Prieš porą metų mūsų redakcijos nariai jau lankėsi pas Viktoriją Mašanauskaitę-Rinkšelę – tada, rengdami šimtąjį numerį, su ja kalbėjomės kaip su viena ištikimiausių žurnalo skaitytojų. Tačiau profesinė Viktorijos veikla irgi verta įsiklausymo.
Nemažai metų ji praleido Kauno fotografijos galerijoje, prisidėjo rengiant (deja, nugesusį) Kauno galerijų savaitgalį ir multimedijų festivalį „Centras“, inicijavo Kauno meno leidinių mugę, o tada atėjo dirbti į Kauno menininkų namus. Čia įkurtas kultūros infocentras, startavo renginių kalendorius, Kauno kultūros mugė – atrodo, Viktorijai svarbu viskas, kas buria. Šį pavasarį penkmetį švęs viena jaukiausių jos idėjų – Kultūros pusryčiai, skirti įvairiose miesto įstaigose dirbantiems ar laisvai samdomiems kultūrininkams, menininkams ir artimų profesijų žmonėms.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. sausio numeryje „Tinklai“)
Kava, bandelė, seniai matytas ar tik iš laiškų pažįstamas kaimynas, tuomet dar ekskursija – ir pora valandų aptariant einamuosius reikalus netrunka prabėgti. Prisipažinsiu, ne vieną pašnekovą straipsniams ir radijo reportažams taip atradau. Tokie neformalūs susitikimai – beveik kas mėnesį, vasarą jie vyksta ir po atviru dangumi. Pastaruoju metu Kultūros pusryčiais rūpinasi Viktorijos kolegos, o kodėl – sužinosite skaitydami toliau.
Viktorija, kas motyvuoja ne šiaip dirbti savo darbą, bet dar ir vienyti kolegas?
Tiesą sakant, man tiesiog patinka burti žmones – gal tokia mano misija? Prisimenu kad ir „Gallery Weekend Kaunas“ laikus, kai buvau žmogus, kontaktuojantis su visomis galerijomis, sujungdavau programą. Tai greičiausiai asmenybės bruožas, perėjęs į profesinę veiklą. Tą patį darau šeimoje, su draugais – niekada nešvenčiu gimtadienio atskirai su skirtingomis grupėmis, visus sujungiu į krūvą. Net numerologė kadaise sakė, kad bendruomenės būrimas yra mano saugumo zona.
Žvelgiant iš profesinės pusės, faktas, kad vienas kultūros lauke mažai ką nuveiksi. Drauge gimsta prasmingesni dalykai. Kitas mano giluminis tikslas – kad visuomenė vartotų daugiau kultūros. Aš pati esu į kultūrą visa galva panirusi ir jaučiu, kaip tai praturtina. Daug žmonių joje nedalyvauja ir, mano galva, daug praranda. Tad visos mano veiklos skirtos paskatinti žmones vartoti, dalyvauti, eiti. Kultūros pusryčiai – strateginė priemonė aukštesniems tikslams pasiekti.
Kada įvyko pirmieji bendruomenės pusryčiai?
Ankstyvą 2021 metų pavasarį – ir jie buvo nuotoliniai, nes dar gyvenome karantine! Juose su kolega Povilu pristatinėjome 2020-ųjų Kauno kultūros lauko analizę. Tokias analizes Kauno menininkų namų Kultūros infocentras pristato kasmet, remdamasis duomenimis, surinktais pildant Kauno kultūros kalendorių renginiais ir jų ataskaitomis. Na, o pirmieji gyvi pusryčiai vyko tais pačiais metais, jau kiek sušilus orams.
Apskritai pusryčių tikslas ir idėja buvo neformalūs kultūros lauko atstovų susitikimai. Kvietėme tiesiog gerti kavą, valgyti kruasanus ir dalintis informacija, kad neformalioje aplinkoje užsimegztų bendrystė. Tai buvo strateginė priemonė stiprinti ryšį su bendruomene, kad ji labiau pasitikėtų Kauno menininkų namais kaip buriančia įstaiga. Didysis įrankis tam – kalendorius su visais Kauno kultūros renginiais, kuriam reikėjo kontaktų bazės ir tikėjimo mūsų darbo prasmingumu.
Kokie buvo tie pirmieji gyvi susitikimai?
Buvo įdomu dalintis užkulisiais, rūpesčiais ir poreikiais su Kauno kultūros bendruomene ir tuo pačiu suteikti jiems naudos. Pavyzdžiui, į pirmus gyvus pusryčius buvome pasikvietę ekspertę, kuri pasakojo apie renginių prieinamumo didinimą regos negalią turintiems žmonėms.
Ar lengva buvo įstaigas užnorinti pačias rengti pusryčius, išnešti idėją iš Kauno menininkų namų? Dabar pusryčiai neretai vyksta festivaliuose, parodose – tai tikrai įdomu ir naudinga.
Rasti kito susitikimo šeimininkus niekada nebuvo sunku. Bendruomenė labai atvira, gal todėl iniciatyva taip sėkmingai įsibėgėjo. Vienu metu vyko ir „Kaunas 2022“ bendruomenės susitikimai, bet jie ilgainiui kartu su titulo metais baigėsi, o mūsiškis formatas prigijo. Manau, esminis skirtumas ir buvo formatas: anie susitikimai išsitęsdavo į kelias valandas, o man buvo aišku, kad visi dirbame ir turime taupyti laiką. Todėl pusryčiai turi aiškią struktūrą.
Kartais pasirinkta vieta riboja žmonių skaičių – tenka net stabdyti registraciją, nes erdvės nedidelės, o norinčių daug. Tai gal kai ką ir nuliūdina, bet primena, kad formatas reikalingas.
Šiemet birželį išėjau motinystės atostogų, į darbus planuoju grįžti 2027 metais. Bet pusryčių metų planą dažniausiai susidėliodavau dar sausį. Neslėpsiu, renkantis vietas vedė ir asmeninis smalsumas pamatyti erdves, kuriose nesu buvusi. Dažniausiai priima išskėstomis rankomis. Na, pavyzdžiui, į „Mokslo salą“ prisibelsti iš pradžių buvo sunku, reikėjo ieškoti aplinkinių kelių, ir galiausiai pavyko, buvo puikus susitikimas, daugeliui pirmas kartas ten.
Ar ši iniciatyva turi rėmėjų?
Anksčiau buvome įtraukti į Kultūros mugės programą, bet iš esmės viską darome KMN lėšomis. Tiesa, jų daug ir nereikia – kainuoja tik fotografo paslaugos ir bandelės, o organizatorius yra etatinis KMN darbuotojas.
Pati dalyvauju tikrai ne visuose pusryčiuose, bet kai tenka, vis susidaro įspūdis, kad didžioji dalis susirinkusiųjų į atvirą mikrofoną žiūri tik kaip į savireklamos galimybę – išvardija būsimus renginius, ir tiek. Galbūt trūksta drąsos ar pasitikėjimo atsiverti, pasidalyti ir trukdžiais, problemomis?
Tą ypač pajutau atėjusi į darbą po pertraukos, kai pusryčiai buvo virtę gyvu renginių kalendoriumi. Nors grįžusi prie organizavimo bandžiau priminti, kad galime kalbėtis apie užkulisius ar kultūros politiką, formatas natūraliai nusistovėjo ties tuo, kas žmonėms aktualiausia, – jų veikla. Problemų visi turime, bet apie jas linkstama kalbėti mažesniuose ratuose. Jei bendruomenei taip patogiau – viskas gerai. Galbūt pasikeitus aplinkybėms ar ištikus kokiai krizei, noras išsikalbėti apie skaudulius vėl taps prioritetu.
Dar nesunku pastebėti, kad Kauno ir apskritai Lietuvos kultūros bendruomenė labai moteriška. Pamenu įvairius šio dėsningumo aiškinimus – pavyzdžiui, nekonkurencingi atlyginimai.
Manyčiau, kad moteriškumas labiau dominuoja darbuotojų, o ne vadovų gretose. Vadovai į tokius susibūrimus užsuka rečiau, dažniau deleguoja kolektyvą. Nors, žinoma, statistiškai kultūros lauke moterų išties daugiau. Esu girdėjusi tokią teoriją, kad moterys tiesiog gali daugiau atlaikyti (juokiasi) už mažesnį atlyginimą. Beje, juk anksčiau meniniai kolektyvai buvo tikrai labai vyriški, o dabar, pavyzdžiui, fotografiją studijuoja jau daugiau merginų.
Kokių naujų projektų, idėjų miestui yra padovanoję Kultūros pusryčiai?
Reguliariai atliekamos apklausos rodo, kad dalyviai labiausiai vertina būtent naujus kontaktus. Elektroniniai laiškai niekada neatstos gyvo pokalbio. Nors sunku įvardyti kokį nors vieną grandiozinį projektą, gimusį prie kavos puodelio, kasdienė nauda akivaizdi: vieni randa menininkus, kiti – erdves.
Esu ne kartą girdėjusi iš vilniečių, kad jiems šie periodiški susitikimai kelia pavydą. Ar yra bandymų adaptuoti šį formatą?
Šiauliai pradėjo. Net LRT laida „Kultūros diena“ parengė reportažą, kurio pabaigoje žurnalistas pasakė, kad pirmieji tokie pusryčiai vyko Kaune. Pamenu, apie tai pasakojau Alytaus kultūros forume, vietiniai susižavėjo ir prašė pakonsultuoti dėl bendruomenės būrimo.
Kol kas pusryčius organizuoja kolegos, o ar dar mąstai apie kokią nelankytą vietą, kurioje norėtum juos surengti?
Man visada įdomios naujos vietos ar erdvės, kurios atsiveria po renovacijos. Turėjau planą šiems metams – dar vieni pusryčiai turėjo vykti Lietuvos aviacijos muziejuje, tačiau jis kol kas neveikia. Tad gal 2026-aisiais, kol aš atostogauju?
–
Esate kultūros operatorius, iniciatyvos atstovas, meno kūrėjas ir norite sudalyvauti Kultūros pusryčiuose? Vasarį prasideda naujas jų sezonas. Daugiau sužinosite susisiekę čia nurodytais kontaktais.
