Kompozitoriaus Patrio Židelevičiaus kūriniuose galima išgirsti ne tik poeziją, violončelę, elektroninės muzikos garsus, bet ir… modernizmo architektūrą.
„Karantino laikotarpiu, kai teko užsisklęsti namie, pamėgau įrašinėti lauke. Galima sakyti, man tas užsisklendimas padėjo atsiverti“, – sako P. Židelevičius. Šiandien kaunietis menininkas teigia ištyrinėjęs ne vaizdinį, bet ir garsinį savo gimtojo miesto peizažą.
Vienuolikos tarpukario laikotarpiu Kaune atsiradusių laiptų įrašus P. Židelevičius pavertė garso instaliacija „Pakopa“, kurią jau kitų metų pradžioje išgirs miesto gyventojai ir svečiai. Įrašus kompozitorius surinko „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ rezidencijos „MoFu 360/365“ metu.
„Galvojant apie Kauno modernizmą laiptai nėra ta detalė, kuri pirmiausia ateitų į galvą. Tačiau būtent laiptai žymi Kauno išsiplėtimą tarpukariu – iš slėnio į kalną, iš dvimatės erdvės į trimatę. Laiptai daug ką pasako apie Kauną, jo geografiją“, – pasakoja projekto autorius.
Pasak P. Židelevičiaus, garsinis Kauno reljefas – labai įdomus ir įvairus. 20 dienų įrašinėjęs laiptus, kompozitorius grįždavo skirtingu paros metu, fiksuodavo garsus lipdamas į viršų ir leisdamasis žemyn, kol galiausiai pavykdavo užfiksuoti įrašą, atitinkantį tos vietos sukeliamą jausmą. Beje, praėjusiaisiais metais garso menininkas lauko įrašų metodu bandė „prakalbinti“ ir Kauno modernizmo pastatus.
„Man labai pasisekė, kad turėjau progą patekti į daugelį pastatų, pamatyti Kauno modernizmo „užkulisius“. Tai – labai praturtinanti patirtis. Įrašinėdamas „Pakopą“ atradau tokių vietų, apie kurias nesu girdėjęs, kuriose nesu buvęs. Kiekvienam taip gali nutikti: nukrypsti nuo savo paviršinio maršruto ir nustembi, kokių dalykų galima atrasti“, – sako P. Židelevičius.
Interviu žemiau – garso menininko interviu apie „Pakopą“, bendradarbiavimą su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektu bei apie tai, ko trūksta Kauno menininkams.
Kaip jums gimė idėja įrašinėti laiptus?
Kone prieš metus aš prisiminiau seną gerą lauko įrašų žanrą. Jis gimė ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai tik atsirado galimybė įrašinėti nebe studijoje, o už jos ribų. Karantino suvaržymai savotiškai davė man postūmį ir aš pradėjau aktyviai rinkti lauko įrašus. Praėjusių metų rugsėjį, kiek tik leido sąlygos, tyrinėjau Kauno modernizmo pastatus – įrašinėjau jų vidų ir išorę, ieškojau struktūros, melodijos, kurios suteiktų pastatui tam tikrą naratyvą. Taip atsirado mano „Lauko įrašų istorijos“ kūrybinė platforma apie Kauno modernizmą.
„Pakopa“ – tai tarsi šio sumanymo tęsinys. Norėjau parodyti kitą požiūrį į Kauno modernizmą, atkreipti dėmesį į tai, kas galbūt pamiršta. Laiptų Kaune turime daugiau nei 50, o tai juk kažką sako apie miestą ir jo geografiją, tiesa? Kita vertus, mes, gana aktyviai naudodami laiptus, apie juos nesusimąstome kaip apie kažkokį išskirtinį elementą. Ir, galiausiai, jei jau grįžtant prie modernizmo – būtent tarpukariu atsirado pirmieji vieši laiptai Kaune. Jie žymi miesto išsiplėtimą – iš slėnio į kalną, iš dvimatės erdvės į trimatę.
Įrašinėjote vienuolika laiptų. Kaip juos pasirinkote?
Pasirinkau laiptus, kuriuos galima rasti 1943-ųjų metų Kauno žemėlapyje. Ne visi jie yra geros būklės, informacijos apie juos rasti sudėtinga, laiptų brėžinių nėra, tačiau yra išlikusios istorijų nuotrupos iš tų laikų žiniasklaidos. Man įdomus ir ėjimo aspektas – laiptai yra tarsi vektorius, apibrėžiantis judėjimo kryptį, jais judame viršun ir apačion. Be to, svarbus ir tikslas: ar einame dėl praktinių tikslų, judėdami iš A per B į C, ar mūsų ėjimas diskursyvus, t. y. padiktuotas miesto, kurį mes tyrinėjame, o gal konceptualus – kai einame su tikslu susirinkti tam tikrą medžiagą. Sakyčiau, kad aš vaikščiojau vedamas ir diskurso, ir koncepcijos, dokumentavau vietas, kurių galbūt ir neliks, pavyzdžiui bebaigiančius griūti Limos laiptus, ar tas, kurios dar tik atsiras, kaip iš naujo statomi Lakūnų gatvės laiptai.
Limos gatvės laiptai man visiškai negirdėti.
Limos laiptai yra už dabartinės „Ikea“ parduotuvės, ten, kur tarpukario laikotarpiu veikė tekstilės fabrikas „Lima“. Šiandien laiptai avarinės būklės, kad ant jų patektum reikia perlipti betoninę pertvarą, tvorą, o lipant pasitinka iškrypusios pakopos ir praėjimą draudžiantys užrašai… Įrašinėjau Pakrantės tako, Ožeškienės, Aušros, Dzūkų gatvės, Kauko, Vaižganto, Fryko, Lakūnų gatvės, Aleksoto ir Garliavos laiptus.
Kaip jie susijungs vienoje garso instaliacijoje?
Garso instaliaciją „Pakopa“, kuri bus pristatyta 2022-ųjų vasario mėnesį, greičiausiai sudarys 11 kūrinių, nes visi laiptai yra skirtingi ne tik architektūriškai, bet ir pagal savo garsinį naratyvą. Instaliacijos pagrindas – lauko įrašai, bet kadangi ji bus pristatyta Kauno centrinio pašto laiptinėje, norėjau jai suteikti antrą sluoksnį. Taip atsirado partitūros, sukurtos pačių laiptų pagrindu. Pavyzdžiui, Vaižganto gatvės laiptai yra gana autentiški, granitiniai, žiūrint nuo jų viršaus Kaunas atrodo kaip koks Italijos miestas. Patys laiptai – poilsio aikštelės, pakopos, vėl poilsio aikštelės – padiktuoja tam tikrą ritmą. Garliavos tako laiptų (juos rasite šlaite eidami nuo Aleksoto tilto Veiverių gatvės link; praėję tarpukario laikotarpio namą už jo pamatysite takelį, o palipę aukščiau – ir laiptus) įrašas labai charakteringas. Lipant šiais apleistais laiptais labai gerai girdisi: iš apačios į viršų erdvė susitraukia, arti atsiranda medis, tvora, sienos, transporto ūžesys tyla. Perstatomi Lakūnų gatvės laiptai šiandien kol kas yra tik lietaus paplautos pakopos molyje. Jų ritmą galima „nuimti“ arba nuo pamatų arba nuo grunto. Bet kokiu atveju, tai bus gana triukšmingas kūrinys.
Aš norėjau, kad klausydamiesi įrašo žmonės pasijustų taip, lyg patys liptų laiptais, tai yra – suteikti pirmojo asmens patirtį. Tam tikslui naudojau šiek tiek modifikuotą binauralinę (abiejų ausų) įrašo techniką. Be to, kai kuriuose įrašuose girdžiuosi aš pats, lipantis laiptais.
O kas dar, be jūsų paties žingsnių, girdisi tuose įrašuose?
– Oi, tiek visko girdisi! Pavyzdžiui, pokytis tarp garsų, kuriuos girdi laiptų apačioje, viduryje ir viršuje. Jau minėjau Garliavos tako laiptus, kurių viršuje transporto srautas girdisi gerokai mažiau. Vaižganto gatvės laiptuose yra kanalizacijos šulinio dangčiai, girdisi čiurlenantis vanduo. Praeini pro vartelius, duris į kiemą, ir jos man lipant laiptais atsidaro. Girdisi prasilenkiantys žmonės, lūžtančios šakelės ant apleistų laiptų, šnarantys lapai, bitės, kiti vabzdžiai, visa antropogeninė garso tarša, visa natūrali aplinka.
Kiek užtrukote, kol įrašėte visus 11 laiptų?
Įrašinėjau 20 dienų. Vienų laiptų įrašas truko nuo keturių minučių iki vienuolikos – priklausomai nuo to, koks paros metas, kiek esu pavargęs, kelinti tai laiptai per dieną, ar lipu aukštyn ar žemyn… Ne visi įrašai buvo įdomūs, išraiškingi, grįždavau įrašinėti iš naujo. Buvo laiptų, kuriuos teko įrašyti penktą ryto, vien dėl to, kad nebūtų transporto. Įrašinėjau tol, kol įrašas mane tenkino, kol pavykdavo užfiksuoti tą nuotaiką, kurią toje vietoje jaučiu.
Iš tiesų, šis procesas yra tarsi gyvas kūrinio atlikimas dar prieš jam atsirandant – kai einu su mikrofonu ir įrašinėju, aš jau atlieku kūrinį, užsidėjęs ausines aš jo klausausi. Kai pristatysiu savo garso instaliaciją parodoje, tai jau bus kaip ir to kūrinio eksponavimas.
Iš to, ką minėjote anksčiau, supratau, kad „Pakopa“ – ne vienintelis jūsų projektas, susijęs su Kaunu.
– Jau minėjau „Lauko įrašų istorijas“, kurių metu įrašinėjau Kauno centriniam pašte, Žaliakalnio funikulieriuje, Kauno filharmonijoje, „Palemono keramikoje“, A. ir P. Galaunių namuose ir kitose vietose. Ši medžiaga – A. ir P. Galaunių namų pianino įrašai, improvizacijos, kai kurių kūrinių partitūros – bus panaudota airės menininkės Aideen Barry kuriamame filme apie Kauno modernizmą „Klostės“. Be to, 2020-aisiais dalyvavau „Istorijų“ festivalyje, kuriame kūriau garso takelius Lėjos Goldberg, žymios žydų poetės, kuri jaunystėje gyveno Žaliakalnyje, poezijai. Eilėraščiai skaitomi lietuvių ir hebrajų kalbomis; mano muzika praplečia teksto metaforas garsais.
suprantu, jog egzistuoja mėgėjiškumo baimė, bet, mano supratimu, ji – visiškai nereikalinga.
Pats esate kaunietis. Ką naujo atrandate tyrinėdamas jums gerai pažįstamą miestą?
Nuo vaikystės Kauno modernizmo architektūra man patikdavo savo apvalainais kampais, ji atrodė draugiška. Tačiau iki pradėdamas bendradarbiauti su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ turėjau tokį labiau išorinį, stebėtojo santykį su mūsų paveldu. Gavęs galimybę patekti į, ant, už Kauno modernizmo pastatų, pamatęs modernizmo „užkulisius“ aš atradau Kauną iš naujo. Man rodos, kad mes visi esame šiek tiek įpratę keliauti tais pačiais maršrutais, nors kartais, net ir pačioje Laisvės alėjoje pasukę į šalį, galime maloniai nustebti dėl to, ką ten atrasime.
Visi šie praėję ir, tikiuosi, ateinantys metai leis mums visiems Kauną pažinti iki atomo, iki kiekvieno kiemo ir tarpuvartės, kas yra iš tiesų nepaprasta patirtis. Na, o aš, asmeniškai, dabar jau žinau, kurioje Kauno vietoje galima išgirsti įdomių garsų.
Kiek Kaunas yra atviras kuriantiems žmonėms, menininkams? Ar pakanka galimybių atsiskleisti?
Esu optimistas, todėl manau, kad Kaunas suteikia labai puikias galimybes kurti meną. Galbūt neturime daug aktyvių kūrėjų, tačiau jie visi yra ypač draugiški ir palaikantys. Daug galimybių menininkams suteikia Kauno menininkų namai, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas, kuris labai pakėlė kultūros lygį Kaune, priartino meną prie visuomenės, sudarė sąlygas dialogui tarp menininkų ir miesto bendruomenės. Kaune žmonės ir taip draugiški, bet dabar situacija dar pagerėjo.
Kita vertus, mums vis dar trūksta erdvių, kuriose galėtume kurti kartu, savotiško menininkų hubo, kokių yra, pavyzdžiui, Vilniuje. Juo labiau, kad Kaune, net ir pačiame jo centre yra nemažai tuščių pastatų – potencialių patalpų hubui. Man atrodo, kad toks veiklos centras suteiktų svarbų postūmį naujiems bendradarbiavimams, projektams, renginiams ir kitiems sumanymams.
Esate ne tik kompozitorius, bet ir atlikėjas – griežiate violončele. Koks jūsų santykis su šiomis, susijusiomis, bet visgi skirtingomis veiklomis?
Violončele griežti pradėjau penkerių, o kai man buvo keturiolika gavau pora kvietimų improvizuoti kartu su elektroninės muzikos atlikėjais. Buvo labai įdomi ankstyvos paauglystės patirtis: savotiškas maištas, tik ne prieš tėvus, o prieš klasikinę formą – sonatas, etiudus, stambias formas. Pradėjęs naujo skambesio paieškas susidomėjau ambient, drone, musique concrète žanrais – palyginti abstrakčia muzika. Grodamas violončele pradėjau daryti garso kilpas: viena frazė, ant jos antra ir taip toliau… Mano kūryba buvo labai asmeniška – instrumentu, kuris mielas mano širdžiai, tarsi rašiau dienoraštį. Vėliau kūrybinės ambicijos augo, pradėjau kurti sudėtingesnius kūrinius, aranžuotes, naudoti sintezatorių.
Ir vis dėlto nesu tikras, ar galiu save vadinti kompozitoriumi – man šis žodis primena tas stambias formas prieš kurias savo kūrybos kelio pradžioje siekiau maištauti. Mieliau save vadinu garso menininku.
Iš jūsų išvardintų žanrų man girdėtas vienintelis – ambient. Wikipedia sako, kad ambient muzikoje tonas ir atmosfera svarbiau nei struktūra ar ritmas. Ir vis dėlto, kai kalbėjote apie Kauno modernizmo pastatus, laiptų įrašus, minėjote naratyvo paieškas. Naratyvas, mano supratimu – jau struktūra.
Tiesa, ambientas irgi turi struktūras. Ir harmoninę, ir, dažniausiai, melodinę, ir formą. Tiesiog ji yra kitokia nei klasikinių kūrinių. Kitas dalykas – ambientas neretai painiojamas su nepretenzinga muzika, kurią aš vadinu spa muzika. Ji dažniausiai yra foninė, į ją galima įsiklausyti, bet tikėtina, kad joje neišgirsite nei kokių nors gilesnių sluoksnių, nei naratyvo.
Tuo tarpu, aš kuriu eksperimentinę, elektroninę, arba tiksliau – elektroakustinę ambiento muziką, kurioje gali išgirsti violončelę, elektroninius instrumentus ir… pastatus. Pavyzdžiui, Kauno centriniame pašte aš grojau violončele ir įrašinėjau skambesį, todėl kūrinyje skamba pats pastatas – jis suteikia aidą. Tikriausiai ir mano muziką galima pasileisti fone ir veikti kitus dalykus, tačiau taip pat galima nusiteikti įdomiai septynių minučių kelionei – nerti į garsus kuo giliau ir bandyti atrasti, ką jie slepia.
Populiaru manyti, kad šiandien yra tiek technologijų, kad kurti muziką gali kiekvienas. Ar iš tiesų taip yra?
Kitaip tariant, kiekvienas fotografas, kas turi „Instagramą“. Žinote, mane tai džiugina. Bet kokia kūryba – fotografija, filmavimas, tapyba, muzika – suteikia nepaprastai gerų patirčių. Pavyzdžiui, man muzikos kūrimas yra meditacija, būdas pabėgti nuo kasdienybės. Todėl tik džiaugiuosi, jei kuo daugiau žmonių patiria tokius jausmus. Kita vertus, suprantu, jog egzistuoja mėgėjiškumo baimė, bet, mano supratimu, ji – visiškai nereikalinga. Taip, kaip žmonės atsirenka, kokias prekes jiems pirkti, taip jie atsirinks ir ką jiems klausyti.
Kurti muziką padedant technologijoms iš tiesų įmanoma kiekvienam. Jei kažko nemoki, visada gali paieškoti informacijos internete, jos ten yra begalės. Beje, vieną savo pirmųjų kūrinių sukūriau net nemokėdamas iki galo naudotis tam tikra muzikos kūrimo programa – išgavau nerealius garsus, gaila, kad tie įrašai neišliko. Paprastai pradedančių kūrėjų entuziazmas ilgainiui nuslopsta. Na, o jei taip neatsitinka ir jie kuria toliau, jie tobulėja, atranda savo klausytoją.
Galbūt mano požiūris per daug pozityvus, bet vis dar laikau save tokiu augančiu kūrėju. Na, aš moku groti violončele, pažįstu natas, žinau muzikos teorijos, turiu kompiuterį, bet nesu baigęs kompozicijos klasės Lietuvos Muzikos Akademijoje… Nuo kažko juk reikia pradėti ir aš tikrai džiaugčiausi jei Kaune atsirastų daugiau kūrėjų – tada tikrai sukurtume savo hubą.
