Gegužės 10 d. Kauno menininkų namuose vykusiame renginyje „Atradimai. Portretai baltame fone“ Kauno literatūros savaitė kvietė susipažinti su į Lietuvą pirmą kartą atvykusia Taivane pripažinta autore Kaori Lai. Pokalbio temos aprėpė ne vien rašytojos kūrybą, šeimos istoriją, įspūdžius apie lietuvių literatūrą, bet ir Taivano gyventojų identiteto paieškas.
Į susitikimą Kaori Lai (literatūrinis pseudonimas, tikr. vardas Lai Hsiang-yin) atvyko kruopščiai pasiruošusi: pristatė skaidres, kurių pagalba išsamiai pateikė Taivano literatūros premiją pelniusios knygos „Balti portretai“ istorinį kontekstą. Vizito metu vyko ir svečiavimosi proga išverstos ištraukos „Ponia Wen-hui“ skaitymai.
Romane „Balti portretai“ pasakojama apie trijų moterų gyvenimus Baltojo teroro metu (karo padėties laikotarpis Taivane, 1947–1987 m.). Lietuvių auditoriją pasiekusioje ištraukoje aprašoma Wen-hui, kuri stengiasi prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios padėties šalyje: Japonijos imperijos okupacijos, vėliau – griežto militaristinio rėžimo Kuomintang partijai perėmus valdžią. Akademinio išsilavinimo neturinti veikėja nepaliaujamai ieško pastovaus darbo, o emocinį prieglobstį randa vietine, taivaniečių, kalba rodomuose filmuose.
Wen-hui vardas čia pasirinktas ne atsitiktinai. Tseng Wen-hui egzistavo ir realybėje, tai – pirmojo demokratiškai išrinkto Taivano prezidento Lee Teng-hui, ėjusio pareigas 1988–2000 metais, žmona. Kaori Lai atskleidė, kad tiek veikėja, tiek pirmoji dama, nepaisant priklausymo drastiškai skirtingiems visuomenės sluoksniams, pasižymi tais pačiais asmenybės bruožais: kilnumu ir gerumu.
Paklausta apie Lietuvą, K. Lai šalį pavadino atradimu. Prieš atvykdama pasidomėjo Lietuvos istorija ir pastebėjo, kad jos kartos lietuviai rašytojai kūrė tokiomis pačiomis temomis kaip ir ji. Vietinių patiriama priespauda ir emigravusių piliečių identiteto paieškos paliko įspaudus abiejų šalių literatūroje.
Autorė norą rašyti pajuto jau paauglystėje, bet, laikui bėgant, atitolo nuo šios veiklos – galvojo, kad reikia užsiimti tuo, kas arčiau visuomenės, tad susitelkė į akademinę karjerą. Baigusi ekonomikos bakalauro studijas išvyko į Japoniją, ten pradėjo siekti kultūros studijų magistro laipsnio. Rašė mokslinius tyrimus, dirbo knygyne, Nacionaliniame Taivano muziejuje. Būtent ten, padėdama restauruoti literatūrinius šaltinius, atrado, kad rašymo amato vis dėlto negali atsisakyti.
Panašiu metu pradėjo domėtis, kokie įvykiai žymėjo metus, kai ji buvo dar per jauna suprasti aplinkinius politinius procesus. Prie šios tyrimų krypties prisidėjo gyvenimas Tokijuje ir Berlyne, pastarajame autorė gyvena ir dabar. Studijų Japonijoje metu galėjo giliau susipažinti su žemyninės Kinijos, o Berlyne – Rytų Europos, istorija.
Kaori Lai svarbu atkurti savęs suvokimą, kurį politiniai rėžimai gali iškreipti, tai atsispindi ir jos kūryboje. Nepaisant fakto, kad knygoje „Balti portretai” nestinga išsamių vietų aprašymų bei kultūrinių intertekstų (dainų žodžių, filmų pavadinimų), autorė teigia nenorėjusi rašyti politinio romano, Taivano vietas įterpė siekdama priminti anksčiau gyvenusius žmones, jų kasdienybę.
Komplikuota šalies istorija lėmė tai, kad Taivano žmonės turi gana nedaug rašytinių duomenų apie save. Pati autorė minėjo atsekusi giminės liniją iki XIX a., kai jos protėviai atvyko į Taivano salą ieškodami geresnių ekonominių galimybių, ir išsiaiškinusi, kad tiesioginio ryšio su praeities politiniais įvykiais neturi.
Diskusijos su publika metu Kaori Lai išskyrė du lingvistinio pasiskirstymo lūžius Taivane: japonų kalbos dominavimą šaliai okupavus Taivaną bei grįžimą prie mandarinų kalbos valdant nacionalizmo idėjomis paremtai Kuomintang partijai. Dėl šios priežasties taivaniečių rašytojai, norėdami kuo tiksliau reprezentuoti įvairiatautį Taivano gyvenimą, turi mokėti tris kalbas (mandarinų, taivaniečių ir japonų).
Šiuo metu autorė, tęsdama istorinės atminties temą, ruošia knygą apie Rytų ir Vakarų Vokietijos gyventojus, jų savęs ir praeities suvokimą, panašumus bei skirtumus. Pabaigti ir išleisti romaną planuoja metų bėgyje. Taip pat yra ruošiamas ir „Baltų portretų“ vertimas į anglų kalbą.
Pokalbis vyko mandarinų kalba, jį moderavo filosofas, politikas, rašytojas ir vertėjas Mantas Adomėnas, diskusiją vertė sinologė Vilma Matulevičienė.
