Jau kiek laiko prabėgus nuo Kauno literatūros savaitės – VDU Humanitarinių mokslų fakultete Literatūros kūrybą, kritiką ir komunikaciją studijuojančios Beatos Starodubovos refleksija apie festivalio įkarštyje vykusį renginį „Atviras mikrafas“.
Gegužės 10 dieną, laikrodžiui rodant 20:55, skubėdama užbėgau Kauno menininkų namų laiptais, tikėdamasi atrasti bent vieną laisvą vietelę salėje, kurią galėsiu užimti. Į jau tradicija tapusį Kauno literatūros savaitės renginį „Atviras mikrafas“ ėjau trečią kartą, tad puikiai pamenu praėjusių skaitymų pilnut pilnutėles erdves. Galvojau, kad naivu tikėtis patogios kėdės ir tikriausiai autorinės kūrybos mažiausiai porą valandų teks klausyti stovint.
Tačiau užėjus į pastato vidų nustebino gana tylus žmonių pašnekesys ir laisvų kėdžių gausumas. Truputį suglumau lyg ne į tą renginį patekusi: tik pora pažįstamų publikoje, įduotame dalyvių sąraše dauguma vardų – taip pat naujiena. Tačiau tai nenuliūdino. Kartais apsilankius beveik kas mėnesį vykstančiame sleme (performatyviuose kūrybos skaitymuose), daug kartų matytų veidų, girdėtų balsų ir tekstų pasitaikydavo nemažai. Dažnai užsinorėdavau pamatyti ant scenos skaitantį naujoką, nors ir drebančiu balsu ir dar stokojantį patirties paveikiau suręsti tekstą.
Džiugina „Atviras mikrafas“, nes šis renginys kiek kitoks nei tradiciniai slemo vakarai. Čia pasitaiko ir slemo veteranų, ir tik pirmą kartą ant scenos žengiančių žmonių, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių kurti svarbu. Tekstai priimami šiek tiek ilgesni, iki penkių minučių. Visgi smagiausia, kad renginys yra kupinas netikėtumų. Nežinia, gal kažkas iš auditorijos nuspręs pasidalinti savo kūryba, nors anksčiau nesiregistravo ir to neplanavo. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žiūrovas tekstą sukuria renginio metu. Tad atėjus į „Atvirą mikrafą“ yra proga pakikenti, surimtėti, kartais panuobodžiauti, tačiau per šį vakarą bent vienas kūrėjas mane nustebina ir prie jo vardo duotame lape visada pasirašau „įdomu“.
Ir prieš eidama į renginį, ir renginio metu pasidžiaugiau, kad šiais metais kūrėjai nedalinti į dvi dalis: tie, kurie yra atrinkti literatūros ekspertų kaip turintys daugiau potencialo ir kažkuo geresni, ir visi likę. Tokį laisvo pobūdžio renginį, kurio tikslas yra suteikti erdvę visiems, norintiems pasidalinti savo kūryba, atrodo neteisinga skaidyti. Smagu, kad šį kartą klausytojai turėjo galimybę nuspręsti patys, kuris autorius yra stipriausias, ekspertams nesugestijuojant.
Iki renginio galo išlikę šiais metais klausėsi penkiolikos kūrėjų – nei daug, nei mažai. Kaip ir „Atviro mikrafo“ vedėjai Jovaras Kelpšas ir Emilė Pliuščikaitė pasidžiaugė, bent jau neteks publikai sėdėti ir po vidurnakčio, kai viešasis transportas jau namo nebeparveš. Nors kai kurie užsiregistravę dalyviai neatvyko, jaukų penktadienio vakarą pradėjo Rūta Vyžintaitė-Lajienė skaitydama tekstus apie tik kauniečiams suprantamas realijas. Vėliau paradą tęsė repuodamas Justas Stabrauskas, apie Kauno krabą angliškai replikavo One local American, ištraukas iš nerašomos knygos skaitė Liveta Ūselė, mintinai išmoko eilėraščius ir juos padeklamavo Aurėja Lėgėtavičiūtė, odę jūrai skyrė Gabrielė Grinevičiūtė, Lina Čėsnaitė eiliavo apie vyrą, kuris neleido maivytis prie lango, fotoaparatą į mikrofoną iškeitė Jonas Petronis, apie karo skaudulius skaudžiai skaitė Marija Sato, anglų, lenkų ir sileziečių kalbomis stebino Kacper Hermann, o Ramūnas parodė, kaip svarbu intonacija. Užsiregistravusių dalyvių sąrašui pasibaigus, buvo keletas, matyt, spontaniškai nusprendusių lipti ant scenos: apie iliuzijas pasakojęs Mantas, renginio metu ispaniškai parašiusi eilėraštį Inga, „skiemenuojantis ką sugeba“ Gytis ir daug plojimų sulaukęs Aidas. Vedėjai irgi džiugino – skaitė savo kūrybą šiaulietiškai ir žemaitiškai.
Sunku sisteminti tokį eklektišką renginį, tačiau šiais metais „Atvirą mikrafą“ tikrai galima skelbti tarptautiniu. Vedėja Emilė Pliuščikaitė juokėsi, kad tądien buvo kalbų diena. Ne tik užsieniečiai skaitė anglų kalba, buvo ir pora lietuvių, pasidalinusių su publika angliškais tekstais. Nebestebina toks pasirinkimas, esu girdėjus kai kuriuos slemerius teigiančius, kad anglų kalba geriau sugeba „išreikšti“ savo mintis. Iš Lenkijos kilęs Kacper Hermann savo angliškame tekste pabrėžė kalbos ritmą, tačiau eilėraštis nebuvo toks paveikus kaip kiti, parašyti lenkų ir sileziečių kalba. Nors pastarųjų kalbų nemoku, paradoksalu, kad šiomis kalbomis skaitytus eilėraščius pajausti buvo lengviau, o silezietiškas tekstas, atrodo, tikrai nukėlė į traukinį, apie kurį ir kalbėjo autorius. Tiek Hermanno tekstai, tiek anksčiau išgirsta šiaulietiška šnekta ir žemaičių tarmė nuvedė prie pamąstymų, kiek daug niuansų prideda kūriniui ne bendrinė kalba ir kaip tai padeda tekstui gyvuoti.
Galbūt kiek mažiau nei pernai, bet skaitymuose neapsieita be meilės temos. Nudžiugino, kad meilės (dažnai nelaimingos) peripetijas autoriai sugeba įterpti ne tik į sentimentalų, lyrinį, rimuotą eilėraštį, bet ir į sudėtingesnės konstrukcijos ir stilistikos tekstus. Ramūnas, skaitydamas „apie tai, kaip kartais būna“, tik antroje poemos dalyje atskleidė, kad tekstas apie dviejų žmonių santykius. Žavėjo autoriaus gebėjimas intriguoti, valdyti balsą, sukurti įtaigią, dramatišką pasaką apie „Tu“, kuris viską pakeitė. Įtampa, kurią jautė autorius, tikrai pasiekė publiką.
išgirdau porą replikų, kad čia visai kaip „Eurovizija“, tik su mažesniu biudžetu.
Prie Ramūno vardo lape pasirašiau ne tik „įdomu“, bet ir „įspūdinga“. Tada pažvelgus į lapą susimąsčiau, kodėl prie vienų tuščia ir balta, prie kitų tik „įdomu“, o prie kai kurių tokia kombinacija kaip prie Ramūno. Atsakymas banalus, nes mano atveju palankumą autoriui lėmė būtent balso valdymas ir kuriamas santykis su auditorija, t. y. su manimi. Kai kurie tekstai, kaip ir balsai, murmėdami ir vienu ypu įeina pro vieną ausį, pro kitą išeina, tik vienetai sugeba įtraukti ir prikaustyti it gera knyga. Matyt, visa esmė – ne tik tekstas, tai pauzės, žvilgsnis, balso garsumas. Beje, įdomu, kad tai, ar autorius skaito iš telefono, ar mintinai iškalė tekstą, ar prieš akis laiko virpantį, suglamžytą lapą, nelabai svarbu siektinam efektui. Jono Petronio ir Marijos Sato tekstai – labai skirtingi, tačiau juos vienijo tekstų ir jų skaitymo įtaigumas, stiprus santykis su publika, na, ir ištraukti telefonai. Marija – viena iš nedaugelio šį vakarą skaičiusių slemo veteranų, nenuvylė ir paveikė. O vieną akimirką fotografavęs renginį, kitą – skaitęs stiprius, komiškus, arba kaip jis pasakytų, „įspūdingo durnumo“ tekstus apie geldas, kiaulytę ir gyvenimą „ant repeato“ Jonas Petronis savo performatyvumu ir įtaiga nustebino ne tik mane, bet ir kitus. Tą vakarą jo aforistiniai eilėraščiai jam pelnė antrą vietą.
Prieš einant į renginį kilo klausimas, ar bus tekstų apie karą Ukrainoje, nes atrodo, kad nerimas ir baimė dėl karo visuomenėje išaugo. Nedaugelis dalyvių palietė šią temą, tačiau ne vienas iš tekstų vienaip ar kitaip siejosi su gyvenimo po 2022 metų vasario 24 dienos pasekmėmis. Apie laisvės brangumą ir nerimą dėl ateities kalbėta ir kitų, tačiau minėtos Marijos Sato dviejų eilėraščių būvis ir centras – karas ir jo nuojauta. Stebino, kaip Marija pirmame tekste sugebėjo suderinti komizmą ir kartu jautrų kalbėjimą. Taip retai nutinka, kad autoriui skaitant eilėraščius apie karą pasigirsta krizenimai. Šįkart taip buvo, galbūt tai ir pastiprino eilėraštį: visiškai nesinorėjo prieštarauti Marijos minčiai, kad kariavimas ir vidurių užketėjimas – glaudžiai susiję. Daugelį kartų lipusios ant scenos autorės tekstai pasižymi stipriu ir paliekančiu žymę klausytojo sąmonėje vaizdingumu. Juk tikrai, karo jausena – tarsi gyvenimas bute, kuriame itin garsiai sukasi skaitliukai.
Nepaisant kai kurių tekstų stiprumo ir aktualumo, vienu metu buvau įsitikinusi, kad laimės Aidas, paskutinis dalyvis, nusprendęs paskaityti savo kūrybą ekspromtu. Aidui nereikėjo dirbtinai kurti ryšio su auditorija ar atsigulti ant scenos, kad atkreiptų klausytojų dėmesį, teužteko kalambūrų nestokojančių aforizmų, iškalbingai ilgų pauzių ir stojiškos rimties bei žvilgsnio į mus. Iš pažiūros atrodo, kad niekuo neypatingas pasirodymas, visgi tekstai apie visų išgyvenamą realybę turinio visuomenėje apkrėtė publiką garsiu juoku. Tiesa, įžvalgumo netrūko, tačiau, mano galva, vėlgi suveikė minėtos pauzės ir autoriaus lėtas, racionalaus pobūdžio kalbėjimas, kuris darė skaitomus tekstus ironiškais. Tiek tereikėjo, kad salė skambėtų nuo garsiausių plojimų.
Pasibaigus skaitymams, internetiniu būdu nubalsavome greitai ir nepraėjus penkioms minutėms žinojome, kam gi atiteko trys knygyno „Kolibris“ dovanų čekiai. Pirmąja vieta buvo apdovanotas Justas Stabrauskas, kuris repuodamas „ieškojo tiesos“ ir už suteiktą psichologo konsultaciją paprašė auditorijos susimokėti. Dėl antrosios vietos aš džiaugiausi labiausiai – ją pelnytai laimėjo Jonas Petronis. Trečiąja vieta buvo pagerbta Aurėja Lėgėtavičiūtė, kurios angliškose eilėse netrūko paskatinimo džiaugtis laisve ir jaunyste. Pasižvalgius į kitų reakcijas pamačiau, kad vieni džiaugiasi ir sveikina laureatus, kiti gūžčioja pečiais. Taip pat išgirdau porą replikų, kad čia visai kaip „Eurovizija“, tik su mažesniu biudžetu. Turiu sutikti, kad būta smagių, ryškių žmonių ir puikios pramogos, kur negėda pripažinti, kad stebėjai, ir bonusas – 22:45 visi skirstosi.
