„Ši diena, kuria aš dabar gyvenu, visada atrodė neįmanoma, nepasiekiama ir pakankamai laukiama. Šiandien aš viena skrendu į Graikiją vieno mėnesio savanorystei.
Ašarų išsiskiriant nebuvo (na, gal tik truputėlį), viską praėjau sklandžiai, spėjau išgerti kavytės su kruasasenu.
Nesu pasirengus visiem potencialiems atvejams, nes taip suteikčiau daugiau vietos baisiems scenarijams sūkuriuoti mano ir taip išvargintoje galvelėje. Ši baisuoklinė kelionė žymi mano, aš taip linkusi tikėti, nutrūktgalviškų nuotykių pradžią. Argi mėnesį nakvoti palapinėje Graikijoje nėra tarp top 30 kiečiausių kelionių aštuoniolikmečiui?. Nesakyk, skamba tikrai kaip iš paaugliško filmo. Aš atitinku beveik visus pagrindinio veikėjo kriterijus: sėdžiu prie lango (ir žiūriu pro jį), klausau muzikos, rašau, po priekine sėdyne guli mano nauja bičiulė – kuprinė.
Sąrašą galėtų papildyti ir nujaučiamas jaudulys, persimaišęs su smalsumu. Beje, seniai jaučiau, jog neartėja pasaulio pabaiga ir mano gyvenimas turi galimybę „įvykti“. Iki šiol man atrodė, jog ankstesnės kartos viską išbandė, išnaudojo ir sužinojo, o susilaukusios mūsų pasmerkė mus nuolatinei kančiai, jog nebūsime tokie žmogiški kaip jie. Per keletą pastarųjų dešimtmečių sukurti filmai, knygos ir t. t. sudarė įspūdį, kad nesvarbu, kiek besistengčiau, niekada nepatirsiu TO gyvenimo, paslaptimis apipinto. Bet šiandien jaučiu, kad nuo manęs truputį atsikabino erzinančios ir mano gyvenimą menkinančios šmėklos, todėl esu pasiryžusi pradėti savo pažintį su pasauliu. O pasaulis nedings, jei to neleisiu. Galiausiai, viskas baigsis, kai aš pranyksiu, o to nesiruošiu daryti būdama aštuoniolikos. Merkiu akeles ir iki susibučiavimo Atėnuose! 06:58. Rytas. Lėktuvas.“
Tai, ką dabar perskaitei, yra ištrauka iš mano mėlynos, Italijoje pirktos užrašinės, kurią paverčiau savo dienoraščiu.
Nežinau, kaip tu, bet aš visada svajojau apie jaunystę, pripildytą vėjavaikiškų prisiminimų. Per visus savo aštuoniolika metų tikrai pripildžiau atmintį įvairiausio žanro istorijų – tiek nepaprastai nuotaikingų, tiek tokių, kurias norėtųsi pamiršti. Negalėčiau teigti, kad iki šio momento labai trūko tos patirties, kurią įgijau šią vasarą, bet mano skrupulingai pasaulį nagrinėjanti prigimtis buvo padariusi tokią išvadą – beveik visi šio pasaulio mirtingieji savo jaunystę pažymi vienokia ar kitokia kelione. Tad ir aš, sužavėta gyvenimiškų atradimų, kurių dažniausiai jaunieji keliautojai patiria svečiose šalyse, nusprendžiau leistis į savo žygį. Manęs laukė mėnesio trukmės savanorystė organizacijoje „ARCHELON“, kuri saugo ir rūpinasi vėžliais Graikijoje. Teisingai perskaitei – jie yra atsakingi už VĖŽLIUS. Neklausk, kodėl nusprendžiau artimiau susipažinti su gyvūnais, menančiais dinozaurų laikus, nes tiksliai ir nebepamenu, bet gegužės mėnesį, kai elektroniniu paštu išsiunčiau savo dokumentus, žinojau vos du dalykus: kažkokiu būdu saugosiu jūrinius Graikijos vėžlius ir gyvensiu palapinėje.
Visas pusantro mėnesio iki skrydžio buvo kupinas nerimo, net nelabai galėjau mėgautis vasaros pradžia, nes nuolat mąsčiau apie nežinomybę, kurią ten rasiu, – nepažįstamus žmones, nenuspėjamus iššūkius. Tiesą sakant, labai bijojau laukiančios vienatvės, slėgė prisiminimų, kurie manęs būtų laukę su draugais Kaune, netektis. Man niekas nežadėjo, jog tas mėnuo Graikijoje būtinai bus toks romantizuotas, kaip aš įsivaizdavau.
Bet jis ir nebuvo.
Vos nusileidus Atėnuose apgaubė chaotiška, miglota atmosfera, kuri manęs visai nežavėjo. Laukė penkių valandų kelionė nuo Atėnų iki Peloponeso salos pietuose esančio miestelio Gythio. Esu pastebėjusi, jog jaunieji keliautojai svečiose šalyse mėgsta gyventi pagal „pasikliauk likimu“ mąstyseną, bet, būsiu atvira, toks nusiteikimas man visai nepadėjo nusiraminti, kai autobusų stoty beveik negalėjau susišnekėti su bilietų pardavėju, o tam, kad iššifruočiau visą informaciją, graikiškai parašytą biliete, reikėjo nusičiupti kelis nepažįstamuosius. Bet, nepaisant visų nesusipratimų ir sunkumų, patirtų autobusų stotyje, atradau pirmąjį ekstremalių ir iš komforto zonos išlipti priverčiančių kelionių stebuklą – naujas pažintis. Graikė, gyvenanti Kanadoje, su dukra padėjusi jaukiau pasijusti nepažįstamoje vietoje, manimi labai domėjosi, o sužinojusi, jog esu iš Lietuvos, sakė parodysianti savo dukrai ją žemėlapyje. Taip pradėjo augti mano susižavėjimas vienišomis kelionėmis.
Pasiekusi kempingą, kuris vienam mėnesiui tapo mano namais, reikėjo pasistatyti ir savo kambarį – palapinę. Niekada nebuvau net įlindus į palapinę, o apie jos pastatymą nėra ką ir kalbėti. Mano laimei, viena savanorė man ją pastatė, o aš tiesiog laksčiau aplinkui bandydama bent kiek padėti. Dėl nežmoniško nuovargio net nepamačiau, jog praustis nusprendžiau vyrų dušuose, kuriuose ir pratrūkau – nebeatlaikiau visos įtampos, kurią patyriau atvykdama, o laukiančios keturios savaitės kėlė nepaprastą siaubą. Tikriausiai iš šono atrodžiau juokingai, ašarodama vyrų duše putų pilna galva. Bet taip baigėsi mano tikrai sunkus žygis iki naujų namų ir užvirė gyvenimas ten.
Kiekvieną rytą patekėjusi saulė vis atsinešdavo ir naujų iššūkių. Vos po dviejų naktų susprogo mano kilimėlis, kurį mama nupirko kaip vieną geriausių žygeivių parduotuvėje, tad iš sielos gilumų prabudinau išgyvenimo instinktą ir pradėjau visokiais būdais lopyti skylę. Nuvilsiu, bet, deja, mano konstrukcinių gebėjimų neužteko jam išgelbėti – reikėjo pirkti naują. Niekada nepamiršiu ir pirmos akistatos su laukinės gamtos gyventoju, savanoriams jau pažįstamu šimtakoju, kuris nusprendė taip pat išbandyti mano kambarį. Beje, mano palapinė visoje savanorių stovyklavietėje buvo mažiausia, tad ir mano santykis su šimtakoju buvo glaudžiausias. Vėlgi, jau prabudęs išgyvenimo instinktas buvo išlavėjęs, tad su šiuo nekviestu kaimynu, nors ir po užrėkimo per visą stovyklavietę (būtumėt matę, kokį greitį išvysto šimtakojo kojos), sugebėjau susitvardyti. Tai užtruko daugiau nei dvidešimt minučių.
Sveikatai grėsmių taip pat kilo nemažai. Vieną dieną tvarkiausi lagaminą ir pamačiusi maišelį, prikrautą visokiausių vaistų, pleistrų, dezinfektantų ir t. t., apsidžiaugiau, kad taip ir nereikėjo jo panaudoti. Aišku, po šitų minčių trenkiau pėdą į metalinį palapinės sutvirtinimą, kraujas pasruvo upeliu ir maišelio turinio prisireikė. Būtų buvę keista, jei Graikijoje būčiau apsiėjusi be nudegimo saulėje. Kažkaip dar dabar man sunku suvokti, jog bangos anaiptol neapsaugo žmogaus nuo saulės bučinių, tad po valandos trukmės nardymo po jūros karalystę pati tapau krabu, kurį mačiau josios dugne.
Jeigu reikėtų išskirti iššūkį, su kuriuo man buvo sunkiausia susitvarkyti, tai būtų gilesnio ryšio su naujais žmonėmis mezgimas. Kai kurie savanoriai jau buvo seni draugai ar pažįstami, tad įsilieti į tokią aplinką nebuvo lengva. Po pirmos savaitės jaučiau emocinį nuovargį nuo besikartojančių dialogų, vis tų pačių klausimų (primink, koks tavo vardas? iš kur tu? kiek tau metų? ką studijuoji? kodėl nusprendei čia savanoriauti?), kurie į jokias turiningesnes draugystes nevedė ir vis palikdavo mane su nuolatiniu vienatvės jausmu. Sielvartavau, kad nenuskilo taip kaip kitiems jauniesiems keliautojams, kurie savo žygiuose rasdavo vos ne sielos draugus. Man taip nenutiko.
Negatyvių dalykų ir problemų popietėlę jau baigiau. Metas pažvelgti į nuostabius, nepakartojamus ir į viršų kėlusius stebuklus, kuriuos patyriau per tą mėnesį.
„[Teksto autorės vardas], niekada nepamiršk, kaip pirmą kartą suradai vėžliukų lizdą – buvo taip malonu pagaliau perprasti tą neaiškų dviejų pirštų kišimo į smėlį meną. Prisimink, kaip gaivu būdavo po keliskart įsliuogt į jūrą, plūduriuot, žiūrėt į kalnus ir nieko rimto nemąstyt. O grįžus į taverną ir apsimuturiavus rankšluostį aplink liemenį smukdavai nusipirkti šaltos kavos, kurios skonis ir kokybė tave nuolat stebindavo. Brangink netgi nudegimo įvykį, nes saulė tave per daug išbučiavo benardant, kai matei begalę žuvų ir žuvyčių, kelis aštuonkojus ir šimtus jūros ežių (palietus spyglį jie pradeda mojuoti). Antrą kartą grįžusi į jūrą nebuvai tokia smalsi, bet užtat užtikai mažą krabiuką kriauklėje ir suradai savo kriauklę, kurią nusprendei palikti jūros dugne. Prisimink, kaip būdavo gražu rytais, kai iš kalnų kildavo ir sveikindavosi saulė. Ir tą popietę miestely, kai rinkai ir rašei atvirlaiškius – tada panirai į kažkokią gilią meninę būseną. Pirmi stiprūs, vikrūs ir labai maži vėžliukai – štai dėl ko visa ši kelionė buvo verta būti išgyventa! Tu, leisiu priminti, verkei, pamačiusi šiuos Dievo kūrinius, drąsiai besiveržiančius į galingą jūrą. Tave supo geros auros žmonės, vienas iš jų – registratūros moteriškė, kuri nemokamai davė ne tik atvirlaiškį, bet ir antrą skalbimo mašinai skirtą muilo piliulę, nes pirmoji susprogo tavo šortų kišenėje. Pasikabink kitą vasarą hamaką savo kieme – tau jis taip pat patiko. Ir, aišku, brangink tarzanišką laisvę, tokią skanią ir smagią. Nešvarios pėdos, juodos panagės, smėlėta palapinė, nuo jūros bangų susisukę plaukai, įdegusias kojas apsivijusios apyrankės iš vietinio pardavėjo, saulės atokaitoje džiūstantys drabužiai, bet kurią akimirką galintys būti nuversti vėjo, – viskas tave žavėjo. Tu kritai nuo laiptų, tave kandžiojo žuvys, įsisiurbė siurbėlė, apsivertei hamake, nusidaužei kojos pirštą, kuris dar ir kraujavo, skaudžiai nudegei pečius… bet tu jauteisi gyva, žmogiška būtybe. Tą taip pat brangink.“
Galiausiai, pribrendo laikas sukurpti visos šios patirties reziumė. Jaunieji keliautojai nemeluoja – individualių kelionių metu susipažįsti su tokiomis savo kertelėmis, kurios iki tada buvo užsislėpusios. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tikrai su savimi labiau susidraugavau, nes tiek fiziniams, tiek psichologiniams iššūkiams užklupus turėjau tik save, kuri galėjo su tais sunkumais susitvarkyti. Nors sunkumų buvo tikrai nemažai (ne visus čia paminėjau), bet patirtis buvo nepakartojama. Pamačiau Graikijos gyvenimą iš arčiau, buvau dalimi keturiasdešimt metų patirties turinčios organizacijos, susipažinau su vėžlių ypatybėmis, bendravau su žmonėmis iš įvairių šalių ir išpildžiau savo svajonę leistis į kelionę viena.
Ar siūlyčiau aštuoniolikmečiams pasirašyti tokiai avantiūrai? Tikrai taip. Ar bus sunku? Tikrai taip. Ar bus nepaprastai smagu? Irgi tikrai taip.
P. S. Dvi dienas prieš skrydį praleidau Atėnuose ir turėjau progą pasivažinėti naujovišku jų funikulieriumi, keliančiu tuneliu į kalną, nuo kurio atsiveria visa sostinės panorama, o Akropolis tiesiog pritrenkia savo didybe. Bet, kad ir kokie vaizdai atsivėrė man tuomet, niekada nemainyčiau jų į Kauno vaizdus, kurie džiugina užkilus jaukiuoju Aleksoto funikulieriumi.
