2020 m. rudenį Vytauto Didžiojo universitetas inicijavo atviras esė rašymo dirbtuves „Miestas tekste, tekstas mieste“. Šis projektas – tęstinė šiame numeryje plačiau pristatomos „Kauno literatūros savaitės“ dalis.
Dirbtuves vedė rašytojas, poetas, eseistas Laurynas Katkus. Iš jo dalyviai išgirdo apie esė žanro tradiciją Lietuvoje ir pasaulyje, jos atmainas ir transformacijas šiuolaikinėje literatūroje, analizavo žymių eseistų Walterio Benjamino, Josifo Brodskio ir Thomo Manno festivalio organizuojamų esė konkursų laureatų tekstus ir kūrė savas esė, apmąstydami tekstą mieste, miestą tekste. Dalis šių tekstų gyvai skambės ir gegužės 21 d. „Kauno literatūros savaitės“ jauniesiems kūrėjams skirtame renginyje „Nauji vėjai“.
1
Miestas yra struktūra. Visi miestai turi kažką panašaus, kaip žmogus turi rankas ir kojas ir tuo yra panašus į kitus savo rūšies atstovus, taip miestai turi gatves ir bažnyčias ir tuo yra panašūs į kitus savo rūšies atstovus. Miesto stabilumas ir monumentalumas jums gali sukelti įspūdį, kad jis nekintamas ir negyvas. Tačiau taip manyti būtų didelė klaida. Anaiptol – miestas yra organizmas. Kaip ir pirmykščiai organizmai, kadaise išropoję, išbridę iš vandenyno, taip ir miestas dažnai gimsta prie vandens – upės ar jūros (tuomet tampa miestu-uostu).
Kol judate įprastu maršrutu ir nesidairote, nepastebite viso miesto kūno. Jo širdis yra turgaus aikštė su katedros bokštu, pagrindine arterija, kur susiburia visi miesto kraujo kūneliai, žmonės, susiburia tam, kad vėl būtų pulso išstumti į gatves, miesto kraujagysles, išnešiodami jo naujienas, prekes, įspūdžius. Kraujospūdis pakyla rytais ir vakarais, regis, miesto sienos tampa elastingos ir išsiplečia, kad galėtų sutalpinti plūstantį srautą.
Varpų dūžiai plaka, plaka ir pulsuoja miesto orą. Mes, mažosios ląstelės, vibruojam varpų ritmu: dvylika dūžių, vidudienis, vidunaktis. Mes baiminamės nesuspėti užbaigti savo rato iki kito gegutės sukukavimo. Miestas pabunda ir užmiega, rytais virpa krečiamas nubudimo šalčio, vakarais plūsta vynu ir kitais kitų miestų išrastais svaigiaisiais. Susitaršo jo kūneliai, pasiklysta savo trajektorijose, trombuojasi skersgatviuose.
Kartais miestas suserga. Vieno laiko minties kraštovaizdžiuose staiga išdygsta augliai, keisti stikliniai pastatai, kurie linkę daugintis ir plėstis, bandydami pranokti vienas kitą. Šitos metastazės išsikeroja po visą miesto kūną, deformuodamos jo sandarą. Kartais miestas užsiteršia. Lyg riebaus cholesterolio sankaupos stūkso perpildytos šiukšliadėžės prie tarpuvarčių, regis, niekada neištuštėjančios.
Miestas apsieitų ir be savo gyventojų, tarsi kūnas be kraujo, bet tuomet jis būtų pasmerktas asimiliuotis. Jį palengva suėstų gamta, pro sienų membraną po truputį skverbiantis samanoms, medžiams ir grybams. Entropija, difuzija, sugrįžimas į pirminius cheminius junginius. Taip jau nutiko Černobylio miestui, pasidavusiam aukštesnei gamtos jėgai, anarchijai prieš struktūrą.
Sakysite, miestai, kitaip nei žmonės, bent jau neturi rasės. Netiesa. Pažvelkite į tamsiaodį baroką, raudonodį renesansą arba išblyškusį klasicizmą… Jie skiriasi net savo balsais, o tiksliau – savo aidu, maniera, atkartojančia savo populiacijos sukeliamą triukšmą.
2
Miestas yra matrica. Visi miestai yra tas pats miestas, apvilktas vis kita grafika. Jums gali kilti
organiškumo įspūdis, tačiau taip manyti būtų didelė klaida. Anaiptol – miestas yra kodas. Kaip kompiuterinės programos, taip ir miestas, visų pirma yra kažkieno idėja, brėžinys, suprogramuotas veikti savitu būdu. Kaip manote, kodėl vienuose miestuose žmonės linkę įsimylėti ir rašyti poeziją, kituose – jaučiasi vieniši ir pasiklydę, kuria prozą ir siekia karjeros?
Kol skubate į savo autobusą, gali pasirodyti, kad viskas sklandu, nėra jokių programos klaidų, miestas visada yra visas, nulietas, išbaigtas, bet kodėl jūs niekada negalite pažvelgti sau už nugaros? Nes jums už nugaros stovi programuotojas, ir kaskart, kai atsisukate, jūs vėl žvelgiate į priekinę pusę. Mes, mažosios kodo eilutės, su erdvės ir perspektyvos pojūčiu, fetišu juslėms ir filosofiniais klausimais apie prasmę, nors dar nespėjome atsakyti – višta ar kiaušinis. Nes ir višta, ir kiaušinis yra kodo eilutės, sukurtos sinchroniškai, viena kitai, kaip in ir jang, kaip šviesa ir šešėlis, viršus ir apačia. Todėl, kad viskas buvo suplanuota iš anksto, parašyta vienos dramaturgo plunksnos, vieną kartą pamerktos į rašalą, nulemta dar prieš prasidedant.
Miestas vibruoja elektros energija, jis kibirkščiuoja, užtemsta ir vėl įsidega, pasileidžia iš naujo, užstringa, kraunasi, įsidiegia atnaujinimus. Kartais miestus apleidžia jų kūrėjai. Miestas gyvena, sukasi iš pagreičio, kol pasensta, kol jo nebeprižiūrima įranga išeina iš rikiuotės, kai pabyra kodų 01000011 01101111 01100111 01101001 01110100 01101111 00101100 00100000 01100101 01110010 01100111 01101111 00100000 01110011 01110101 01101101 001011101. 1 Mus valdo vieneto ir nulio pulsas, akcijų kursai, kableliai ir valiutų simboliai.
Visi turime raktus, raktus nuo vienų ar kelių durų, tos apribotos erdvės, kurioje mums leidžiama veikti, mums priskirtos matricos celės, su įrašyta abejone, su smalsumu, kas slypi už kitais raktais atrakinamų durų, bet nustebtume sužinoję, kad už jų nieko nėra, už jų neparašyti jokie nuliai ir vienetai, tai durų fasadas, masofkė, akių dūmimas, iliuzija ir pigus triukas. Matrica be savo gyventojų taptų tik paveikslėliu, dylančiais bitais. Entropija, ištrinti failai, amnezija, pasenusios versijos.
Miestai gali būti pakartoti, perkelti iš vienos laikmenos į kitą. Kinijos miestas Tiandučengas pakartojo Paryžių su savo Eifelio bokštu ir sodais, fontanais ir skulptūromis. O gal postmoderniai perrašė, dekonstravo ir perkūrė naujai? Netoli Šanchajaus, Luodiane, taip pat rasite Švedijos miestelio kopiją, kinai nedvejodami jus kvies į Anglijos bei Olandijos miestų replikas ir išties įspūdingą, Florencijos įkvėptą miestą-prekybos centrą su 200 000 prekinių ženklų, kuriame galėsite atnaujinti savo avatarus.
3
Miestas yra tekstas. Jums gali pasirodyti, kad kalbu apie jo rišlią istoriją ir rašytinius šaltinius. Taip, miestas prasideda nuo metraščių, nuo savojo epo, kuris visada, pasiekus civilizacijos aukštumas virsta tik kontekstu, ta ilga niekam nereikalinga pratarme į kasdienybę. Miestas, apie kurį kalbu, yra Babelis. Žodžių ir sakinių kratinys. Sutrūkinėjęs dialogas. Miesto tekstai nekomunikuoja tarpusavyje, tik deklaruoja save, užrašyti iškabose skirtingomis kalbomis ir šriftais. Jie teigia, kviečia, siūlo, didžiuojasi, niekina ir užtaria.
Tekstai švitina mus neonu, žydrųjų ekranų spinduliais, srūva į mus bėgančiomis eilutėmis. Pirmasis miesto tekstas yra jo vardas, didelėmis tūrinėmis raidėmis pasitinkantis kertant ribą, atverčiant miesto viršelį. Vienas žodis, vardas, o tada polapiai, tušti polapiai, lekiant automobiliu autostrada, kurios informacinėse lentose pažymėtas mirčių kelyje tiražas ar likęs atstumas iki pirmo miesto skyriaus. Į siekiamą tikslą jus palydės turinio grafos, patogiai žymimos kombinacijomis: A1, A6, A8, o galbūt esate nusiteikęs spontaniškai ir pasuksite egzotiškesnių raidžių linkui.
Tekstas mieste neprivalo kūnytis į garsą ar užrašą, jis gali būti atpažintas kaip gestas. Pro šalį einanti moteris suglumina nuaidinčia prancūziška kvepalų fraze, slepia savo veido bylojimą po tamsiais akiniais, pasiskolintais iš pusryčių pas Tifani pirminio teksto. Rankinės logotipas iš geltono metalo šaukia „aš galiu sau tai leisti“ arba „nedrįsk praeiti neatsisukęs“, kol moters šuo loja savo grasinantį monologą tam, kurio nepažįsta.
Miesto semantika tiršta, nenutylanti. Industrinis gausmas, vis bandantis atkreipti dėmesį. Miesto tekstai visada egoistiški, susitelkę tik į save, skubantys pasisakyti ir nelaukiantys atsakymo ar kontrargumento į tai, kas ką tik buvo pasakyta. Nieko keisto. Miestas sukurtas koegzistencijai, sugyvenimui, kompromisams, gerai izoliuotoms sienoms, atskiriems įėjimams, garažams, roletams ir neperšviečiamoms užuolaidoms.
Miestas varijuoja tarp privačių ir viešų tekstų ir kalbėjimų: tarp noro būti išgirstiems ir negirdėti. Miesto tekstai kaip anekdotai, kaip sutartinės, kaip lozungai, laiškai į kitus miestus, neužrašyti memuarai, pamestos užrašų knygelės, atminimo lentos, traukinių bilietai ir asmens dokumentai su 11 skaitmenų kodu. Miesto tekstai daugiasluoksniai, trinami ir užrašomi, prarandami ir vėl atrandami – kartais kituose miestuose, kitame laike, kaip Vasario 16-osios aktas, atverstas Vokietijos archyvuose Berlyne.
Tekstai vėl aktualizuojasi. Bute, kuriame rašomas šis tekstas, virtuvėje, maždaug prieš tris dešimtis metų, džiaugdamasis savo užrašytu eilėraščiu, Aidas Marčėnas sušuko „aš genijus!“, o po trijų dešimčių metų literatūros studentė tame pačiame bute, susirangiusi fotelyje, apie to paties poeto tekstus rašė literatūrologijos darbus.
O visų baisiausia, kad šis tekstas net neužrašytas. 01010100 01100001 01101001 00100000 01110100 01101001 01101011 00100000 01101011 01101111 01100100 01100001 01110011 00101110. 2
Jame nėra vieno dramaturgo, rašančio plunksna, vieną kartą pamerkta į rašalą. Entropija, pasimetusios laikmenos, nebus ką surasti Berlyno archyvuose.
1 Cogito, ergo sum
2 Tai tik kodas
