbo, ir net per darbą…
Akari: Taip, taip, mūsų liaudies muzika – tai darbo dainos. Pavyzdžiui, gal žinote, Japonijoje gaminame tokį gėrimą – sakę. Yra liaudies daina, kuri taip ir vadinasi – sakės daryklos daina.
Kaip Hibiki ir minėjo, tradiciškai šiamisenas yra paprastų žmonių instrumentas. Bet, aišku, kai kurie ėmė groti geriau už kitus. Būtent Cugaru šiamisenas išpopuliarėjo, nes šiame regione turintys itin gerą klausą aklieji muzikantai ėmė keliauti ir koncertuoti tiesiog prie žmonių namų, o mainais už tokius koncertus jiems duodavo pinigų ir maisto. Cugaru krašte, šiaurės Japonijoje, žiemos itin atšiaurios. Ūžianti pūga užgoždavo šiamiseno lauke skleidžiamus garsus, namuose jo nesigirdėdavo, taigi muzikantai, norėdami nemirti iš bado, turėjo atitinkamai adaptuoti savo grojimo stilių. Kiti šiamiseno tipo instrumentai mažesni, ir grojama jais visai kitaip, lėtai, ramiai… Šiuo – gyviau, yra daugiau perkusijos elemento. Tai visai kitokia muzika, savo energija primenanti roką.
Greičiausiai šiamisenus gamina tik Japonijoje? Iš kokio medžio?
Hibiki: Iš kvapiojo koralmedžio! Labai tvirta ir sunki mediena. Koralmedis, beje, Japonijoje net neauga – tai endeminė rūšis, auganti Pietų Indijoje. Mediena dėl savo kokybės buvo itin populiari Kinijoje.
Taip, šiamisenus gamina Japonijoje, bet yra vienas amerikietis, kuris tai daro, kuris greičiausiai išmoko iš kokio nors japono meistro. Bet jo instrumentai nėra labai kokybiški.
Akari: Pats instrumentas iš esmės kilęs iš kiniškos tristygės liutnios, arba sanxian, o į Japoniją atkeliavo per Okinavos salas, kur buvo gaminama nedidelė versija iš gyvatės odos. Tuomet šie instrumentai pateko į Osaką, į patį Japonijos centrą, ir radosi mūsiškieji šiamisenai. Jie buvo naudojami teatre, Kioto geišos juos mėgo, na, o apie Cugaru regioną jau papasakojau.
Luke, jau žinau, kad mėgstate anime ir japonišką muziką. Kas dar Japonijos kultūroje jus žavi? Ar dažnai tenka šioje šalyje lankytis?
Luke: Groju ne tik šiamisenu, bet ir būgnais taiko. Labai mėgstu Japonijos popkultūrą, taigi ir žaidimus, ypač „Gundam“. Žinoma, ir maistą. Buvau dar tik kartą, paskutinę ikipandeminę vasarą! Norėčiau grįžti, ir grįšime, tiesa, Akari?
Akari: O, taip. Luke ir kitas Hibiki mokinys Joshua Green pasirodo kaip duetas „Denshonen“. Hibiki yra jų prodiuseris! Duetui sekasi puikiai, tad 2024-ųjų vasarį vešimės juos į Japoniją, į Hibiki gimtąjį Kanadzavos miestą, kur jie pasirodys jo mokytojui.
Luke: Aš prieš visus koncertus jaudinuosi, o šis dar beveik po metų, bet aš JAU LABAI jaudinuosi… Groti Japonijoje, savo mokytojo mokytojui? Baisu. Bet ir labai nekantrauju.
Akari: Manau, tai fenomenas – japonai pamatys, kaip jų tradiciniu instrumentu groja kitos kultūros atstovai. Juk tai įrodo dideles tradicinių japoniškų instrumentų galimybes.
O ką judu su Hibiki pirmiausiai nuveiksite grįžę į tėvynę?
Hibiki, Akari: Valgysime, aišku! Japonijoje skaniausia…
Kai ėmiau žiūrinėti jus internete, pastebėjau, kad esate „Nike Dunk“ sportbačių ambasadoriai. Puikus tradicijos ir šiuolaikinės kultūros dermės pavyzdys. Kaip čia nutiko?
Hibiki: Jie mane tiesiog rado instagrame ir paskambino… Iškart perdaviau ragelį Akari!
Akari: Buvo tikrai random, aš pagalvojau, kad čia kažkokie sukčiai! Sakiau, mes jums nieko nemokėsim. Bet „Nike“ atstovas sako, ne, ne, tai čia mes jums norime sumokėti, mums patinka, ką darote! Beje, Hibiki instagramas tikrai labai geras – jis ten kelia savo mokinius, pozuojančius su šiamisenu. Įvairiose šalyse, įvairaus amžiaus, įvairių lyčių, bet visi su šiamisenu. „Nike“ kaip tik to ir ieškojo – nišinių dalykų bet kur pasaulyje, to, kas rytoj gali būti labai cool. Jiems pasirodė įdomu, kad japonas išvažiavo laimės ieškoti į vakarus ir, užsiimdamas tradicine veikla, rado daug pasekėjų. Taigi per kedus mes, liaudies muzikantai, sulaukėme daugiau žinomumo. Hibiki veikla pripažinta pasaulyje. Netikėta, viskas labai netikėta, bet labai gerai.
Kokiose įdomiausiose vietose esate groję?
Akari: Britų muziejus Londone – grojome Hokusai parodos atidaryme. Nuostabu buvo! O šiaip daug įdomių vietų aplankome Japonijos ambasadų dėka. Kartu buvome 17-oje šalių, Hibiki – jau per 20. Pasikartosiu, bet mus taip dažnai visur kviečia, nes šnekame angliškai! Galime ne tik pagroti, bet ir pakalbėti, visko apie Japonijos kultūrą pripasakoti – diplomatams dirbti mažiau reikia (juokiasi).
–
„Japonijos dienos Kaune WA” gegužės 3–6 dienomis pratęsė „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022” renginių tradiciją ir kvietė patirti tradicinės ir šiuolaikinės japonų kultūros sintezę. Daugiau nei 30 japonų menininkų bei atlikėjų per skaitmeninį meną, šiuolaikinį šokį, muziką, fotografiją, kaligrafiją ir kitas meno formas atskleidė Tekančios Saulės šalies kultūros dvasią. Dalis festivalio metu atidarytų parodų dar veikia, jų sąrašą rasite čia. Šokio teatras „Aura“ gegužės 17 d. pakvies dar kartą pamatyti spektaklį „Sodas 4.12°“, kurio premjera įvyko festivalio metu. Bilietus į jį galite įsigyti čia.
