Rodosi, Lietuva šią vasarą susiskaldžiusi į dvi apylyges puses. Ir abiejų atstovai mano, kad jų – dauguma, kad tik jie turi raktą nuo durų, už kurių – ramus, sveikas, sotus rytojus. Visgi nuomonių ir idėjų jau per daug. Tiek visko, kad kasdieniai darbai, o ir džiaugsmai, užgožiami svarstymų: kas bus? Ką aš galiu padaryti? O ko geriau nedaryti?
Pamaniau, kad nuraminti mintis gali padėti pokalbis su labiau ne tik į šią painią situaciją, bet ir į jos priežastis įsigilinusiu žmogumi. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas, kultūros teoretikas, antropologas Gintautas Mažeikis į kvietimą susitikti atsakė teigiamai.
2021-ųjų realybė – klimato kaita, pandemija, lokalesni iššūkiai Lietuvoje – migrantų krizė, LGBTQ+ klausimai Kaune. Ar tai sutapimas, ar mūsų neišmoktų pamokų, neatliktų darbų pasekmės?
Žinoma, daugybė darbų nepadaryta, bet kartu tai ir sutapimas. Juk Lukašenka, planuodamas, sakyčiau, įdomią akciją prieš Lietuvą – siųsti čia pabėgėlius – nederino to su LGBTQ+ akcijomis. Pastarosios niekaip nesusijusios su pandemija. Bet visa tai Lietuvoje vis tiek susiliejo ir net susipainiojo. Pavyzdžiui, jau nustumta į šoną Stambulo konvencija, kurios esmė – anaiptol ne LGBTQ+, o smurtas namuose, smurtas prieš moteris. Kiek žinau, daugelis moterų asociacijų apskritai sutinka išbraukti bet kokį LGBTQ+ minėjimą, kad tik konvencija būtų patvirtinta, kad būtų registruojamas, kontroliuojamas smurtas prieš moteris namuose. Šeimų maršas, kuris neva gina šeimą, kita vertus, protestuoja prieš Stambulo konvenciją, kuri gina moteris nuo smurto šeimose. Daugelio žmonių galvose šie dalykai susipainiojo neatskiriamai, ir jie jau nebežino, kur bėgti ir ką daryti. Tai skatina atskirų ultradešiniųjų grupių populiarumą – nebūtinai jos tai organizavo, bet vaisius raškosi.
Paprastai didesnio skandalo ar įvykių atmintis tęsiasi pusmetį, daugiausia – metus. Vadinasi, ši vasara neturėtų didesnės įtakos būsimiems prezidento, Seimo rinkimams, galbūt minimalią įtaką – savivaldos rinkimams, jei tik pabėgėlių krizę pavyktų sustabdyti, tačiau kol kas matome priešingą situaciją – krizė tik auga. Vis dėlto išankstinis ultradešiniųjų judėjimų pasiruošimas anaiptol dar negarantuoja jiems jokios sėkmės. Galime tik analizuoti, kaip atrodytų blogesni įvykiai. Su LGBTQ+ teisėmis tai nesusiję, nebent tiek, kad Kaunas kaip Europos kultūros sostinė galėtų neįvykdyti įsipareigojimų ir sulaukti labai stiprios kritikos Europoje. Esame pasirašę sutartis, kultūros sostinė turi gerbti visų teises, tad savivalda galėtų pusmečiui pasitempti šitoj vietoj – nors pasimaivyti. O ir partnerystės įstatymas, manau, gali būti priimtas jau rudens sesijoje.
Taigi, didžiausiu iššūkiu tapo migrantų krizė. Man kaip tik šiandien (liepos 19 d., – red. past.) teko bendrauti su Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio ryšių skyriumi, kuris Vyriausybės prašymu ieško žmonių, kalbančių įvairiomis Azijos ir Afrikos kalbomis ir galinčių susišnekėti su atvykėliais į Lietuvą. Daugelio šių kalbų Lietuvoje niekas nemoko, geriausiu atveju turime legalių tų kraštų studentų, kurie yra pramokę šiek tiek anglų arba – rečiau – lietuvių kalbos. Tie legaliai atvykę studentai sako, kad mūsų Vyriausybė nesvarsto vieno iš sprendimo būdų – kai kurie migrantai galėtų būti legalizuoti. Tai yra, gauti vizą. Aišku, jie turėtų būti atviri, linkę į dialogą ir neslėpti savo veidų. Galbūt tie, kurie jau studijavo Baltarusijoje, galėtų pas mus tęsti studijas? Šie jau pramokę rusiškai – tai tam tikra prasme pliusas.
Apskritai daugelis lietuvių įsivaizduoja, kad globalizacijos sąlygomis gyvensime užsidarę savo kaimelyje ir mūsų niekas nepalies. Nieko panašaus. Jei ne Lukašenkos planas, žmonės atvyktų kitaip. Atsitinka, kad į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstoja Nigerijos ar kitų kraštų studentų, pasimoko metus ar du ir dingsta nežinia kur. Galbūt į Vokietiją. Tai normalus masių judėjimas po pasaulį, o būtent tai, kad mes juos užlaikome čia, Lietuvoje, ir sukuria didžiąją problemą. Išleisti jų irgi negalime, taigi klausimas – kaip legalizuoti. Tačiau viešoji nuomonė ir pabėgėlių nuostatos, jų elgesys kol kas tik stiprina abipusės neapykantos ugnį. Jei jų neįtrauksime į civilizuotą procesą, nerasime būdo bendradarbiauti, mūsų pabėgėlių centrus ištiks labai gili riaušių, bado akcijų, prievartos ir smurto banga. Jokie gąsdinimai nepadės – reikia susikalbėti ir pasiūlyti daugelio galimybių planą: vieniems bus Europa, antriems – Lietuva, tretiems – kelionė į jų šalis, o ketvirtiems – kalėjimas. Tad sugebėkime su jais susitarti, dirbti kartu.
Lietuvoje politikai dažniausiai svarsto, kaip juos grąžinti atgal. Kaip rodo ES patirtis, iš tų žmonių, kurių čia greitai bus ir keturi, ir keturiasdešimt ar daugiau tūkstančių, geriausiu atveju pusę tūkstančio ar tūkstantį sugebėsim grąžinti, kiti liks Lietuvoje ir reikės galvoti, ką su jais daryti. Štai jau viena pabėgėlė pagimdė vaiką, jis atitinkamai gavo Lietuvos pilietybę. Motina jau gali legaliai prašyti leidimo gyventi Lietuvoje. Kaip matome, yra daugybė sunkiai sergančių vaikų ir Raudonasis Kryžius tikrai nepaliks jų be jokios globos – esu kalbėjęs su organizacijos atstovais, jie tikrai sukels grandiozinį skandalą, jei tiems vaikams nebus suteikta pagalba. Yra daugiau besilaukiančių motinų. Negerai tai, bent jau kaip rodo atvykusiųjų apklausos, kad šių žmonių kompetencijos nėra tinkamos mūsų darbo rinkai. Tačiau ar galime pasitikėti šiomis formaliomis apklausomis, ar jie neslepia, ko ir kada išmoko? Tarp jų yra mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių. Kur ir ko Lietuvoje jie galėtų mokytis savo kalba? Ir kaip tėvai, daugiausia irakiečiai, jų bendruomenė gins savo vaikų teises? Turime tartis, kad ir kaip tai sunku, kol nesulaukėme radikalių akcijų, pavyzdžiui, mirus kuriam nors suaugusiajam ar vaikui.
Kad būtų atsikratyta „priešo“, reikia pasakoti tikras istorijas.
Gebėjimas su jais susikalbėti yra Lietuvos kultūros klausimas. Lietuvos kultūra ilgą laiką gyveno arba rezistencijos sąlygomis – pasipriešinimu bet kam, kas mus nutautins, net mūsų pačių migrantams į Angliją ar kitur, kad tik jie neprivežtų kokių ypatingų naujovių, – ir ta rezistencija nebuvo linkusi adaptuoti ir priimti kitų kultūrų. Bet kuris asmuo, kuris atvyksta iš Sirijos ar Irako, arba sulietuvinamas ir gali čia pradėti verslus, arba neturi jokių šansų. Šį kartą iššūkis bus kur kas didesnis, kaip liaudies išmintis sako, kai prakiūra dangus, tai jau nebesustabdysi. Ne tik mes pakeisime irakiečius, tūkstančiai jų paveiks mūsų bendruomenes, ir verčiau tai vyktų ne neapykantos, o tarpusavio supratimo, nuolaidų vienas kitam ir laisvo susitarimo kalba. Nors ir sulaikyti, jie visi savo sielose ir bendruomenėse yra laisvi ir išdidūs žmonės.
Kas blogiausio gali nutikti?
Tereikia vieno didesnio incidento ir mūsų politinė aplinka pasikeis neatpažįstamai – nors ir trumpam laikui. Turiu omenyje ne jų keliamas kol kas taikias riaušes, o tokią situaciją, jei nuo pabėgėlio rankos žūtų bent vienas Lietuvos pilietis arba kas nors būtų paimtas įkaitu. Tada Lietuvos posūkį ultradešinėn bus sunku sustabdyti. Kas tuo galėtų būti suinteresuotas? Pirmiausia Rusija. Žinoma, ši šalis anaiptol nėra mūsų nacionalistų rėmėja. Mūsų tautininkai yra antikremlininkai, nusiteikę kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir prieš Rusiją. Taigi jos tikslas – destabilizuoti aplinką. Nesvarbu, kuriomis jėgomis, – jai tinka ir kairieji, ir dešinieji. Tinka korupcijos skandalai. Kuo didesnė demokratija, tuo daugiau būdų destabilizuoti aplinką kaimyninis totalitarinis režimas randa. Demokratija yra galinga tik savo laisvių gerbimu, o ne dėl to, kad yra įvairi. Mūsų šalyje jau yra didelė demokratinių jėgų įvairovė, bet nėra bendro įvairovės vertės supratimo, suvokimo, kad tai ir yra didžiausias mūsų šalies pasiekimas ir vertybė. Su kiekvienu šimtu naujai atvykusių migrantų didelių incidentų, riaušių, pabėgimų, pasipriešinimų, sprogdinimų, žudymų, vagysčių šansas labai smarkiai išauga. Gali būti tiesiog nesusipratimas: žmonės bėgs per kiemus, bus paleisti šunys, šunys užpuls pabėgėlius, kils incidentas… Štai po to grąžinti politinę situaciją į normalią būklę būtų labai sudėtinga.
Jeigu mano vaikas turėtų širdies ydą ir gyvenčiau tokiam krašte, aš bėgčiau.
Kai kurie liberalūs politikai keičia toną, ir tas tonas radikalėja. Ar tai nuoširdi žmogaus, kuris iš tikrųjų jaudinasi dėl šalies, gyvenvietės, vietinių bendruomenių saugumo, kalba, ar taip kaupiami politiniai taškai?
Politiniai taškai, žinoma. Neatsitiktinai minėjau pabėgėlių šeimas, vaikus, negalią turinčius asmenis, gimdyves, tai, kad jie iš įvairių kraštų ir tarpusavyje negali susikalbėti, kad tarp jų yra apgautų studentų. Nacionalistai nenori matyti šių žmonių veidų. Jiems tai viena masė, viena armija, priešai, blogis ir jokio konkretumo. Liberalus kairysis judėjimas, kurio retoriką galime pavadinti tiesiog žmogišku kalbėjimu, sako, kad reikia pirmiausia pradėti nuo vardo, nuo veido, nuo biografijos, nuo giminės, nuo ligų istorijos, nuo to, kad žmogus pardavė paskutinį šaldytuvą, verteivoms sumokėjo visus sukrapštytus pinigus, pabėgo į Lietuvą per Baltarusiją, įsivaizduoja, kad čia Vakarai, o iš tikrųjų čia yra jo katastrofa. Bet grįžti jis neturi kur. Jie patys sako: į Iraką grįžti nėra ko. Tas pasaulis sugriuvęs. Kada jis atsistatys, sunku pasakyti.
Aš daug kartų klausiau savęs ir kitų: ką tu darytum tokiomis aplinkybėmis? Jeigu mano vaikas turėtų širdies ydą ir gyvenčiau tokiam krašte, aš bėgčiau. Krapštyčiausi ir per Lietuvą, ir per Latviją – jo vietoje irgi taip elgčiausi. O jei sustabdytų kokiame bažnytkaimyje ir nesulaukčiau pagalbos savo vaikams? Bėgčiau ir iš tos gyvenvietės. Taigi mums reikia pabandyti juos suprasti ir rasti civilizuotus sprendimus: vieniems – vienus, o kitiems – kitokius pasiūlymus. Ne vieną sprendimą – galimybių daug. Jie pabėgo ne į Lietuvą, jie pabėgo į Europos Sąjungą. Tad kartu su ES tariantis pamažėle šitą klausimą reikia spręsti. Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Lietuvos universitetus ieškodami vertėjų ir visi Lietuvos universitetai tai turi omenyje. Vertėjų labai trūksta, jų ateityje reikės daugiau. Dauguma dabartinių vertėjų yra ne lietuviai. Taigi ne tik lietuvių dėka sprendžiame pabėgėlių klausimą. Nebūtų pas mus studentų iš Kamerūno, Sirijos, iš Nigerijos, Pakistano ar kitur – nesusišnekėtume, situacija būtų dar blogesnė.
Žmogiški pavyzdžiai svarbu. Gera kaimynystė, artima pažintis su legaliai Lietuvoje gyvenančiais užsieniečiais – tai stiprina empatiją. Bet kaip kalbėti su tais, kurie mato tik juodą arba baltą, kurie nežino gerųjų patirčių?
Tai ir žiniasklaidos reikalas. Kad būtų atsikratyta „priešo“, reikia pasakoti tikras istorijas – atverkime jų veidus, ne primeluotus, o tikrus. Gal kai kuriems jų reikia ne policijos, ne karių, o psichologų ar religinės pagalbos? Taip pamažu pradėsim juos suprasti. Gera žurnalisto parašyta istorija apie žmogų iš Sirijos gali padaryti labai labai daug. Taip lietuviai pradės suprasti, kodėl jiems reikia pagalbos.
Grįžtant prie Baltarusijos organizuojamo žmonių srauto, reikėtų nepamiršti, kad migrantai jau supranta, kad sukčiai juos apgaudinėja, tad Minską pasiekia ir patys, be turizmo agentūrų pagalbos. Patys organizuojasi keliones į Lietuvą, painioja Lietuvą su Latvija… Bando žūtbūt tai įgyvendinti kuo pigiau. Jeigu iš Bagdado tiesiai į Minską neskraidys lėktuvai, jie keliaus per kitur. Kaip sakiau, dangus prakiuro.
Grįžkime dar į Kauną. Mane labai išgąsdino ta pirminė neigiama visuomenės reakcija į „Kaunas Pride“ eiseną bei „Kaunas 2022“ organizuotą diskusiją apie LGBTQ+, kuri visgi įvyko – ir rezonansų nesukėlė. Kodėl norisi viską, kas ne taip, kaip tau įprasta, stumti į paraštes?
Kalbant apie kūrybines industrijas, vadovėliuose pabrėžiami trys tolerancijos tipai: bohemai arba menininkams, tuomet rasinė tolerancija, šiuo atveju migrantai, ir seksualinė tolerancija – LGBTQ+ klausimas. Jeigu šių trijų sudedamųjų nėra, tai menas ir kultūra vystosi labai prastai.
Turiu draugų Kroatijoje, Austrijoje, kurie prieš porą metų, bendradarbiaudami su Kauno galerijomis, bandė rengti parodas ir stebėjosi, kad niekur Europoj jų tiek necenzūravo, kiek Kaune. Cenzūra yra susijusi su religiniais požiūriais ir su požiūriais į tai, kas vadinama pornografija. Vadinasi, Kauno galerijos bijo rodyti tuos vaizdus, kuriuos galima rodyti Serbijoje, Kroatijoje, Vengrijoje. O kodėl bijo? Todėl, kad tokia lankytojų bendroji opinija, ir galerijų kuratoriai, vadovai, patys tokio meno gal ir nebijodami, tiesiog nenori su savo lankytojais pyktis. Paprastai menininkams sako: gal šito paveikslo nekabink? Ir tai yra cenzūravimas. Galbūt šią kitoniškumo baimę galime susieti ir su pabėgėliais: kita religija, kitas pasaulio jautimas, nekviesti, neprašyti – pagal mūsų Lietuvos papročius ir yra nemylimi, net nekenčiami. Tačiau mes esame Europos Sąjunga, pati tikriausia, ir jau privalome mąstyti kitaip – antraip, kam stojome?
Tai yra nustūmimo į šalį politika. Jeigu nori surengti įdomesnę parodą Kaune, tai ieškok vietos kur nors angaruose, kur kiti nevaikšto. Jeigu esi LGBTQ+ bendruomenės narys, tai žygiuok kur nors Kauno užkampyje, mes ne prieš. Vadinasi, yra uzurpuojamos centrinės viešosios erdvės. O kontroliuodamas pagrindinius viešuosius centrus užsitikrini ir didesnį rinkėjų palankumą, pati visuomenė lieka sustingusi ir nelinkusi į pokyčius. Kai pokyčiai prasideda, jie priimami labai skausmingai. Čia, žinoma, labiau Kauno problema nei Vilniaus, nes Vilniuje gyventojų dinamika kur kas didesnė. Tai, ką menininkai gali parodyti Šiuolaikinio meno centre arba MO muziejuje, ne visada galima eksponuoti Kaune, centrinėse galerijose. Užkampyje – prašau.
Toks metas kaip ši vasara turbūt profesine prasme jums labai įdomus?
Taip, pilietiniai konfliktai man tikrai įdomūs, manau, kad konfliktas yra geras dalykas, nes parodo visuomenės simptomus. Kur kas blogiau būtų, jeigu dėl LGBTQ+ Kaune nevyktų jokių diskusijų ir visi tyliai uždarytų šią temą be jokio konflikto. Bet jei diskusijos verda, aš tai vertinu labai gerai. Pozityvumo matau ir pabėgėlių antplūdyje. Pagaliau mes pasijusime Europos Sąjungoje, nes be sąjungos šalių pagalbos nei Putino, nei Lukašenkos, nei tarptautinių prekiautojų žmonėmis ar nelegalios migracijos verteivų nesustabdysime. O jei prašome Europos Sąjungos pagalbos, tai ir elkimės europietiškai ir gerbkime mažumų teises.
Kuo labiau išsišnekame konfliktų metu, kuo daugiau suformuojame alternatyvų ir pozicijų, tuo nedraugiškoms šalims sunkiau sugriauti demokratiją. Mes priprantame būti demokratiški, galime vertinti įvairovę ir laisvę, ir tada kas nors išstojęs su itin destruktyvia nuomone mažai ką gali padaryti, nes mes pripratę prie visokių požiūrių.
