„Per pastaruosius pusantrų metų supratau, koks gyvybiškai svarbus yra ryšys su kitais ir kad negalime jo laikyti savaime suprantamu dalyku“, – sako kanadietė Althea Thauberger. Tiesa, jos giminės medis siekia Elzaso regioną, vėliau protėviai šimtmetį gyveno ir dirbo Odesoje, o tuomet – jau Kanada.
Moteris yra kūrusi tokiose vietose kaip fabrikas Kroatijoje, psichiatrinė ligoninė Čekijoje, o šįkart darbuojasi senoje radijo stotyje Sitkūnuose ir dalyvauja 13-ojoje Kauno bienalėje – viename svarbiausių „Kaunas 2022“ renginių, kuris prasidės jau lapkričio 12 d.
Šiuolaikinio meno festivaliui šįkart parinkta tema „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“. Taigi parodose ir darbuose bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Praeityje, galbūt ir ateityje?
Kaip jums sekasi Kaune?
Puikiai – atvykdama nežinojau, ko tikėtis, „Wikipedia“ rašo vienaip, o realybėje būna kitaip. Bet man čia patinka, lengva viską pasiekti, viską rasti – nepaisant net statybų. O žmonės šilti, taikūs ir svetingi.
Nedidelė, intymi, izoliuota bendruomenė, atsakinga už globalią komunikaciją, – nuostabus mastelių santykis.
Kiek teko skaityti, daug dirbate su bendruomenėmis, jums įdomūs socialiniai klausimai, o rezultatas kartais būna filmas, bet kartais jis – tik raktas tolesniems tyrimams. Kokia medija buvo jums pirmoji?
Tiesą sakant, fotografija. Visuomet labai domino socialinė dokumentika. O kai ėmiau dirbti su filmais, prireikė bendradarbiauti su daugiau žmonių. Taip pat mano pasirinkti metodai lėmė ilgas diskusijas su darbų subjektais. Taip ir supratau, kad filmo kūrimo procesas gali įkvėpti socialinius ir politinius procesus, o filmas gali būti galutiniu rezultatu, bet kūrimo metu gali nutikti ir kitų prasmingų dalykų.
Palygintumėte socialinius iššūkius Kanadoje ir Kaune ar, tarkime, Rytų Europoje, kur jums yra tekę dirbti?
Tam tikra prasme problemos visur panašios. Mane domina klasių, darbo santykiai. Kūryba drauge su komanda gali tapti būdu išspręsti skirtumus, kurie kitu atveju lyg ir nepajudinami. Kurdamas turi išlikti atviras, nebijoti eksperimentuoti – taip gali pakeisti savo įprastus darbo ir mąstymo metodus. Manau, tai vertinga praktika, ypač dirbant su žmonėmis, kurių kitokios patirtys, o ir politinės pažiūros.
Žinoma, yra ir skirtumų. Kanada – kolonijinė šalis, dėl to mes turime nemažai bėdų – kai kurias įsisenėjusias problemas imame regėti tik dabar, nors jos egzistavo visada. Juk Kanada įkurta brutaliais metodais. Tai labai realus ir ryškus iššūkis šiandien – manau, kad mes, kaip kolonistų palikuonys, negalime to ignoruoti.
Mano protėviai į Kanadą, jau kolonizuotą, atvyko XX a. pradžioje. Žinant tai, buvo įdomu tyrinėti, kiek jie buvo kolonistai, atvykę iš Ukrainos, kur savo ruožtu atsikraustė iš Elzaso, su savo giminės istorija ir atmintimi. Įdomios jų istorijos pasekmės.
Kaip Kanadoje elgiamasi su šiais iššūkiais?
Na, pradėkime nuo to, kad mokykloje to nemoko. Pirmosios tautos, vietiniai Kanados gyventojai, apie tai, kas vyko iš tiesų, kalba jau kartų kartas, bet kolonistai, ypač baltieji, tiesiog nesiklauso. Oficialiose švietimo programose to nėra, mane mokė atvykėlių istorijų, bet tų, kurie čia gyveno nuo neatmenamų laikų, balsai negirdimi. Tikiuosi, kad tokia realybė pasikeis.
Ar jūsų kūryba gali prisidėti prie pokyčių?
Tikiuosi. Galbūt tai, ką darau, padeda mąstyti kartu, dirbant kartu. Man pasisekė – pastaraisiais metais bendradarbiavau su drauge ir kolege, vietine kanadiete Marianne Nicolson. Tai buvo gana ilgas projektas jos bendruomenėje, pirmojoje tautoje Dzawada̱ʼenux̱w, kuri nuo neatmenamų laikų gyvena vietovėje, dabar vadinamoje Britų Kolumbijos šiaurės rytų pakrante.
Padedami Marianne, jos kaime kūrėme bendruomeninį projektą, kurio esmė – atvykėlių ir vietinių bendras darbas su istoriniais jos protėvių liudijimais. Tyrinėjome, ką reiškia perduoti liudijimą ir ką tai gali reikšti šiuolaikiniame mene.
Pasikalbėkime apie vietą, jus sudominusią Kaune – tiksliau, Kauno rajone. Sitkūnų radijo stotis savo paslaptingumu, o ir architektūra, žavi ir mane! Kaip ją atradote, kaip jus pasitiko Sitkūnų gyventojai?
Kai šių metų Kauno bienalės kuratorė, taip pat kanadietė Josée Drouin-Brisebois pakvietė dalyvauti, griebiausi interneto. Atradau puikų „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ projektą – duomenų bazę ir fotografijų archyvą, kuriame gausu svarbių tarpukario architektūros pavyzdžių. Mane visa ši medžiaga tikrai sužavėjo! Tarp daugybės pastatų radau ir Sitkūnų radijo stotį – fotografijas, darytas prieš keletą dešimtmečių. Žinoma, dabar ji atrodo jau kitaip, bet akivaizdu, kad tai ypatinga, kultūriškai ir politiškai svarbi vieta.
Jau anksčiau esu dirbusi su transformaciją patiriančiomis vietomis ir jų bendruomenėmis. Čia man labai padėjo bienalės atstovė Saulenė Žardalevičiūtė, kuri pirmiausia pakalbino Jadvygą Steponavičienę. Taip sužinojau, kad visi Sitkūnų gyventojai dirbo šioje radijo stotyje. Ji nebeveikia, o darbuotojai išėjo į pensiją.
Mane sužavėjo ši išskirtinė realybė – bendruomenės nariai dalijosi ne tik gyvenimo, bet ir darbo kartu patirtimi. Darbo išskirtinės svarbos objekte, trumpųjų bangų stotyje, transliavusioje visam pasauliui. Nedidelė, intymi, izoliuota bendruomenė, atsakinga už globalią komunikaciją, – nuostabus mastelių santykis. Tai du skirtingi pasauliai – tiek politiškai, tiek technologiškai.
Girdėjau gandą apie radijo pjesę, paremtą jūsų tyrimais Sitkūnuose…
Taip, tokia buvo pirmoji mintis – gana akivaizdi, tiesa? Idėja pasikeitė. Pradėję bendrauti su vietos gyventojais visi greitai suvokėme, kokiais būtent prisiminimais jie nori dalintis ir kad jiems svarbiausia – tarpusavio ryšys. Buvo ypač malonu iš šių prisiminimų pasisemti suvokimo, kaip jie gana sudėtingomis sąlygomis ir visgi turėdami privilegijų (juk tai buvo valstybės išlaikomos pareigos) atliko savo darbus. Tokiomis aplinkybėmis asmeninės istorijos atskleidžia platesnį tuometinį politinį kontekstą.
Įrašėme pokalbius su devyniais buvusiais radijo stoties darbuotojais. Tuomet pradėjome bendradarbiauti su kompozitoriumi Antanu Jasenka ir kurti eksperimentinį garso meno kūrinį, kuriame naudojame interviu iškarpas, komiškas situacijas, liudijimus, elektroninę muziką ir lauko įrašus iš Sitkūnų. Tikiuosi, tai bus puikus eksperimentinis darbas, sujungsiantis dokumentiką ir muziką. Dar filmuojame ir kūrinį lydėsiantį vaizdo klipą, kuriame matysite bendruomenės narius ir pačią radijo stotį.
Jūsų darbas bus rodomas naujuosiuose Krepšinio namuose – tai nėra meno galerija. Galbūt svarstėte apie įvietintą kūrinį?
Tikiuosi, šis kūrinys galės būti pritaikomas įvairioms erdvėms. Gal net bus transliuojamas radijo bangomis ar taps vaizdo instaliacija? Galės būti rodomas įvairiais būdais, priklausomai nuo pasirinktos technologijos. Pamatysime, kaip seksis jį instaliuoti Krepšinio namuose, bet tai juk labai įdomu – turi ar neturi negalerinė erdvė įtakos šiuolaikiniam menui.
„Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“. Kaip jūs interpretuojate Kauno bienalės temą?
Ji žavi ir tikrai labai svarbi esamuoju laiku. Laikinumai susipainioję, o istorijos niekuomet nelieka praeityje. Tad šio projekto kontekste, mąstydami apie ateitį, privalome pinti įvairias laiko ir istorijų gijas. Mano darbas – apie bendruomeninę atmintį, bet jis kelia klausimą apie vietos ateitį. Bendruomenei jos pačios ateitis taip pat labai svarbi.
