Kauno stoties rajonas man visuomet atrodė labai žavingas – ir dėl kalnuotų apylinkių, ir dėl netoliese esančio Ąžuolyno ir Dainų slėnio. Čia, name, už kurio langų atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai, gyvena ir vienas žinomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų Mantas Stabačinskas, 2020 metais ištrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku. Ore sklandant „ConTempo“ festivalio nuotaikoms užsukau pas šokėją ir choreografą į svečius pasikalbėti apie pastarųjų 25 metų šiuolaikinio šokio scenos aktualijas ir pašnekovo gimtąjį Kauną.
Mantai, kaip prasidėjo tavo karjera?
Kauno šokio teatre „Aura“ išmokau šokio amato ir praleidau nemažą laiko tarpą – turbūt kokius 6 metus dirbau pilnu etatu, vėliau dar dešimtmetį buvau laisvai samdomas. Tiesa, mūsų draugystė pasibaigė prieš maždaug 7 metus.
Dabar esu nepriklausomas menininkas ir dirbu tiek su šokiu, tiek su teatru, taip pat su žmonėmis, turinčiais negalią, – jiems vedu seminarus ir pamokas. Manau, galiu sakyti, kad veikiu visko po truputį – šokis yra labai platus dalykas. Ateina laikas, kai pradedi mąstyti – o kas manęs laukia toliau? Ir supranti, kad nėra ko jaudintis, nes visko aplink išties yra labai daug.
Viename interviu pasakojai, kad „Auros“ įkūrėja Birutė Letukaitė pažvelgė į tave ir pasakė: „Tegu lanko, vis tiek iš jo šokėjo nebus.“ Įdomu, ar šie žodžiai tave motyvavo tobulėti, o gal kaip tik atvirkščiai – nuteikė neigiamai?
Įsiminiau tuos žodžius, nes, prabėgus kokiems ketveriems metams, pati Birutė man juos priminė. Labai neįsiskaudinau, tačiau puikiai atsimenu, kad buvo laikas, kai man tai išties rūpėjo.
Vaikystėje lankiau pramoginius šokius, po to atsirado lengvoji atletika, kuria užsiėmiau kokius 5-erius metus. Visgi supratau, kad šokių norisi labiau. Šie pamąstymai kilo 10 dešimtmetyje pradėjus rodyti MTV: televizoriaus ekrane buvo galima išvysti daug įvairovės, kilo noras eksperimentuoti, ką nors nuveikti. Po kiek laiko pamačiau skelbimą, kad Kauno šokio teatras „Aura“ ieško komandos papildymo. Lyg ir žinojau, kad tokio pobūdžio veiklos egzistuoja, tačiau nieko daugiau apie tai neišmaniau – tai buvo pati kelionės pradžia. Ir turbūt dėl to, kad mano noras šokti buvo toks didelis, Birutės žodžiai man neigiamo poveikio nepadarė.
Pastebėjau, kad kauniečiams labai svarbus ir bendruomeniškumo faktorius, turbūt dėl to visi visuomet linkę vieni kitiems pagelbėti.
Esi kada nors svarstęs apie atsarginį planą, jeigu šokėjo karjera būtų nesusiklosčiusi?
Tėvai visuomet mane labai spaudė. Įsivaizduok, esi 18-metis, baigi mokyklą ir metus skiri šokiui. Gavęs pirmąją algą supranti, kad tai – tik 150 litų, nes dirbi vos 0,25 etato. Tuo metu tėvai tikrai nesidžiaugė. Bet aš buvau nusiteikęs ir toliau šokti – sakiau, kad tai mano pasirinkimas ir persigalvoti neketinu.
Tais laikais daugelis žmonių šokio nelaikė rimta profesija, jiems atrodė, kad tai labiau linksmybės, o ne darbas. Negaliu meluoti – būna linksmybių, tačiau reikia pripažinti, kad kiekvieną dieną vykstančios repeticijos – išties sunkus darbas ir nuolatinis didelis fizinis krūvis. Kurį laiką tėvai bandė mane atkalbėti, bet ilgainiui suprato, kad nelabai kas pasikeis. Kai pamažu ėmiau kopti karjeros laiptais, vis laimėdavau kokį apdovanojimą, tėvų veiduose pradėjo matytis šypsenos. Tik tiek, kad tai tikrai užtruko, – dabar šioje sferoje esu apie 25 metus.
Tai ketvirtis amžiaus! Ar niekad nekilo mintis viską mesti ir pradėti gyvenimą iš naujo?
Kartą su Beta Kondratenkaite nusprendėme perimti barą „Suflerio būdelė“ tuometiniame Kauno mažajame teatre. Teko patiems stoti už baro ir dirbti, supratau, kad nebegalėsiu tiek šokti, – dažniausiai repeticijos „Auroje“ vykdavo nuo 17 iki 21 valandos, panašiu laiku man tekdavo pradėti darbuotis. Būtent dėl to metams sustabdžiau šokį. Po kurio laiko supratau, kad man labai reikėjo tos pauzės, – tai padėjo suprasti, kaip smarkiai myliu šį amatą.
Metams buvau išsikraustęs į Londoną – bandžiau šokti, tačiau supratau, kad man ten nepakeliui. Lietuvoje galiu dirbti ir iš to gyventi, o ten tekdavo pusę laiko dirbti bare, likusią dieną skirti atrankoms. Supratau, kad man norisi visai kitų dalykų, ir nusprendžiau grįžti.
Įdomu, ar bohemiškasis „Suflerio būdelės“ etapas padarė įtakos tavo suvokimui apie gyvenimą, meną ir galbūt net patį šokį?
„Aura“ ir „Suflerio būdelė“ buvo beveik tame pačiame kieme, tad viskas visuomet buvo šalia. Kartais pamąstau, kad pats likimas viską taip sudėliojo, nes iš tiesų tuo metu kur kas daugiau laiko leisdavome „Boškėje“ (baras „B.O.“, – red. past.) ir kartu su Beta svaigdavome, kad Kaune visur vien tik alus, o kokteilių nėra. Jeigu turėtume savo barą – būtų kitaip.
2005 metais Beta dirbo „Suflerio būdelėje“ ir gavo pasiūlymą vietą perimti į savo rankas. Mums buvo po 26 metus, pinigų neturėjome, tačiau jautėme, kad verta. Mano brolis Danas nuskuto mums galvas plikai ir trise nusprendėme kurti savo barą. „Suflerio būdelė“ sujungė išties daug žmonių, o ir kiek naujų vietų išaugo brolių Stabačinskų ir sesių Kondratenkaičių sąjungoje: „Kultūra“, „Kamerinis“, „Holas“. Bet aš visgi nusprendžiau grįžti į šokį, nors su barų kultūra amžiams neatsisveikinau.
Kiek tau svarbi erdvė, kurioje pasirodai, kuri choreografiją?
Svarbi, tačiau turbūt reikėtų paminėti, kad statydami spektaklį daugiausia laiko praleidžiame salėje. Dabar padaugėjo laisvai samdomų šokėjų ir choreografų, kurie turi savo patalpas. Pavyzdžiui, aš, kartu su šokio teatru „Nuepiko“ bei kitais, dirbu Kauno kultūros centre – turime nuostabią salę, iš kurios atsiveria labai gražus vaizdas. Yra buvę gyvenime, kai neturėdavau savo salės, tada lakstai visur po truputį ir tai tikrai labai vargina.
Kalbant apie pasirodymus, tikrai gera išeiti iš teatrinės salės, tačiau, kai esi jaunas, tinka viskas – nesvarbu, šalta, karšta, betonas ar žemė. Jaunatviškas maksimalizmas neturi ribų. Po to ateina branda, norisi tausoti savo kūną, tad pradedi rinktis, kur šokti, nebenori savęs kankinti. Juk kūnas – darbo įrankis, tad sudėtingesnėmis aplinkybėmis šokti dabar atsisakau.
Seniau man labiau patiko teatras – ten kur kas saugiau, be to, esi užtikrintas, kad žmonės ateina būtent tavęs pažiūrėti. Bet pernai, kai rodėme spektaklį „Einu pirkti pieno“, mano nuomonė pasikeitė. Atrodo, atsikračiau baimių, nes teko dirbti Vilniaus ir Kauno mikrorajonuose, šalia daugiabučių, kur visi viską žino, mato, o kartais net ir apšaukia, nes nesupranta, ką darai. O tu vis tiek bandai rasti santykį. Po kiek laiko žmonės apsipranta, net ima siūlyti arbatos ar kavos. Taip ir kuriasi ryšys, kuris atveria erdvę gana magiškam potyriui.
man tikrai lengviau kalbėti kūno kalba negu žodžiais.
Minėjai, kad šokėjams gyventi Vilniuje – kur kas patogiau, tai kodėl esame čia?
Meno koncentracija Vilniuje – kur kas tankesnė. Jeigu gyvenčiau sostinėje, tikėtina, kad darbo pasiūlymų sulaukčiau daugiau. Ir man išties gaila, nes žinau ne vieną žmogų, kuris baigė mokslus ir mėgino menininko karjerą kurti Kaune, tačiau dėl infrastruktūros teko apsigyventi kitur, – tai reiškia, kad Kaunas netenka kūrybingų, talentingų žmonių. Jeigu miestas daugiau dėmesio skirtų menininkams ir jų poreikiams, tuomet galimai viskas būtų kitaip, nes dabar tos meilės pritrūksta.
Tiesa, kartais to sostinės pasaulio man būna kiek per daug, o Kaunas – tobulo dydžio. Galima niekur neskubėti, nuolat sutinki žmonių, kurie gyvena panašiu ritmu kaip ir tu. Tai padeda gyventi kur kas ramiau, mažiau stresuoti ir būti apsuptam bendraminčių.
Apskritai Kaunas man ypatingas. Galbūt dėl to, kad čia prasidėjo mano šokio kelionė, kurioje sutikau išties daug gerų žmonių. Tie, kurie sukasi šioje sferoje, – labai šilti ir paprasti, nors išties daug pasiekę. Pastebėjau, kad kauniečiams labai svarbus ir bendruomeniškumo faktorius, turbūt dėl to visi visuomet linkę vieni kitiems pagelbėti.
Kauno kultūros centre dirbi su negalią turinčiais žmonėmis. Įdomu, ar tuo užsiimant pakito suvokimas apie tavo paties kasdienybę?
Šiemet kartu su Lietuvos šokio informacijos centru pradėjome dirbti dar ir su žmonėmis, sergančiais Parkinsono liga. Be to, vyksta ir darbas su senjorais, ir tiesiog pamokos – veiklų sąrašas gana platus.
Per pastaruosius keletą metų man teko bendrauti su žmonėmis iš labai skirtingų bendruomenių ir socialinių burbulų. Supratau, kiek daug dar nežinome ir kiek dėl to netenkame. Kiek žmonių su negalia man teko pažinti, tiek jų man parodė kitokius pasaulius – daug šiltumo, daug humoro jausmo ir meilės aplinkiniams. Labai norėčiau, kad žmonės nebijotų to kontakto, pažintų ir padėtų. O iš jų išmokau neskubėti, įsiklausyti, nes kiek pats duodu, tiek ir gaunu atgal.
Sakoma, kad kalba mus riboja, o šokis ribas panaikina. Ar pritari šiai minčiai?
Pritariu, bet kalbu tik apie save, nes man tikrai lengviau kalbėti kūno kalba negu žodžiais. Kūnu gali pasakyti labai daug, o žmonės gali tai interpretuoti labai skirtingai: vieni galbūt nesupras nieko, o kiti išsineš labai daug. Tu duodi klausimus, o žmonės pasileidžia į interpretacijų žaidimą. Tai ir mėgstu – nėra blogai ar gerai, labiau taip kaip žiūrovui artimiausia.
