Savo kelionę kultūroje pradėjau vos prieš metus, Kaune ieškodama savojo FLUXUS. Tąkart nežinomybė ir savanorystės veržlumas atvedė į tarptautinį festivalį, kur iš pradžių jaučiausi svetima, bet baimę keitė entuziazmas, įtraukė asociacijos „Kultūristai“ narių bendruomeniškumas ir savita kūryba. Kiekviena savanorystė man – ne tik prasminga patirtis, bet ir susitikimas su bendruomene, kurią imu laikyti sava, ilgai ieškota menininkų šeima.
Apie kultūros savanorystės reikšmę, užkulisius ir perspektyvas kalbėjausi su Kaune veikiančios savanorių asociacijos „Kultūristai“ narėmis Deimante Boreišaite, Inga Minkevičiūte ir Monika Žiūkaite.
Kultūra ir savanorystė – du prasmingesnio gyvenimo vedliai. Kokia kultūros ir savanorystės reikšmė jūsų gyvenime?
Monika: Įvairios kultūrinės veiklos mane lydi visą gyvenimą. Tai svarbi laisvalaikio dalis. Jeigu per savaitę nesudalyvauju bent vienoje kultūrinėje veikloje ar koncerte, pasijunta kažkoks trūkumas. O savanorystė kultūros srityje atėjo iš poreikio būti arčiau kultūrinio pasaulio, bendrauti su panašiais žmonėmis. Tai atvėrė naują gausų ir turiningą lauką.
Inga: Man kultūra reiškia žmonių proto ir gebėjimo kurti panaudojimą ir dalinimąsi. Smagu prisidėti prie įvairių kultūros apraiškų organizavimo: parodų, koncertų, projektų. Džiaugsmo teikia galimybė pažvelgti į kūrybinio proceso užkulisius.
Deimantė: Savanorystė leidžia pažinti kultūrą iš arčiau. Kartais be to išankstinio įsipareigojimo net nenueitum į renginį ir gailėtumeisi, ypač jei draugai ar feisbukas pasakos, kaip ten buvo įdomu. Savanoriavimas kol kas yra mano pagrindinis laisvalaikis po darbo. Kartais tai ne tik pramoga, bet ir terapija.
Papasakokite apie savo startą. Ar prisimenate pirmąją savanorystę kultūriniame renginyje?
Deimantė: Savanoriavau asociacijos „Raudonos nosys“ gimtadienyje 2020 metais. Jis vyko Vilniuje, nebuvo nei vieno pažįstamo. Kad savanorystė taps mėgstama veikla, dar negalvojau. Paskui jau smagiau savanoriavau Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kur ėjau ne viena. Tokioje vietoje pamatai, kad kiekviena smulkmena labai svarbi.
Inga: Savanoriauti pradėjau aplinkosaugos srityje, o prie kultūros savanorių Kaune prisijungiau 2022 metais. Dalyvavau renginiuose, skirtuose projektui „Kaunas – Europos kultūros sostinė“. Tai suteikė pasitikėjimo savimi ir naujų pažinčių, kurios paskatino įsitraukti į kitus renginius Kauno mieste.
Savanoriaudami tikimės, kad tos kelios valandos ar pusdienis dėliosis sklandžiai, pagal numatytą programą. Kokių teko patirti netikėtumų savanoriaujant kultūros renginiuose?
Monika: Netikėtumai gana dažni – visko iš anksto suplanuoti neįmanoma. Kartais orai iškrečia pokštą ir tenka gaudyti skrendančią dirbtuvių palapinę. Kartais tenka improvizuoti gaminant dekoraciją, nes pritrūksta medžiagų. Yra tekę meninei instaliacijai skirtą žemę kasti su įspėjamaisiais kūgiais, nes niekas neturėjo kastuvo. Iš tiesų savanorystė stipriai ugdo kūrybiškumą ir gebėjimą išsisukti iš nenumatytų situacijų. Nutinka ir kitokių netikėtumų, tarkim, renginyje susipažįsti su žmogumi, kuris duoda patarimų ir pakreipia tavo pačios kūrybą tinkama linkme.
Inga: Įsimintinas momentas iš „Fluxus“ festivalio. Mūsų savanorių grupelei buvo patikėta gabenti milžinišką, maždaug 20 kg sveriantį tortą Parodos kalnu. Kadangi jį nešėme rankomis, buvo nemenkas iššūkis torto nesugadinti. Galiausiai kalno viršuje suorganizuotas vežimėlis su ratukais. Buvo labai linksma eiti kartu su dalyviais ir savanoriais bendro tikslo link.
Deimantė: Kiek man teko patirti, viskas vyksta pakankamai sklandžiai. Kartais ištinka mini sutrikimai, pavyzdžiui, filme paleidžiami ne tie titrai, kažkur ne ten užsidega šviesa ar ateina žiūrovas, susigalvojęs savas taisykles. Dažniausiai iš anksto gauname instruktažą ir aptariame, kas galėtų nutikti. Per patį renginį visi greitai susimosikuojam rankomis ar susižvalgom, jei ko nors netikėtai prireikia.
Kokių emocijų patiriate savanoriaudamos?
Inga: Savanoriaudama būnu smalsi, optimistiška, draugiška. Dažnai džiugina tai, kad tenka daryti keisčiausius dalykus.
Monika: Dažniausiai renkuosi man artimas veiklas ar renginius, tad vien tai suteikia pasitenkinimą. Beveik visuomet sužinai ką nors naujo ir susipažįsti su naujais žmonėmis. Be to, savanoriai dažnai mato pačią įdomiausią dalį – užkulisius, žino daugiau nei žiūrovai, gali asmeniškai pabendrauti su organizatoriais. Smagu, kai savanorių įžvalgos ir indėlis atsispindi galutiniame rezultate, kurį mato renginio svečiai.
Kodėl verta savanoriauti, kai daugelis renkasi veiklas, duodančias tiesioginę naudą?
Deimantė: Savanoris turi galimybę nemokamai patekti į įvairius renginius. Kartais galima gauti ir pakvietimų, kuriais pradžiugini draugus bei artimuosius. Gali pasiskaičiuoti, kiek eurų iš tikrųjų susitaupė. Svarbiausia savanorio misija – padėti organizatorių komandai. Kartais organizuojami ir atitinkami mokymai, tad įgyji daugiau žinių. Taip pat neretai kyla minčių, kaip ir ką galima tobulinti, o savo pastebėjimus gali išsakyti organizatoriams, kad ateityje renginys taptų dar sklandesnis ar įdomesnis.
Monika: Savanorystė stipriai praplečia akiratį, skatina viskuo domėtis, moko empatijos, atsakomybės, suveda su naujais žmonėmis.
Inga: Mačiau įvairiausių darbelių, užkulisių, dalyvavau dirbtuvėse. Kadangi pati esu meniškas žmogus, domina kūrybinė virtuvė: organizavimas, rinkodara, komunikacija, meninių idėjų išpildymas. Savanorystė suteikia patirties, kuri praverčia profesiniame kelyje, praplečia pažinčių tinklą. Jei nereikėtų pajamų, turbūt savanoriaučiau nuolatos.
