„Jausmas geras. Mostas platesnis… Kai apsiglėbi visus juos, žiūrinčius į tave, – nepaprastai gera“, – paklaustas, ką reiškia diriguoti penkiolikai tūkstančių žmonių Lietuvos dainų šventėje, šypsosi Kęstutis Jakeliūnas.
Susipažinti su šiuo žmogumi mane paskatino vienas praėjusių metų ir „Kaunas 2022“ programos pabaigos renginys, vykęs visai prie pat pirmosios Dainų šventės vietos Žaliakalnyje. Jau beveik šimtamečiame „Kauno vandenų“ rezervuare Kauno kultūros centro mišrus choras „Kamertonas“ pasirodė su duetu „Tykumos“, kviečiančiu atitrūkti nuo šiuolaikinės kasdienybės keliamo triukšmo. Choro kūriniai, gerai žinomi net ir ne tokiems rimtiems melomanams, šią idėją tik sustiprino.
„Atkreipkite dėmesį į dirigentą, puikus žmogus, dar vadovauja ansambliui „Accusto“, – tarstelėjo man koncerto kaimynė. Atkreipiau. Susiradau telefono numerį. Susitikome „Kamertono“ repeticijų salėje, į kurią po darbų netrukus turėjo subėgti choro nariai. Kęstučio vadovaujami mėgėjai – nuolatiniai konkursų dalyviai ir laureatai. Tai liudija didelė apdovanojimų pilna dėžė, kurią po pokalbio apžiūrėjome. O pradėjome nuo to, kad chorų burtininku, bent jau Kęstučio atveju, tiesiog gimstama. Tik tobulėjimas niekada nesibaigia – pavyzdžiui, kiekvieną vasarą Lietuvos chorvedžiai, koks šimtas jų, renkasi į „Vasaros akademiją“ prie Molėtų. Čia, be kitų buriančių veiklų, aptariamos ir Dainų švenčių aktualijos.
Kęstuti, kaip jūs atsiradote chorų pasaulyje?
Mama pasakojo, kad, būdamas gal trejų ar ketverių metų, susisodinau krūvą vaikų, pasiėmiau lazdą ir liepiau jiems dainuoti. Kodėl, nežinia, matyt, tai manyje buvo užkoduota. Vėliau mama ir pastūmėjo į muzikos mokyklą. Tai buvo Klaipėdoje, kur atsikraustėme arčiau tėčio giminės ir dėl palankesnio klimato mamai. Pamenu, į paruošiamąją, „nulinę“, klasę atėjo būrys mokytojų iš dabartinės Eduardo Balsio menų gimnazijos – tuomet ji dar buvo skirta vien berniukams, kitaip vadinosi. Mane pakvietė į atranką, visus etapus įveikiau. Kai paprašė ką nors padainuoti, išsirinkau „Skinsiu raudoną rožę“. Visa salė juokėsi, nesupratau, kodėl (kvatoja).
Na, o patekus į Balsio gimnaziją gyvenimo kryptis tampa aiški, čia kaip Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla sostinėje. Jau devintoje klasėje supratau, kad noriu būti dirigentas. Pirmasis mano mokytojas buvo Gintautas Misiukevičius, dabartinis gimnazijos direktorius. Jis skatino ir sudomino. Baigęs įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Taigi mano kelias buvo nuoseklus, nors sudėtingas. Pamenu, kiemo draugai kviesdavo: Kęstai, kai baigsi grot pianinu, išeik į kiemą, būsim ten ir ten. Vakare prisijungdavau prie jų. Daug tekdavo dirbti, bet pradėjęs dirbti su choru supratau, kodėl tas fortepijonas toks reikalingas. Tai pagrindinis darbo įrankis.
Prašau, kad nevadintų vadovu, – juk turiu vardą.
Seniai esate kaunietis?
18 metų gyvenu Kaune, bet nesu iki galo pripratęs prie šio miesto. Tačiau kur darbas, ten namai, ten tavo tvirtovė. Akademijoje mokiausi pas a. a. profesorių Albiną Petrauską. Kartu studijavo ir mano žmona, o ji – kaunietė. Kai jai pasiūlė vadovauti dar 1995 m. įkurtam „Kamertonui“, pasakė, kad nedega noru, bet… žino, kas nori. Atvažiavau į pirmąjį susitikimą, atėjo choro prezidentas, taryba, ištardė mane ir pasikvietė dirbti. Buvau jauniausias kolektyve, trečiakursis, 23-ejų. Vadino mane ne vadovu, o vadovėliu. Pirmoje repeticijoje mane pasitiko beveik 40 žmonių, po repeticijos liko 12, tai branduolys, kurio didelė dalis tebėra iki šiol. Jie yra būrėjai, kviečiantys kitus, padedantys man lipdyti kolektyvą.
Žmona – irgi dirigentė?
Ji baigė studijas, bet dirba visai kitus darbus. Ilgai buvo muzikos mokytoja, bet dabar pedagoge būti nebenori, atrado save kitoje srityje. Bet, žinoma, dainuoja chore, taip pat ir ansamblyje „Accusto“. Turi absoliučią klausą. Ir man taip labai gerai – kad ir gastrolėse, konkursuose turiu žmogų šalia, į kurį galiu atsiremti, su kuriuo galiu pasitarti, pastrateguoti, kuris pastebi taisytinus dalykus. Juk diriguodamas visų smulkmenų negali pastebėti, tą pačią akimirką pataisyti – iš šono girdisi dar kitaip. Lietuvoje nėra įprasta, bet užsienyje kiekvienas dirigentas turi asistentą. Ši pareigybė labai vertinama ir neturėtų būti matoma kaip konkurencinė dirigentui, kas nutinka Lietuvoje. Tas nepasitikėjimas, manau, yra okupacijos reliktas – neva, jei įsileisiu jaunesnį, jis atims mano vietą.
Kada iš vadovėlio tapote tikru vadovu?
Nesureikšminu šių dalykų. Prašau, kad nevadintų vadovu, – juk turiu vardą. Profesionaliuose kolektyvuose kitaip, ten darbiniai santykiai. Čia laisviau bendraujame, draugiškai. Galbūt kai kas vadina mane despotu – taip, esu muzikinis despotas. Perfekcionistas. Negaliu paleisti choro „belekaip“, dirbu savo darbą ir siekiu tikslų. Tie, kurie ateina į „Kamertoną“, turi siekti jų kartu.
Dirbate ir Kauno valstybiniame chore, tiesa?
Taip, esu chormeisteris, diriguoju. Ši patirtis, kai turėjau laimės dirbti su a. a. profesoriumi Petru Bingeliu, buvo kasdienė mokykla. Jis, beje, buvo mano magistro studijų vadovas VDU Muzikos akademijoje. Kasdien turėjau būti pasiruošęs diriguoti jam stebint. Tai buvo neįkainojamos pamokos, kurios diena dienon truko beveik 15 metų. Dabar jis mus stebi iš dangaus, galbūt juokiasi iš to, ką darome.
Kaip palygintumėt patirtį su mėgėjais ir su profesionalais?
Paprasčiausiai vokalo paruošimas, pats garsas skiriasi. Žmonių kiekis turi labai daug įtakos. Mėgėjai dainuoja savo malonumui, neturi tokių balsinių galimybių, kaip profesionalai. Kauno valstybiniame chore – beveik visi vokalistai. Skaito natas. Bet jokiu būdu nevadinčiau „Kamertono“ būreliu, kaip kartais apie mus pasako. Anksčiau priimdavau beveik visus ateinančius, išsikeldavau tikslą, ką galiu su jais padaryti. Neatlaikę spaudimo, supratę, kad ne čia pataikė, patys išeidavo. Natų „Kamertone“ skaityti nėra privaloma. Visgi, kadangi priklausome Kauno kultūros centrui, turime koncertų planą, kurį reikia vykdyti. Nors man kiekybė ne tokia svarbi kaip kokybė – argi yra prasmės surengti kuo daugiau pasirodymų, ant kiekvieno kampo po dainelę, ir juose pasirodyti bet kaip? Tai irgi sovietinių laikų reliktas. Pamenu, profesorius Bingelis pasakodavo, kad ministerija parašydavo: per sezoną surenkite 80 koncertų, ir darykit, ką norit. Taigi ką jie darydavo? Skeldavo chorą per pusę. Vieni su meno vadovu į Šilutę, kiti su dirigentu į Pabradę. Štai ir du koncertai per dieną.
Kokie žmonės ateina į „Kamertoną“? Kas juos motyvuoja?
Inžinieriai, matematikai, direktoriai, dainininkai, muzikologai – paletė plati. Skiriasi ir amžius, nariai savo vaikus atsiveda. Įsivaizduoju, kad žmogui, dirbančiam vadovaujamą darbą, sėdėti ir klausyti, kaip jam kažkas vadovauja, gali būti nelengva. Bet jie palieka darbinius reikalus už durų. O motyvuoja įvairūs dalykai: jau čia esantys draugai, bendravimas po repeticijų. Vasarą surengėme pirmąją savo stovyklą – per dieną kokias 6–7 valandas tikslingai dainuojame, o vakarais – pirtis, ežeras, kitos veiklos. Tai jungia į vieningą bendruomenę ir yra būtina jos sveikatai. Žmonės atsipalaiduoja, pamato vadovėlį šokantį (kvatoja).
Ar kolektyvo nariai turi įtakos formuojant repertuarą?
Repertuarą dažniausiai formuoju pats. Žiūrime pagal konkursus, sudėtingumą. Pavyzdžiui, šiemet planuojame vykti į Torevjechą Ispanijoje, į jau labai seniai rengiamą habanerų ir polifonininės chorinės muzikos konkursą. Norisi išbandyti chorą visai kitame amplua.
Kai esi scenoje, niekam nebeįdomu, mėgėjas ar profesionalas esi. Klauso, kaip skamba – gražiai arba negražiai. Tai pats geriausias publikos įvertinimas. Tiesą pasako paprasti žmonės. Negerai, jei paprastam žmogui akordai, kurie turi skambėti gražiai, nepatiko. Vadinasi, reikia taisyti.
kai kolektyvai grįžta iš pasaulinių konkursų su aukso medaliais – manote, kas nors juos pasitinka? Dūdų orkestrai tikrai negroja.
Minėjote, kad „Kamertonas“ – tai muzika nuo viduramžių iki šių dienų. O jums pačiam nuo ko labiausiai ugnis dega?
Bendrai kalbant – nuo iššūkių, kuriuos pats sau išsikeliu. Man patinka sudėtingi kūriniai, kuriuos atlikdami choristai lavėja, jiems įdomu. Gal tenka ir sukandus dantis mokytis, bet pasiekus rezultatą jokiame konkurse nebus gėda. Lietuvoje vertinimai ne visada adekvatūs, gal per daug pažįstamų visur, vertina pagal ankstesnes akistatas. Užsienyje komisijų nariai nešališki, nebent labai daug po tuos konkursus maliesi. Pavyzdžiui, Maltoje laimėjome grand prix sakralinės muzikos kategorijoje, tada nuvykome į Stasio Šimkaus chorų konkursą – tas pats komisijos pirmininkas! Gal sutapimas, bet irgi laimėjome didįjį prizą. Bet tikrai to sistemingai siekėme. Tobulėjimo negali nepastebėti.
Mėgėjams apdovanojimai svarbūs? Gal ir noras gerai atstovauti Lietuvai motyvuoja?
Žinoma. Į konkursus niekas nevažiuoja tik sudalyvauti. Mintyse apdovanojimai visada yra. O dėl atstovavimo Lietuvai – visgi čia ne sportas. Liūdna, kai kolektyvai grįžta iš pasaulinių konkursų su aukso medaliais – manote, kas nors juos pasitinka? Dūdų orkestrai tikrai negroja. Po kiek laiko, kai pats prisibeldi, parodai, kad laimėjai, prisimena.
Apskritai kartais sakau, kad profesionalas – tas, kuris gali, bet nelabai nori, o mėgėjas – kuris negali, bet labai nori (šypsosi). Juk tai savanoriška veikla. Kauno kultūros centras moka atlyginimą man, turime patalpas, salę, kurioje galime koncertuoti, transportą kelionėms į kitus Lietuvos miestus. Bet kelionių į užsienį niekas neapmoka, bilietus perkasi visi organizuotai, kad geriausia kaina įsigytų. Bet kelionės vienija! Konkursuose ariame, o po to tiesiog keliaujame. Po juodo darbo pailsėti drauge – labai svarbu. Kai gastrolėse susėdame prie laužo ar stalo po visos dienos vargų, smagiai bendraujame. Mėgėjai unikalūs tuo, kad tada dar ir padainuoja. Vienas dalykas, ko prašau choro narių, – nedainuoti autobuse į gastroles, prieš konkursą. Griežtai. Juk autobuse dainuoti baisus dalykas – dėl triukšmo negirdi savo balso. Teko pavargti, kol šitai išgyvendinau. Po konkurso jau darykite ką norite. Pats kartais irgi prisijungiu, nors nesu mėgėjas, bet… esu muzikas.
