Kaune leidžiu aštuntus metus – kiekviename kampelyje užslėpti perlai mane reguliariai nustebina. Ar prieš keletą metų netyčiomis, lipant Kauko laiptais, atrasta kavinė „Kaukita“, veikianti apie trisdešimt metų, ar šviežiais kepiniais ir skania kava klientus traukiantys „Kavos kerai“, kuriuos pirmą kartą aplankiau vos prieš porą savaičių, nors praeinu kasdien.
Tikiu, kad dabar šie malonūs atradimai bus dar dažnesni, nes atradau „Kaunietiškų įdomybių“ ekskursijas, kurias veda „15min“ apie Kauno aktualijas pasakojanti žurnalistė Karolina Stažytė. Pernai ekskursantus vedusi ieškoti didžiųjų žmonijos troškimų, susipažinti su „Vilties“ vaistinės istorija, fotogeniškiausiu kiemu bei išskirtiniais Kauno naujamiestyje ir senamiestyje esančiais maldos namais, šiemet Karolina žada dar labiau įsitvirtinti gidės pozicijoje ir žvelgti giliau į svarbius Kauno istorinius akcentus.
Karolina, ką dar, be to, kad esate žurnalistė ir gidė, turėtume žinoti?
Vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime – futbolas. Užaugau stadione, didžioji dalis giminės vyrų yra futbolininkai, treneriai. Per futbolą atradau ir žurnalistiką, ir Kauną – viskas tarpusavyje susisiejo. Svarbios ir kelionės, kurios man, intravertei, davė ekstravertiškų bruožų. Prieš karantiną keliaudavau daugiau – būdavo, kad ir 8 skrydžius per metus turėdavau. Dar man labai malonūs pirmi kartai. Masažais galėčiau mėgautis kasdien. Maistas! Keliaudama visuomet sau surengiu maisto turą. O visą pomėgių mišinį užpildo pagrindinės veiklos – rašymas ir gidavimas, kurios, manomis akimis, papildo viena kitą.
Esate kilusi iš Tauragės. Dirbote Tauragės radijuje ir vietos laikraštyje. Vėliau studijavote teisę ir valdymą, bet nuo žiniasklaidos nepabėgote – kodėl?
Mokykloje buvau moksliukė ir atlikdavau visas pavyzdingos mokinės užduotis. Tuo metu jau mėgau rašyti – už dyką Tauragės laikraščiams vis parašydavau futbolo žinutes. Už paskatinimą tai daryti esu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai, su kuria iki šiol esame labai geros bičiulės. Tikiu, kad mano gebėjimas rašyti – jos indėlis, nes nebaigiau jokių žurnalistikos mokslų.
Kai aukščiausiais įvertinimais baigiau mokyklą, tėvai, mokytojai kėlė reikalavimą rinktis studijuoti teisę, ekonomiką arba mediciną. Pasirinkau teisę, nes tai labiausiai humanitarinis mokslas iš šių trijų, nors tuo metu labiau norėjau studijuoti psichologiją. Mokiausi ir gyvenau Vilniuje, bet sostinė man neprilipo, nors ir praleidau ten septynerius metus. Po studijų net gavau darbo pasiūlymą, tačiau supratau, kad ir miestas, ir pats darbas – ne mano.
Grįžau į Tauragę. Planas buvo vykti į Angliją, bet gyvenime prasidėjo nutrūktgalviškas periodas. Tauragėje įsikūrė radijas, gavau pasiūlymą vesti autorinę laidą apie futbolą. Taip su futbolo treneriu tėčiu tapome vieninteliu Lietuvoje dukros ir tėvo duetu eteryje ir net trejus metus turėjome savo laidą, už kurią gavome apdovanojimą iš Lietuvos futbolo federacijos. Tuomet gavau žurnalistės darbą „Tauragės kurjeryje“ (pagrindiniame regiono laikraštyje, – red. past.) ir du rėmėjus savo radijo laidai.
Netrukus futbolas vėl nulėmė mano gyvenimo kryptį. 2015 m. Londone vyko pirmosios istorijoje futbolo rungtynės Lietuva–Anglija, socialiniuose tinkluose pasidalinau įsigytų bilietų nuotrauka, o su manimi susisiekė „15min“ žurnalistė. Ji panoro pakalbinti apie mano entuziazmą futbolui, radijo laidą. Artėjant rungtynėms, paskambino tuometinis vyriausiasis „15min“ redaktorius Rimvydas Valatka ir paprašė susukti reportažą. Galiausiai buvau pakviesta prisijungti prie komandos Vilniuje, dirbti sporto skyriuje. Tąkart su pasiūlymu nesutikau, nes į sostinę grįžti nenorėjau, tačiau po kiek laiko gavau pasiūlymą prisijungti prie Kauno skyriaus, jau kaip miesto aktualijų žurnalistė.
Ar lengva buvo debiutuoti Kaune kaip žurnalistei? Ar kolegos maloniai priėmė?
Teko girdėti, kad Vilniuje jaučiama šiokia tokia konkurencija, būna ir pasistumdymo alkūnėmis. Kaune mes visi gražiai sutariame, bendrų vakaronių turime, o ir informacija dalinamės vieni su kitais. Kaskart pasidžiaugiu, kad man tikrai labai pasisekė su kolegomis, kai kurie net tapo artimais draugais.
Kaune gyvenate ir dirbate nuo 2015 m. rugsėjo. Kaip pasikeitė temos, apie kurias rašote, ar vis dar mėgstate įvairovę, turite galimybę rinktis?
Pavadinčiau save smalsiu žmogumi, tad labai džiaugiuosi savo redaktoriumi Raimundu Celencevičiumi, kuris duoda man daug laisvės, perpranta silpnybes ir stiprybes. Temų įvairovė man labai svarbi. Būna, rytas prasideda nuo Kauno mero kalbinimo kokia politine tema, tuomet per pietus būnu nusiunčiama į universitetą, kuriame „CERN“ vadovą kalbinu apie tamsiąją materiją ar atomų greitintuvą, po to vykstu į teismą ir ruošiu tekstą apie rezonansinę nužudymo bylą, o vakarą užbaigiu nušviesdama naujo restorano atidarymą. Esu aktualijų žurnalistė, tačiau turiu galimybę palaikyti balansą ir paįvairinti rašomą turinį, įtraukti „šviesių“ straipsnių apie įdomias asmenybes, vietoves.
Žinoma, būna šiame darbe ir tamsesnių dienų – neseniai parašiau pareiškimą policijai, nes sulaukiau grasinimo po vieno straipsnio publikavimo. Tokiais momentais stengiuosi nepamiršti gerųjų šio darbo akcentų – galimybės paragauti, pamatyti, pačiai pirmai ką nors išbandyti, nes dažnai žurnalistui durys būna atviros, galima pakalbinti daugybę įdomių žmonių.
Dabar pakalbėkime apie jūsų tapimą gide – 2022 m. pradžioje baigėte gidų kursus „Mūsų odisėja“, ir žmonės greitai ėmė jus pristatinėti kaip „pirmųjų kartų kolekcionierę“. Kaip kilo noras tapti gide?
Dalyvaudama ekskursijose visad stebėdavau, kaip gidai bendrauja su žmonėmis, kas užkabina, o kas ne. Prisidėjo ir tai, kad Kaune, dar prieš tapdama gide, ne vienus svečius pavedžiojau po miestą. O ir pats žurnalistikos darbas toks – sukaupiau daug žinių apie miesto erdves, pastatus, įdomius žmones. Kai atsitiktinai pasiekė „Mano odisėjos“ pasiūlymas, iškart jį priėmiau ir pabaigiau gidų kursus.
Pirma mano ekskursija buvo įdomus blynas: administratorė laiku nesustabdė rezervacijos, atėjo virš 50 žmonių, buvo gana šalta, atvyko „Kauno diena“ manęs pakalbinti, filmavo, vieni žmonės atnešė puokštę gėlių, o kiti dar ir dovanų. Ten tiek visko vyko, kad buvau maloniame kosmose. Taigi pradžia buvo gera, sulaukiau šiltų atsiliepimų, bet paskui 5 mėnesius nieko nedariau, neradau laiko. Esu labai dėkinga vienai didelei Kauno įmonei, kurios atstovė vasarą man paskambino ir paprašė kolektyvui surengti ekskursiją – pasirodo, įmonės vadovas dalyvavo mano pirmame blyne. Tai paskatino pagaliau išsiimti individualios veiklos pažymą ir pradėti.
Kaip pavyko įsilieti į konkurencingą aplinką?
Kiekvieną mėnesį susitinku su keletu kursiokių, su kuriomis kartu baigėme gidų kursus. Visada išsirenkame kokį naują restoraną ar nuvykstame ką nors smagaus išbandyti. Bendradarbiauju su „Gražinkime Kauną“ įkūrėjais, ilgamete Kauno gide Diana („Ekskursijos Kaune“). Konkurencijos tarp mūsų nėra – kiti gidai ateina į mano ekskursijas, o aš į jų.
Manomis akimis, visi turime savo akcentus, ekskursantus ir skirtingai vedame – vieni šmaikščiai, kiti istoriškai. Mano vedamose ekskursijose visuomet turi būti koks nors maisto akcentas – mėgstu pavaišinti, užeiti į pastatų vidų, todėl pačios ekskursijos yra ilgesnės. Visad prisiminsiu vieną savo ekskursantą iš Suvalkijos – tai 92 metų Bronius, gyvenantis, kiek pamenu, 12 kilometrų nuo Vilkaviškio. Jis iš savo sodybos mynė dviračiu iki Vilkaviškio, įsėdo į autobusą ir į Kauną atvyko su visa kompanija, čia praleido visą dieną, – 3,5 val. trukmės ekskursija buvo tik dalis viso plano. Sužinojau, kad Suvalkijoje Bronius prižiūri šimtą rožynų, tad pavasarį vyksiu iš jo paimti interviu.
Kokios jūsų mėgstamiausios vietos Kaune?
Mėgstu Šv. Gertrūdos bažnyčią, „Vilties“ vaistinę, „Spurginę“, Evangelikų reformatų bažnyčią. Taip pat vieną didelį meno kūrinį „Kiemo galeriją“, kuris įrodo, kiek daug gali vienas žmogus, net ne kaunietis. Vytenis Jakas atvyko gyventi į Kauną ir sukūrė fotogeniškiausią miesto kiemą, traukiantį tuntus turistų. Jeigu reikėtų išrinkti svarbiausią Kauno pastatą, manau, tai būtų Dariaus ir Girėno stadionas. Viskas, kaip tikriausiai supratote, mano gyvenime susiję su futbolu.
Nuo stadiono iki autobusų stoties ar „Žalgirio“ arenos, kurioje organizuojami kone visi didžiausi sporto turnyrai ar koncertai. O kur dar sėkmingi turizmo projektai – Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejai, Vaižganto butas, Zikaro namai. Kodėl gi čia negyventi?
O kokių ekskursijų Kaune galime tikėtis 2024 metais?
Noriu neskubėti ir apdirbtus deimantus šlifuoti iki briliantų. Dabar turiu 5 ekskursijas ir man atrodo, kad pirmiesiems metams – tai pakankamas skaičius. Ateinančiais metais norėčiau parodyti ne tik gražųjį Kauno veidą, bet ir tamsesnį, kitokį. Iš žurnalistikos pusės matau, kad patys skaitomiausi pranešimai susiję su kriminalais, tad labai noriu paliesti tarpukario nusikaltimus. Ir, žinoma, maisto turai, su kuriais ir norėjau pradėti. Dabar tik linkiu sau kitais metais atrasti visam tam laiko.
