Visko pertekusiame laike, kai kelių mygtukų paspaudimu prieinami viso pasaulio kursai, seminarai, paskaitos, tuo labiau knygos, pravartu atsiminti, kad taip nebuvo visada. Ne visai nuo nulio, bet, galima sakyti, dykroje naują miestą ir valstybę kūrusiems Pirmosios Respublikos (ir kitų po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę deklaravusių valstybių) žmonėms teko spręsti ir visuomenės higienos, sveikatos, laisvalaikio, išsilavinimo klausimus.
Nuo elementaraus klasių poreikio įvedus privalomą pradinį išsilavinimą iki vadovėlių leidybos – tautinės pedagogikos entuziastams tikrai buvo ką veikti, ir laisvės buvo daug. Atrodo, pamatai sudėti ne tokie ir blogi – tarpukariu išdygusios rimtų architektų projektuotos mokyklos tebestovi (išskyrus vieną), į Mokytojų dienos šventę susirinko beveik pilna „Žalgirio“ arena, iš vieno prieš šimtą metų įkurto Lietuvos universiteto išsikerojo trys stiprios, savarankiškos aukštosios mokyklos. Neblogai kokybinį ir kiekybinį edukacijos galimybių pokytį atskleidžia rugsėjį Vytauto Didžiojo universiteto ir „Kaunas IN“ išleistas žemėlapis „Tarpukario studentas“.
Bet šįkart – ne apie laisvai pasirenkamas studijas, o apie tą visiems būtiną švietimą. „Privalomas“ – tikrai rūstus žodis, ir nė vienam šio numerio herojų jis netinka. Jau pats temos įkvėpėjas, švietėjas iš pašaukimo Vincas Ruzgas, nuveikęs, įsteigęs, sugalvojęs, vadovavęs gausybei svarbių dalykų, tikrai nedarė nieko dėl to, kad tai neva privaloma.
V. Ruzgo dėka į šimtmečių gausų kalendorių šiemet įsirašo net dvi mūsų mieste veikiančios įstaigos. Tai visai nedaug už kaimynus – Vytauto Didžiojo karo muziejų ir Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų – jaunesnis Lietuvos švietimo istorijos muziejus ir Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Abi jos jubiliejų minės lapkričio 18-ąją – kodėl būtent tą dieną, šiame numeryje pasakoja muziejaus vadovė Jolita Rudgalvienė.
Į biblioteką irgi užsukome – net į du jos padalinius, į vieną kurių visai norėjome kopti pro langą, o kitame laukusi pašnekovė lange ir pasitiko. Pasveikinome vieną iš penkių šiemetinių Metų mokytojų Gražvydą Andrijauskaitę, apkeliavome modernistines mokyklas (gal ir jūs apeisite?) ir paatviravome su neseniai į Vilnių išsikrausčiusia Sandra Karnilavičiūte. Ji mokyklą žaisdavo net per vasaros atostogas. Galbūt dėl tokių vaikų V. Ruzgas ir stengėsi.
P. S. Už viršelį dėkojame gatvės menininkui Morfai, kuris savo ruožtu dėkoja leidyklai „Šviesa“, leidusiai rudeniškai interpretuoti ikoninį savo ženklą. Jį, patvirtintą dar 1964 m., sukūrė dailininkas Gediminas Pempė.
Nemokamo žurnalo ieškokite visur Kaune, kai kur Vilniuje, arba skaitykite internete.
