Po maždaug pusantros valandos Virgis į tą patį naująjį, konspiracinį telefono numerį gauna nežinomo asmens skambutį su informacija, kokiu telefonu turės paskambinti, kaip prisistatyti ir kokiu tariamu tikslu sužinoti reikiamą adresą. Per daug nedelsęs Komisaras veikia ir leidžiasi į kelią, stresą malšindamas mylima muzika. Įpusėjęs apytikrį maršrutą skambina sužinoti galutinio kelionės taško.
– Taip, klausau (labai rimtai).
– Nu, žiūrėkit, Renatėle, čia dar Saulius jumis patrukdė.
– (Akimirkai beveik susimėto) Taip.
– Taigi, žiūrėkit, gausim mes dar šiandien tuos briketus jum. Aš prieš tai kaip sakiau, ten vėlavo pas mus iš Lenkijos krovinys, bet apgavo, žinokit, mane sandėlininkas biški. Nes neišsivežę turim dar porą tonų. Tai tikrai, skaitau, galim dalį atsidėt iki pirmadienio, o jum pristatyt, kiek dabar jum reikia. Ar nieko tada?
– Jo, gerai, tai… tai pristatykit, vienu žodžiu. Aš tada namie būsiu šiandien, sodyboj tada.
– Nu, super. Tai priminkit dar adresėlį tada, Renata, jei nesunku, ir kaip daugmaž rast jumis.
Tai ištrauka iš paskutinės serialo „Komisaras Virgis“ antrojo sezono serijos. Nematėte šios epopėjos, kurios paantraštė šnabžda: „Ginti. Saugoti. Padėti. Saviems“? Tik dėl to, kad šis serialas niekada nebuvo nufilmuotas. Bet yra sukurtas ir užrašytas.
Scenarijaus autorius – slapyvardžiu Tanoka777 internautus džiuginantis Simonas Mieliauskas (tiesa, 777 – tik šiaip, kad kiečiau atrodytų, o „Žalgiryje“ kadaise žaidusiam amerikiečiui Beardui pagarbą atiduodantis pseudonimas užtarnautas krepšinio aikštelėje Šilainiuose, tarp dviejų mokyklų). Užaugęs Šilainiuose, paglostęs Santaros gimnazijos išduotą brandos atestatą, spėjo kiek pagyventi ką tik iš Europos Sąjungos pasitraukusioje šalyje, o dabar ir vėl dienas leidžia iš pažiūros beprotiškai pilkame Kauno pakraštyje. Penktuosiuose Šilainiuose, leiskite patikslinti.
„Šilainiai yra širdyje, sentimentuose, vaikystės ir paauglystės vaizdiniuose. Jų žavesys ne daugiabučiuose“, – tikina Simonas, kulniuodamas per ne taip seniai mikrorajone užveistą parkelį, kurio prieigas žymi kinų kvartalams nenusileidžiantys vartai. Mus užpuola lietus, ir didžioji interviu dalis vyksta po laiptinės stogeliu, prie rūsio durų.
pasitraukęs iš veiksmo tampu stebėtoju.
„Komisaras Virgis“, kaip pasakoja autorius, gimė iš nusivylimo lietuviškais serialais. Šis scenarijus konstruotas pagal geriausias JAV tradicijas, o pagrindinis herojus primena – bent jau mums – „Tikro detektyvo“ pirmojo sezono veikėją. Nors tokių žmonių bei juos supančių interesų tinklų, be abejo, yra visur. Bet koks sutapimas su tikrais įvykiais ar panašumas į juos čia atsitiktinis. Prieš keletą metų internete paskelbto scenarijaus gerbėjų minia buvo tiems laikams nemaža, žmonės net stabdydavo Simoną gatvėje, norėdavo susipažinti. Scenaristas neslepia, kad kūrybos procesas buvo kolektyvinis, jis sulaukė nemažai idėjų, komplimentų, prisiminimų, patarimų.
Panašiai konstruojamas ir naujas Simono epas – „The Dirty Diary of Post-Sov Kids“. Tai jo kartos, šiuo metu levituojančios tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų amžiaus, prigimtį tyrinėjantis pasakojimas. Tekstas pirmu asmeniu atskleidžia daug paties Tanokos patirčių ir mūsų regionui būdingos milenialsų dualumo problematikos. Hipsteris, bet marozas. Intelektualas, bet su treningais. Vakarietiškų pažiūrų ir pomėgių, bet bendraujantis slavizmų kupina šnekta. Rajoninis, bet su polinkiu į meną. Postsovietinių vaikų dienoraštį sekti galima Simoną palaikant „Patreon“ platformoje.
Čia svarbu paminėti, kad Simono talentas rašyti neužgimė vakar – dar vaikystėje jis išleido poezijos knygą ir suaugusiojo teisėmis dalyvavo pačiame „Poezijos pavasaryje“. O mėgstamiausias romanas – „Šantaramas“, nors dažniau renkasi negrožinę literatūrą. Dar dėsninga, kad mūsų herojus teigia apie fotografiją išmanantis mažiausiai iš savo pažįstamų – galbūt dėl to taip išsamiai ir vaizdingai pina savo tekstus, pasižyminčius didele apimtimi ir siaubinga įtrauktimi. Patikėkite, „Komisaro Virgio“ tris sezonus ir juos lydintį filmą galima suskaityti per porą dienų.
Simono tekstuose (ne tik aptartuose ilgo metro kūriniuose, bet ir jo ankstesnės paskyros feisbuke įrašuose, kuriuos irgi dalina patronams) nemažai ironijos. Švelniai tariant. Jis traukia per dantį viską ir utriruoja naktinio gyvenimo patirtis, SMS pažinčių tekstus, emigracijos nuotykius, politikos vingrybes. Bet pats sunkiai pakelia, tarkime, stand up žanrą, nors nuoširdžiai bandė jį bei „konvencinius“ komikus pamėgti ir sutinka, kad žanro kokybė Lietuvoje šiuo metu yra aukšta. Jam rodosi, kad šiandien kuriamas turinys galėtų būti natūralesnis ir mažiau pretenzingas. „Galiu išskirti tik vieną žmogų, kuris man niekada nepabosta ir kurio pasirodyme esu buvęs, – tai Šventinis bankuchenas.“
„Aš esu gyvenimo stebėtojas. Mėgstu ir dalyvauti, bet iki tam tikros ribos, o pasitraukęs iš veiksmo tampu stebėtoju“, – savo pomėgį, kuris virsta turiniu, apibūdina Simonas. Jei Kauno baruose, mokykloje, gatvėje, pas draugus pavyksta bent vieną dalykėlį įžvelgti, jis tai vadina gera diena, švente, ir dega nekantrumu, kol galės sėsti prie klaviatūros, viską išrašyti, apipavidalinti, perduoti sekėjams feisbuke ar instagrame (o šiame retsykiais sužiba ir dainininko talentas). Jei anksčiau tokios dienos-šventės būdavo beveik kasdien, dabar pakanka poros kartų per mėnesį: „Metams bėgant inspiruotis sunkiau, galbūt atbunki, galbūt amžius ir senkanti ištvermė daro savo.“
Vienas keisčiausių Tanokos fenomenų yra tai, kad jis, atsisakęs visų nervus ėdančių prenumeratų socialiniuose tinkluose – taip pareigingai, kad feisbukas žmogui meta tik netikrų „Ray-Ban“ akinių reklamas, – vis tiek yra absoliučiai informuotas apie svarbiausius pasaulyje vykstančius dalykus. Turi apie juos argumentuotą nuomonę. Tuo ir įdomu – akivaizdu, argumentams susirinkti nebūtina rytą vakarą brūžinti telefono ekraną. Galbūt pakaktų valandėlės per dieną? Ar net kartą per savaitę. Nieko neprarasite, tikrai. Neįsivelsite į nuomonių karą, išvengsite bano. Bet turėsite laiko rašyti scenarijus.
Ekskursiją po metafizinį Šilainių sluoksnį baigiame tame pačiame stadione, kuriame gimė Tanokos pravardė. Prieš tris dešimtmečius tai buvo tiesiog atvira, dviem mokykloms skirta sporto aikštelė. Tuomet, Kauną ėmus slėgti laukinio devyniasdešimtųjų kapitalizmo pasekmėms, rajono džiunglės tapo nesimpatišku getu. Dabar saulėkaitoje spindi lietaus ką tik nuplautos tvorelės, raudonuoja patogi takelių danga. Energingai kamuolius vaikosi galbūt naujakurių vaikai, o gal jau trečios kartos šilainiškiai. Tokius žalių tvorelių, ribojančių anksčiau buvusius perėjimus ir erdves, sprendimus Tanoka vadina SAPARD’iniais, pagal daugeliui gerai žinomą Europos Komisijos Specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą.
