Režisierius Ignas Jonyno savo filmuose mėgsta brėžti ribas – fizines, socialines ir moralines. Naujausiame jo filme sienos skiria dvi valstybes – Lietuvą ir Rusiją. Parodoksalu, kad apie pasienyje klestinčią kontrabandą Ignas pradėjo kalbėti tada, kai aukščiausia šalies valdžia ta tema pasitarimų nešaukė, – filmo „Siena“ scenarijų jis parašė prieš gerus šešerius metus.
Šį savaitgalį, nuo gruodžio 5-osios, I. Jonyno psichologinis trileris „Siena“ atkeliauja į kino teatrus.
Po žmonos mirties ornitologas Vilius (aktorius Šarūnas Zenkevičius) vienas lieka auginti paauglę dukrą Urtę (Urtė Povilauskaitė). Vieną dieną Vilius partrenkia nuo pasieniečių bėgantį kontrabandininką. Nusikaltėliai priverčia jį pervežti nelegalų krovinį. Kai užduotis įvykdoma, Viliui pasiūloma sekti ne tik migruojančius paukščius, bet ir per valstybės sieną gabenamas nelegalias siuntas. Suviliotas lengvų pinigų ir adrenalino, ornitologas įsitraukia į kontrabandininkų veiklą. Vilius priverstas stoti į akistatą su rizika, moraliniais pasirinkimais ir pačiu savimi.
Įstrigę tarp gerų norų ir aplinkybių
Filme daug dramatiškų įvykių, tačiau režisierius sako finale žiūrovui norėjęs perteikti tikėjimą, kad sudėtingi gyvenimo išbandymai gali tapti kelio į šviesą pradžia. „Tai ypač svarbu dabar, kai kasdien esame geopolitinių grėsmių akivaizdoje“, – sako režisierius I. Jonynas.
Atrodo, kad „Sienoje“ jam įdomiausios filme veikiančiųjų vidinės ribos ir sienos. Žvilgsnis į įstrigusius tarp noro būti geru žmogumi ir aplinkybių, kurios jam to daryti neleidžia. Veiksmas filme jungia kelis laikmečius – 2000-ieji ataidi dabar, kai sienų vėl daugėja: politinių, kultūrinių, informacinių.
Scenarijų filmui rašyti režisierius pradėjo per pandemiją. To laiko įtakos filmui I. Jonynas neneigia. „Buvome uždaryti, pradžioje atrodė: o, kaip gerai, niekur nereikia eiti, gavome laiko sau. Man kurį laiką netgi patiko, o paskui pajutau, kad sienos pradeda slėgti, – prisimena tą laiką ir sako, kad filmo mintis apie vidines sienas natūraliai atsiradusi. – Buvo įdomu pamąstyti apie tai, kas mus skiria nuo kitų žmonių ir kiek turi savyje atrasti jėgų, kad tas sienas įveiktum. Dukra ir tėvas filme gyvena viename name, bet tuo pačiu – visiškai skirtingose pasauliuose. Kas turi įvykti, kad atrastum šalia esantį žmogų? Turi ne tik norėti, bet ir galėti. O galėti kartais – sudėtingiausia“.
Filmo režisierius įsitikinęs, kad ekstremalios situacijos, į kurias patenka filmo herojai, jiems padeda pamatytų savo gyvenimą kitokioje šviesoje. „Nes tik supratęs save, gali suprasti kitą“, – teigia, pridurdamas, kad tamsūs dalykai kartais gali atverti duris į šviesą.
Atšiaurus pamario kraštas atskleidžia charakterius
Šaltas ir niūrus rudeninis Pamarys, kuriame vystosi istorija, I. Jonyno filme – kur kas daugiau nei geografinė nuoroda. Tai – pojūčių teritorija, atšiaurus, vandens ir vėjo talžomas kraštas, kuriame nuolat balansuojama ant slenksčio. Režisierius kartu su filmo operatoriumi Audriumi Budriu sukūrė vizualinę kalbą, kuri ne tik dokumentiškai fiksuoja vietą, bet ir interpretuoja tai, kas vyksta filmo personažų viduje.
„Kol filmavome, daug labiau pažinau Šilutės kraštą, – sako I. Jonynas. – Buvo įdomu jame atsidurti, kai poilsiautojų nebelieka, kai pakrantės nebekvepia šašlykais, nebeplaukioja laiveliai su įsilinksminusiais atvykėliais. Pamatai, kad tas kraštas yra visai kitoks, atšiaurius, šaltas, visiškai kitokių spalvų nei vasarą. Mudu su operatoriumi Audriumi Budriu ir dailininke Kotryna Balčiūnaite-Budriene ieškojome vizualinės kalbos, kuri ne tik atitiktų realų pasaulį, bet ir atspindėtų įtemptą filmo atmosferą. Kartai net juokaudavome, kad „greičiausiai taip nebūna, bet galėtų būti“. Realybė irgi nustebindavo – senoje gyvulių fermoje žiemoja laivai, upės vanduo, esant stipriam vėjui, banguoja į priešingą pusę, marių vidury gali stovėti iki pusės seklumoje, ir daugybė kitų dalykų“.
Aktorius neteisia personažo
Režisierius I. Jonynas filme nesirenka kelio – juoda ar balta. Kontrabandininkai Pamaryje – bendruomenės žmonės. Jie kaip ir kiti gyvena sudėtingame ekonominiame bei geografiniame kontekste.
Šarūno Zenkevičiaus filme suvaidintas ornitologas Vilius – Pamario gyventojas, kuriam gyvenimas nepagailėjo išmėginimų. Vis dar gedintis mirusios žmonos, likęs vienas su autiste mergaite, jis tik atrodo ramus ir tylus, iš tiesų jo viduje siaučia audros, sumaištis ir neapsakomas nuovargis.
Jis nėra blogas žmogus, aplinkybės jį verčia elgtis neteisingai. „Bet aš neteisiu savo personažo. Atvirkščiai, stengiuosi leisti jam būti teisiam, net jei taip ir nėra“, – sako pagrindinio vaidmens atlikėjas Š. Zenkevičius.
Už vaidmenį šiame filme aktorius buvo įvertintas „Europos kylančių žvaigždžių“ programoje ir atrinktas į perspektyviausių Europos kino aktorių dešimtuką.
Ne mažiau svarbi filme ir Viliaus dukters, autistės mergaitės Urtės linija. Tėvas ir dukra gyvena viename name, tačiau visiškai skirtinguose pasauliuose. Jų emocinė siena – viena iš skaudžiausių filmo vietų, kurią sušvelnina aktorės Eglės Mikulionytės suvaidintas auklės personažas.
Š. Zenkevičius pasakoja, kad ruošdamasis filmui jis daug diskutavo su režisieriumi apie autizmą, o ypač apie tai, kaip tokia diagnozė veikia tėvus. „Instagrame netgi suradau mamos, kuri augina sūnų, turintį panašų sutrikimą į mūsų Urtės. Peržiūrėjau daug pasidalinimų, kaip jiedu leidžia laiką, kaip motina, o ir kiti žmonės berniukui kuria komforto zoną, kad jis geriau jaustųsi. Tik jų santykiai kitokie…“ – prisimena aktorius.
Mafijos bosė – žinoma chorvedė
Savo braižui ištikimas filmo režisierius I. Jonynas savo kino istorijai svarbius charakterius sukurti pakvietė neprofesionalius aktorius – kontrabandininkų vadeivą įkūnija garsi Lietuvos chorvedė Danguolė Beinarytė, ypatingas vaidmuo atiteko ir VDU docentui, vertėjui Viktorui Bachmetjevui.
Režisierius veikėjams leidžia būti žmonėmis – prieštaringais, ne visada simpatiškais, bet – tikrais. Muitininkas Ramūnas, kurį suvaidino filosofas V. Bachmetjevas, yra žmogus, kuriam likimas išdalijo sudėtingas kortas.
„Ir pagrindinis filmo personažas Vilius, ir mano Ramūnas yra keistuoliai Pamario kontekste, jų likimai surišti. Tam tikra prasme jie yra vienas kito apribojimas, siena, kuri neleidžia eiti toliau. Ignas teisus – aplink mus daugybė nematomų sienų. Galime kalbėti kiek norime, kad regionuose irgi viskas prieinama, tačiau tik nuvažiuok į mažą miestelį ir pamatysi, kad laikas jame bėga kitaip. Todėl man norisi apginti savo Ramūną. Žiūrovai matys, kad jis galbūt nėra moralinio integralumo pavyzdys, nėra ir emocinio intelekto korifėjus, bet likimas jam išmetė tokias kortas, kokias išmetė, ir jis mėgina žaisti savo gyvenimą geriausiai kaip gali“, – apie savo personažą sako filosofas, knygų vertėjas ir leidėjas V. Bachmetjevas.
Vaidmenis filme taip pat kūrė Laurynas Luotė, Vygandas Vadeiša, Remigijus Bilinskas, Kamilė Petruškevičiūtė, Justina Mikolaitytė ir kiti. Filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
Į komandą „Baltic Productions“ prodiuseriai subūrė naujosios lietuvių kino kartos talentus – filmo operatorių Audrių Budrį, montažo režisierių Darių Šilėną, kompozitorių Dominyką Digimą, dailininkę Kotryną Balčiūnaitę-Budrienę. Lietuvos žiūrovai filmą kino teatruose galės pamatyti nuo gruodžio 5 dienos.
