Kauno vėlaus vakaro ir nakties kultūra tokia pat sena kaip ir toji, vykstanti padoriu paros metu. Gal tik mažiau dokumentuojama ir afišuojama. Visgi be nakties neateina rytas, o prasmingiausi pokalbiai bei naujas idėjas kurstančios pažintys neretai ištinka jau uždarius darbo kabineto duris. Taigi pirmiausia pasibeldėme į šiuo metu biuru šokių salę pavertusio naktinio klubo „Lizdas“ duris, o vėliau dar užsukome į rugsėįo pabaigoje ketvirtąjį gimtadienį švęsiantį kultūros barą „Godo“.
Naktinės kultūros namai
„Šiemet apskritai daug kalbame apie tai, kas yra kultūra ir kas yra naktinė kultūra. Ar ji lygiavertė dieninei? Ar galime padėti jai tokia tapti?“ – svarsto mane klube pasitikę Mantas Pakeltis ir Žilvinas Širka. „Lizdo“, o ir čia pat veikiančio sezoninio „Lauko“ veikla jie būtent to ir siekia. „Žinai gi, džiazas prieš šimtą metų buvo demonizuojamas, dabar taip nutinka elektroninei muzikai, bet praėjo laiko, džiazas įsiliejo į kitas sferas, tapo neatsiejama kultūros dalimi. Mes dar jauni, bet tikimės tapti klasika“, – sako Žilvinas.
„Lizdas“ nekantriai laukia, kol Kaunas taps Europos kultūros sostine, tad būtent tokiu drąsiu ir jau užtarnautu šūkiu, o ir užsiduotu tonu, pasitinka naująjį, septintąjį klubinį sezoną M. Žilinsko galerijos pusrūsyje. Kol kas visi čia palinkę prie kompiuterių, bet jau greit vieni eis groti, kiti – šokti. Visuomet vienu žingsniu toliau esančioje elektroninės muzikos kultūroje, kai visi groja dar neišleistus kūrinius, be naujienų tikrai neapsieisim.
Pirmiausia – rūbinė, nuo kurios, pasirodo, prasideda ne tik teatras. Erdvėje rasis net persirengimo kabinos – žinia, įsišokęs dažniausiai supranti, kad ryte vienu megztiniu užsivilkai per daug. Taigi nuo šiol storesnius rūbus, kuprines bus galima pasidėti spintelėse, o persirengimo kabinoje užsimesti vasarinius marškinėlius. Arba šortus – aha, „Lizdas“ ruošiasi pristatyti firminius savo šortus!
Pagaliau bus ir kondicionierius, būtinas kiekviename save gerbiančiame klube – tai ir dėl sveikesnio, ir dėl vėsesnio oro. Kaip ir visuomet, prieš sezoną tobulinama garso kokybė. „Kiekvieną pusmetį vis ką nors pakeičiam technikoje ar akustikoje, sėdim, matuojam, tikrinam, ar geriau“, – šypsosi vienas iš klubo vadovų Mantas Pakeltis. „Tobulybės dar nepasiekėm, bet tikimės, kad mūsų gyvenimų tam užteks“, – jį papildo Žilvinas Širka. Beje, jo manymu, klube turi būti karšta, tad kondicionierium taip labai, kaip Mantas, nesidžiaugia. O pastarasis pabrėžia, kad karščiausiomis naktimis jam grojant yra net silpna pasidarę. Taip nebebus!
Muzikinių naujovių bus, tik ne kardinalių. „Reikia visko po truputį – nenorime būti nei vien techno, nei vien house klubu – esame ir būsime elektroninės muzikos vieta“, – sako Mantas, kuris pripažįsta, kad bėgant laikui ir paties skonis keičiasi, norisi naujovių savo transliuojamame skambesyje. Jis teigia, kad Kaunas ir net Lietuva yra per maža turėti specifinių nišinių žanrų vietų. Verčiau laviruoti tarp įvairiems stiliams skirtų vakarėlių serijų. O jų, be jau pamėgtų „Tarp Dviejų Aušrų“ ar „Jaudesys“, bus ir naujų!
„Visuomet siekiau, kad klubas būtų ir platforma naujoms idėjoms, naujiems vardams, nieko nėra liūdniau už vis tuos pačius atlikėjų sąrašus – todėl turime ir savo akademiją, kur žmonės gali išsibandyti, ką reiškia groti klube, o ne miegamajame, ir nebūtinai visi tampa mūsų rezidentais, bet save pabandyti naudinga, o ir mums yra ką atrasti“, – taria Žilvinas, pats turėjęs ilgas kūrybines atostogas, bet jau ruošiantis naujus grojaraščius.
O naujokų pavadinimai intriguoja. Pradėkim nuo „Užimtumo tarnybos“. „Tai saviironiškas dviejų ekstravertiškų vyrukų projektas, eksperimentas, kuriame dera viskas nuo gabber iki trap, footwork, hiphopo“, – pasakoja Žilvinas ir išduoda, kad „Užimtumo tarnybos“ hobis yra ir automobiliai, tad serijos vakarėliuose galima tikėtis netikėtų interjero sprendimų.
Dar viena šviežiena, žavinti pavadinimo tautiškumu, – „Lengvoji atletika“. Jei metaforiškai, tai – riedlentės ir deep house. Trečioji nauja serija – „Totemas“. Pavadinimas šnabžda, kad muzikoje ieškantiems šamaniškų elementų čia patiks.
Bare kaip svetainėje
„Mes ne tiek siekiame naujovių, kiek stengiamės išlaikyti tęstinumą, kad gyvuotų tai, ką jau esame užkūrę“, – sako Agnė Urbutė, viena iš kultūros baro „Godo“ šeimininkių. Antrasis – jos vyras Mantas. Baras, esantis Kauno teatrų ir kitų kultūros įstaigų sankryžoje, kurtas šeimos rankomis ir fantazijomis.
Čia jauku jei ir ne kaip namuose, tai kaip pas bohemišką tetą. Baldai – retro, sienas margina vis kiti paveikslai. „Parodų turime suplanavę iki vasario mėnesio“, – šypsosi Agnė ir sako, kad jei anksčiau reikėjo menininkų ieškoti patiems, tai dabar dar tik pradedantys, „rimtų“ galerijų besibaiminantys, bet labai įdomūs kūrėjai ateina patys. Taip nutinka ir su muzikos grupėmis, kurios, norinčios pagroti, stovi eilėje.
„Žinai, visai laukiu rudens, nes vasarą lauke koncertus organizuoti sudėtinga – esame pačiame centre, kaimynų turime, o viduje – paprasčiau ir jaukiau.“ Taigi muzikos ir parodų bus ir šį sezoną. Parodų, kurių eksponatus galima nusipirkti tiesiog sėdint bare, – ir taip nutinka. DJ vakarų irgi bus – iki vidurnakčio, pirmos, antros… Galbūt daliai to pakaks, o kiti numigruos į ilgėliau veikiančias vietas. Bus poezijos skaitymų, kurių artimiausias – rugsėjo 16 d., kai besiliejančias eiles papildys Arūno Perioko muzikinės improvizacijos.
Bus ir aktų dirbtuvės, kurios tapo baro tradicija ir kurių visi labai pasiilgo per karantiną. Negalėjimas susitikti, negalėjimas savęs išreikšti popieriaus lape – nieko gero psichologinei sveikatai. Pati Agnė sako karantiną prasmingai išnaudojusi kūrybai – tai jos rankomis kuriamas vizualinis „Godo“ identitetas, o dabar buvo laiko ir tiesiog savo menams.
Baro bendruomenė susiformavusi (ir jau minėtų teatrų kolektyvai čia ateina po spektaklių, be grimo, be kaukių), bet dėl centrinės lokacijos ateina ir netyčiukų. Jiems dažniausiai patinka: „Čia nėra smurto, jauki aplinka, gali būti savimi – tokia atmosfera žmones traukia.“ Agnė žino jau ne vieną istoriją apie čia susipažinusius, susižadėjusius, meilę „Godo“ tatuiruotėmis išreiškusius žmones – ir net apsigalvojusius dėl emigracijos. Atėjo į koncertą, pamatė bendruomenę, susipažino… taip gimė, pavyzdžiui, grupė „Koža“.
Agnė išduoda – tiksliau, pabrėžia visiems žinomą faktą – kad Kaunui reikia subkultūroms skirtų sceninių erdvių. Tad nors „Godo“ mažutis, komanda jau dairosi, galbūt pavyks atidaryti dar vieną vietą, skirtą būtent koncertams. Nuostabu būtų parengti reportažą ir iš ten, o kol kas – gero vakarojimo, gero naktinėjimo. Jei ne „Lizde“ ar „Godo“, tai dešimtmetį atšventusioje „Kultūroje“, jaukesniajame jos brolyje „Kameriniame“, sunkiosios muzikos tvirtovėje „Lemmy“… Nėra kada miegoti, treniruokimės 2022-iesiems, kai pasirinkimų bus daugiau nei lapelių kalendoriuje.
