Pastatų fasadai į miesto veidą įsirėžia ilgam ir taip kuria ryškiausią miesto vizualinio pasakojimo dalį. Šiek tiek intymesnę šio naratyvo porciją sudaro viešieji interjerai. Vis dėlto pastarieji keičiasi kur kas dažniau. Neretai jie nubrėžia laikmečio dvasią, tačiau išnyksta gana greitai. Tik pastaruoju metu plačiau pradėjo keistis požiūris į interjero dizainą, matant jį kaip išliekamąją vertę turinčią meno formą.
Šį kartą – pasakojimas apie vieną žymiausių miesto pastatų. Tiksliau, apie labai trumpą jo gyvenimo atkarpą – tą dešimtmetį, kuris daugelio atmintyje vis dar atrodo kaip netolima praeitis, tačiau nuo kurio mūsų miestas ir jo pasilinksminimo vietos pasikeitė gana stipriai. Apie savotišką prieblandos zoną tarp jau įvertintos praeities ir mūsų dabarties – pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį. Šis pastatas – „Metropolis“, o pasakojimą apie 2003-ųjų rugsėjį jo rūsyje duris atvėrusį naktinį klubą „City metro“ bei kiek vėliau įvykusią paties restorano interjero transformaciją mums padėjo atkurti architektė Loreta Janušaitienė. Jai su kolege Jūrate Sodeikiene teko atsakomybė kurti šias vietas. Tokia forma „Metropolis“ egzistavo gana trumpai – vos keletą metų. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Gana žymų įspaudą miesto gyvenimo istorijoje palikęs „Metropolio“ pastatas kitais metais žymės 120-ąjį jubiliejų. Apie jo praeitį tarpukariu ir sovietmečiu rašyta nemažai, tačiau šiandien jau istorija tampanti netolima praeitis daugelio ganėtinai primiršta. Neteisingai manoma, kad „Metropolis“ neteko savo pirminio interjero dvasios nepriklausomybės laikotarpiu – didžiosios dalies originalių elementų senosios patalpos neteko gerokai anksčiau, per rekonstrukciją, baigtą 1981 m. Vidurinės kartos kauniečių atmintyje įstrigęs jau sovietmečiu sukurtas restorano pavidalas. Atėjus naujam tūkstantmečiui, vis dažniau buvo kalbama apie poreikį jį pritaikyti naujam laikmečiui.
Pirmiausiai savo valandos sulaukė iki tol neišnaudotas pastato rūsys, nes po gana gūdaus paskutinio XX amžiaus dešimtmečio Kaune prasidėjo naujų naktinių klubų vajus. Kaip prisimena architektė, tuomet mieste buvo madinga pasilinksminimo vietas kurti rūsiuose, o viena didžiausių naujovių, pakeitusių tebegajas perkrautų pramoginių interjerų tendencijas, buvo kolegų kauniečių ir estų projektuoti minimalizmu dvelkę „Sienos“ klubas ir „Miesto sodo“ restoranas. Kaip pasakoja Loreta, tuo metu atsirado galimybės naudoti kokybiškesnes medžiagas ir taikyti drąsesnius sprendimus, o pasaulio pamatę užsakovai leisdavo labiau eksperimentuoti: „Į pasilinksminimo vietos projektavimą galėjai žvelgti kaip į spektaklio kūrimą.“
klubo akcentas buvo pati jo bunkeriška, futuristinė hi-tech visuma, o lankytojas čia turėjo jaustis kaip aktorius filme.
Klubo pavadinimas nebuvo vien aliuzija į istorinį „Metropolį“, tačiau atspindėjo ir įspūdį, architekčių patirtą pirmą kartą nusileidus į pailgą pastato rūsį, priminusį metro. Tai padiktavo ir dalį būsimosios vietos koncepcijos, turėjusios atspindėti požeminę stotį. Vis dėlto didžiausias įkvėpimas interjerui buvo tuolaikinė mokslinė fantastika: Loreta įvardija juostą „Minority report“ kaip pagrindinę įtaką vizualiniams sprendiniams, o „A.I. Artificial Intelligence“ kaip klubo dvasinę inspiraciją. Didelę dalį klubo estetikos sudarė ant sienų rodomos projekcijos, specialiai kurioms buvo nupirkta dešimt kamerų. Kadangi nebuvo pakankamų finansinių galimybių išvykti į užsienio klubus, architektės įkvėpimo sėmėsi ir iš tuomečio MTV repertuaro. Taip atsirado ir vienas įdomiausių akcentų – lankytojai į klubą leidosi šviesos spirale, tai buvo iš muzikinio klipo pasiskolinta idėja.
Viena sunkiausių konstrukcinių užduočių buvo pagrindinės šokių aikštelės įgilinimas. Norint pakankamo aukščio neturėjusias patalpas pritaikyti naujai funkcijai, teko gilinti jas beveik metru. Tam reikėjo pasitelkti tais laikais gana brangias technologijas. Nedaug trūko, kad savo estetinį įspaudą Kauno naktiniame gyvenime būtų palikęs ir Andrėjus Tarkovskis. „Nukastų grindų lygyje pasirodė smėlis, ir mums iš karto į galvą atėjo aliuzija į tą garsią sceną iš „Stalkerio“. Visas klubo gyvenimas būtų vykęs ant smėlio. Norėjosi palikti tą atsivėrusią egzotiką, išnaudoti betonines konstrukcijas, tamsų apšvietimą, norėjosi, kad visi ten vaikščiotų bei šoktų basi“, – taip ir neįgyvendinta, galbūt užsakovams kiek per drąsia pasirodžiusia idėja pasidalijo projekto bendraautorė.
Vietoj iki tol interjeruose neretai vyravusių pavienių išryškintų detalių šio klubo akcentas buvo pati jo „bunkeriška, futuristinė hi-tech visuma, o lankytojas čia turėjo jaustis kaip aktorius filme“. Vis dėlto, darbams prasidėjus, daugybei planuotų sprendimų reikėjo ieškoti naujo techninio išpildymo. Architektė prisimena, kaip sunku buvo rasti, kas įgyvendintų baro stalo idėją. Šis turėjo kurti šviečiančio monolito, paremto „mistine kosmine technologija, neturinčia matomų, detales jungiančių, elementų“, įspūdį. Baro užnugariui, kurį sudarė judantis vientisas tekstas, tuo metu buvo panaudota Lietuvoje dar retai sutinkama „bėgančių eilučių“ technologija su LED lempučių apšvietimu. Kuriant klubą, teko kovoti ir su statybininkais, kurie vos nesugadino turėklų, „turėjusių kabėti tarsi ore“, idėjos: jų savaip interpretuotą dizaino detalę teko gelbėti per valandą, kol dar nebuvo sustingęs betonas. Pastariesiems kaip architekto klaida turbūt atrodė ir tuomet visiškai nauji Lietuvoje hi-tech sprendimai, pagal kuriuos kai kurios interjero komunikacijos ir technologijos turėjo likti išorėje. Taip vos nebuvo paslėptas tyčia atvirai eksponuojamas klubo įėjimo stiklo varčių atidarymo mechanizmas. Praktiškai klubo vizualinė estetika buvo valdoma kompiuteriu: pavyzdžiui, klubo įėjimo vizitinė kortelė – didelis konsolinis ekranas, matomas pro stiklines duris iš gatvės, rodė vaizdus, siunčiamus gyvai iš šokių salės, o video, miksuojamas didžėjaus, buvo rodomas vienu metu ant visų salės paviršių.
Buvusį prestižinį restorano statusą, didmiesčio restorano siekį norėjosi atskleisti šiuolaikine estetika, nekuriant kičo.
Tačiau viskas baigėsi gerai – 2003 rugsėjo 29 d. klubas atvėrė duris, o lankytojus pasitiko betoninė estetika, bėgančios „metro stoties“ LED juostos ir videoprojekcijos. Tuometėje spaudoje klubas buvo vadinamas „kosminiu laivu“. Po metų architektės gavo ir kitą užduotį: sukurti interjerą ir pačiam „Metropolio“ restoranui, kuriame buvo siekiama išlaikyti tą pačią estetiką, tačiau sukurti kiek kitokią koncepciją, atspindėjusią restorano pavadinime užkoduotą didmiesčio dvasią. Čia taip pat vyravo minimalizmas, o tuomečiame šalies kontekste restoranas greičiausiai vis dar atrodė neįprastai. Loreta prisiminė, kad po ankstesnių rekonstrukcijų vienintelis išlikęs pirminio restorano elementas buvo lubų lipdinių fragmentai, kurie buvo užkonservuoti po lubų plokštėmis. Autorės išsaugojo ne tik patį restorano pavadinimą, kurį iš pradžių buvo norėta keisti, bet ir prieš kelis dešimtmečius atsiradusią artdekinės estetikos iškabą, kuri kabo dar ir šiandien. „Buvusį prestižinį restorano statusą, didmiesčio restorano siekį norėjosi atskleisti šiuolaikine estetika, nekuriant kičo. Norėdamos išlaikyti ryšį su praeitimi, pagrindiniu spalviniu sprendimu pasirinkome solidžiausia laikytą raudoną,“ – prisiminė architektė.
Deja, jau po poros metų tiek klubas, tiek restoranas papildė užsidariusių pasilinksminimo vietų ir išnykusių Kauno interjerų sąrašus. Šiuo atveju prie to prisidėjo ir netrukus prasidėjęs Laisvės alėjos tuštėjimo laikotarpis. Mūsų pasakojimas – tik vieno pastato interjero kūrimo istorija, tačiau anksčiau ar vėliau be pėdsakų vis dar dingsta daugelis. Ar išliks kas nors iš šiandienio naujų vakarinių vietų bumo?
