Perfrazavus mintį apie ledų pardavimą ekskimams, išmanus gidas net ir privačiuose namuose turėtų mokėti surengti tokią ekskursiją, kuri būtų įdomi ir svečiams, ir tuos namus įrenginėjusiems šeimininkams. Teminiai pasivaikščiojimai po Kauną – vienas mėgstamiausių mano laisvalaikio praleidimo būdų nuo tada, kai prieš gerus aštuonerius grįžau į gimtąjį miestą gyventi. Jei iš pradžių norėdavosi tiesiog prisiminti primirštus faktus, kuo toliau, tuo subtilesnės temos ir būdai jas lukštenti domina.
100-ajame žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje rašiau apie „Taksus“ – judantį spektaklį miesto gatvėmis, kurį jau netrukus galės užsisakyti visi, kuriems negana tradicinio turizmo. Metų sandūroje sužavėjo jau sausio numeryje kolegės Monikos pašnekintos Karolinos Stažytės keliaujantis pasakojimas apie šventiškai šventus dalykus. O šįkart noriu pasidalinti viena sekmadienio valanda, kurios metu su gidu Jonu Oškiniu išvaikščiojome Kauno kultūros centro „Girstučio“ padalinį. Šis pasivaikščiojimas – ciklo „Kaunas iš vidaus“ dalis.
Ciklas „Kaunas iš vidaus“ pradėtas dar 2022 m., kai minėjome Lietuvos universiteto 100-metį. Tuomet „Gražinkime Kauną“ ir „Unikalus paveldas“ kvietė apsilankyti šiandien jau kelioms skirtingoms aukštosioms mokykloms priklausančias erdves Kauno centre ir Žaliakalnyje. Praėjusių metų pradžioje smalsavome Kauno teatrų scenose ir užkulisiuose, o šiemet – galimybė aplankyti įprastai klausytojams nematomas koncertų salių erdves. Jau įvyko ekskursija Kauno kultūros centre, o pirmąjį vasario sekmadienį sauja interesantų susitiko prie „Girstučio“, kuriame mus pasitiko įstaigos senbuvis Virginijus Jonas Ausmanas. Oficialiai jis – scenos technikas, bet iš tiesų „Girstutyje“ veikia ir žino daug daugiau.
J. Oškinis pasakojimą pradėjo nuo XVIII amžiaus – 1796 metų Kauno žemėlapyje šios, dabar jau visiškai urbanizuotos, vietos žymimos kaip miškas: „Vienintelė sodyba buvo dabartinio zoologijos sodo teritorijoje, bet per vadinamąjį „napolenmetį“ nuo užneštų ligų jos gyventojai išmirė, vietovė nunyko dar šimtui metų, kol čia neatvyko Tadas Ivanauskas su zoologijos sodo projektu.“ Taip pat prisimintas Adomas Mickevičius, kuris Girstupio upelio slėnį itin mėgo – dabar jis vadinamas poeto vardu. Pats upelis, žinia, miesto plėtros „pakištas“ žemiau gatvės. O visas kvartalas šiandien priklauso Gričiupio seniūnijai. „Grinčia“ kadaise vadintas sargų namelis, pastatytas šių miškų valdytojui užsimanius. Taip radosi Grinčiupio pavadinimas. Vėliau jis mutavo į Gričiupį.
„Dirbtinis pluošto“ fabriko sporto ir kultūros rūmus architektas Vytautas Jurgis Dičius XX a. 8 dešimtmetyje suprojektavo greta jau stovėjusio savo kūrinio – prekybos centro „Girstupis“. Senajame „Girstupyje“ kuriame dabar veikia turgus ir prekybos centras IKI. Čia pat ir Girstupio biblioteka – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinys. O kas tuomet buvo Girstutis? Galimai – Mindaugo sūnus.
Pats „Dirbtinis pluoštas“ įkurtas 1965 metais – tuomet jis vadinosi Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamykla ir, kaip ir šiandien (po 1990-ųjų sekė privatizacijos, bankroto, atgimimo grandinė), gamino acetatinius siūlus. Gamykla buvo, kaip sakoma, „pavyzdinė“ ir, akivaizdu, pelninga, jei jau po dešimtmečio jos kolektyvui iškilo tokie rūmai – kultūros ir sporto centras.
Jau ruošiantis žengti pro rūmų duris J. Oškinis dar atkreipia dėmesį į Juozo Mikėno skulptūrą „Taika“, puošiančią nedidelę aikštelę prie įėjimo į kultūros rūmus. Šio Kauno meno mokyklą baigusio, Paryžiuje pasimokiusio skulptoriaus sovietinės „Pirmosios kregždės“ neatsiejamos nuo Nacionalinės dailės galerijos sostinėje, o štai paminklas Petrui Cvirkai jau nukeltas.
Dar vienas įspūdingas „anų laikų“ meno kūrinys laukia jau „Girstučio“ fojė. Tai – Stasio Ušinsko mokinio Algimanto Stoškaus vitražas „Tėvynė“, eksponuotas pasaulinėje parodoje „Expo-67“ Monrealyje (Kanada). Tiesa, ne Lietuvos, o Sovietų Sąjungos stende. Tuštutėlis pastatas sekmadienio vidurdienį – reta galimybė šį kūrinį, kurį galima pavadinti ir skulptūrine kompozicija, apžiurėti neskubant ir, svarbiausiam, neužstotą kitų lankytojų.
Paklaustas, kaip dažnai „Girstutyje“ vyksta renginiai, V. Ausmanas tarsteli – kasdien, o kartais ir dukart per dieną. Tik pirmadieniais ramu. Čia gastroliuoja įvairūs šalies teatrai, rengiami įvairių žanrų muzikos atlikėjų, šokėjų pasirodymai. Net šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ Palestinos ir Maroko menininkų spektaklius rodė būtent „Girstutyje“. O kitą savaitę čia sugužės abiturientai – juk šimtadienių metas. Nors kiekviena mokykla turi savo aktų salę, tokios techninės įrangos, kokią siūlo „Girstutis“, ir kokios norisi vienai svarbiausių šio gyvenimo etapo švenčių, jose nėra. „Kainuoja gimnazistams – choreografus samdo, režisierius“, – pastebi „Girstučio“ atstovas, patikslinantis, kad uždarų renginių šios įstaigos kalendoriuje – mažoji dalis.
Pakopomis, kokių Kaune vis mažėja (Ąžuolyno biblitekoje laiptinė dar nerenovuota, tad ir panašūs laiptai išliko), užlipę į antrąjį aukštą atviroje galerijoje apžiūrime šiuo metu čia eksponuojamą kaunietės Violetos Jarašiūnienės tapybos parodą – kiekvieną paveikslą lydi autorės eilėraščiai, tad laiko prieš koncertą įsigilinti į kiekvieną darbą gali ir nepakakti. Greta prieš renginius veikiančios kavinukės – šiemet jau 45-ąjį kartą sugrįšiančio festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ siena, kurioje autografus palieka jo laureatai.
Kita stotelė – edukacijų salė, kurioje vyksta ir keramikos užsiėmimai, ir paskaitos apie bites, ir kiti panašaus pobūdžio renginiai. Apie juos informacijos ieškokite „Girstučio“ svetainėje ar socialiniuose tinkluose – pastarasis tokių edukacijų ciklas buvo skirtas vyresniems kauniečiams. Einant į vaiskiai mėlyną baleto salę – siurprizas. Ten, kur anksčiau buvo kino aparatinė (žinoma, Dirbtinio pluošto fabriko darbuotojams rodydavo ir kino filmus), dabar įrengtos ložės ypatingiems svečiams. Beveik kaip muzikiniame teatre.
Aplankę neseniai atnaujintus grimo kambarius išeiname tiesiai į sceną. Renginių metų ją gali stebėti 520 žiūrovų. Rodosi, toks salės dydis yra optimalus Kaunui – panašaus dydžio yra ir Kauno kultūros centro, filharmonijos, didžiųjų teatrų salės, tik VDU Didžiojoje salėje telpa per 700. Didesniems renginiams – įvairiai modifikuojama „Žalgirio“ arena. Tiesa, žadama, kad būsimasis M. K. Čiurlionio koncertų centras didžiojoje salėje galės priimti net 1,5 tūkst. svečių – tai neabejotinai turės įtakos renginių kalendoriui ir miestą lankančių atlikėjų kalibrui.
Salės interjere dominuojantys medis ir raudona spalva, kaip ir marmuras jos prieigose, dvelkia nostalgija ir jaukumu. Ne, ne naftalinu – nors jaučiasi, kurios epochos pastate esame, „Girstutyje“ laikomasi šiuolaikinių patogumo ir kokybės standartų. Šios vietos išskirtinumas – scenos lygis sutampa su gatvės lygiu, įrengti specialūs vartai, tad dekoracijas gastroliuojantiems kolektyvams čia atsivežti ypač paprasta.
Anksčiau šioje scenoje, kaip ir daugelyje kitų teatrų buvo judantis ratas. Dabar grindys lygutėlės, bet nusileidus rūsin paaiškėja, kad mechanizmas liko savo vietoje. Su ratu yra buvę visokiausių nuotykių – pavyzdžiui, viename spektaklyje jame būdavo žiūrovai susodinami, ir mechanizmas tokios apkrovos jau „nebeišveždavo“.
„Dabar tokių spektaklių, kuriems reikėtų besisukančio rato, beveik nebestato“, – tarsteli V. Ausmanas, „Girstutyje“ dirbantis nuo „anų laikų“, buvęs ir fotografu, ir garso operatoriumi. Juokaujame, kad jei madų ratas apsisuks, „Girstučiui“ nebus sunku prisitaikyti – tereikės išpjauti ratą grindyse. Dar vienas tokios konstrukcijos privalumas – kai reikėdavo transportuoti fortepijoną, užstumti jį ant rato ir pasukti būdavo paprasčiau, nei tempti per visą sceną. Fortepijonas yra ir šiandien – grįžo po poros metų, praleistų „sanatorijoje“ Lenkijoje.
Oficialiai ekskursija po „Girstutį“ baigiasi. Dar apžiūrime rūsyje saugomas Kauno Kalėdų eglės dekoracijas – įdomus šventiškas akcentas. Bet netikėčiausią dalyką išgirstu visiškai atsitiktinai, kitiems jau palikus rūsį – kad tai teatro režisierius Juozas Miltinis „kaltas“, jog Kaunas turi tokį kompleksą. Neva jis dėl naujo teatro Panevėžyje medžioklės metu taręsis su atsakingu asmeniu iš CK, o šis nusprendęs, kad vieną pastatą pagal projektą statyti lyg ir neapsimoka.
Grįžusi namo kiek panaršau. Apie teatrališką Panevėžio ir Kauno ryšį projekto „Teatras yra ir pastatas“ tinklapyje rašo Lina Sirtautė. Tiesa, dėmesį traukia ir Panevėžio teatro priešistorė – pasirodo, XX a. 7-ajame dešimtmetyje turėjai būti gudrus, norėdamas naujo teatro: „Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo kategoriškai uždraustà panašių objektų statyba, todėl sugalvota pradėti statyti prisidengus tuo, kad Panevėžiui reikia gerų kultūros rūmų. Visgi statyba prasidėjo dar kitaip – pagrindinis pastatas buvo vadinamas priestatu prie klubinės dalies, kuriai ir buvo oficialiai įteisintas statybos finansavimas“.
Toliau L. Sirtaurtė pastebi, kad „Lyg pats būtų architektas, jis [J. Miltinis] aktyviai dalyvavo projektuojant ir statant savo Panevėžio dramos teatro naująjį pastatą. Taip pat jo režisuotų spektaklių kokybė ir didelis žiūrovų skaičius darė įtaką Panevėžio miesto augimui ir lėmė naujo viešbučio statybas. Tačiau J. Miltinio „architektūriniai pasiekimai“ nusidriekė net iki Kauno! Mat būtent Kaune statytam visuomeniniam centrui „Girstupis“ buvo pritaikyta Panevėžio teatro pastato projekto dalis.“
Būtent – dalis. Tai yra, nebuvo taip, kad abiejuose miestuose realizuotas tipinis projektas. Kolegos Algimanto Mikėno projektu V. J. Dičius rėmėsi tik iš dalies – Kaune panaudotas Panevėžio scenos sprendimas. „Kitos patalpos ir interjero apdaila projektuoti nekopijuojant Panevėžio teatro rūmų. Visgi abiejų pastatų tūrinė kompozicija yra labai panaši, galbūt dėl to, kad to meto modernizmo architektūra pasižymėjo minimalizmu ir grynai funkcine estetika“, – rašo L. Sirtautė.
Beje, jei įdomu, kas bendra tarp ką tik aplankyto kultūros centro ir „Girstučio“ baseino, atsakymas trumpas – bendra siena. Nors statyta viskas kaip bendras kompleksas, atkūrus Nepriklausomybę keliai išsiskyrė. Mano paauglystės atsiminimuose šis, šiandien itin populiarus, baseinas neegzistuoja – ekskursijos metu supratau, kodėl. Jis nemažai metų tiesiog neveikė. „Kaip 1992-aisiais vasarai vandenį iš didžiojo baseino išleido, taip tik 2013-ais jį atidarė“, – primena V. Ausmanas. Pasirodo, mažasis baseinas įrengtas lengvosios atletikos maniežo vietoje. Dabar šioje komplekso dalyje tvarkosi privatus verslas. Bet tai – jau kitos ekskursijos vertos istorijos. Mūsų lankytas „Girstutis“ – miesto turtas, kuris 2022 m. sujungtas su Kauno kultūros centru ir tapo jo padaliniu.
Ciklas „Kaunas iš vidaus“ dar nesibaigė – J. Oškinis žada ateinantį sekmadienį, vasario 11 d., pakviesti į Šilainiuose veikiantį muzikos klubą „Oazė“. Patikrinusi įstaigą valdančios įmonės amžių nustebau – net 32 metai! Jau legenda. Sekite Joną feisbuke ir nieko nepraleisite.
