English
Žurnalų archyvas

Kantrybės reikalaujanti Luko Šiupšinsko kūryba

1 sausio, 2021, Monika Balčiauskaitė | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

„Menas – mąstymo būdas ir galimybė abstrakčias idėjas artikuliuoti į asmenines patirtis. O skulptūra, mano suvokimu, panaikina ribą tarp to, kas jis „yra“, ir to, ką jis „reiškia“, – kalbėjo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus tarybos vadovas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas, skulptorius Lukas Šiupšinskas. Kaune gimęs, augęs ir šiuo metu didžiąją dalį darbų gimtajame mieste vykdantis menininkas labai džiaugiasi galėdamas sava kūryba puošti miesto erdves. Vienos naujausių Luko skulptūrų vos prieš kelias savaites pasirodė Kauno tvirtovės IV forte – apie jų kūrimo procesus ir visą šio amato priešistorę su pašnekovu ir pasikalbėjome.

T. Biliūno nuotr.

Lukai, kokioje aplinkoje užaugote ir kada prasidėjo jūsų meninė kelionė?

Drįsčiau teigti, kad mano meninė kelionė prasidėjo dar vaikystėje. Kiek prisimenu, šeima visuomet labai vertino meną ir kūrybą. Mama dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o tėtis, nors ir nebuvo menininkas, draugų rate turėjo daug tuometinės Kauno bohemos: poetų, tapytojų ir skulptorių, kurie vis kviesdavo tėvus į įvairiausius pasirodymus ar parodų atidarymus. Labai tuo džiaugiuosi, nes, nors niekuomet nebuvau sąmoningai stumiamas meno kryptimi, visados jaučiau stiprų artimųjų palaikymą. 

Nepamenu konkretaus momento, kai supratau, kad veikla, kuria užsiimu dabar, yra mano. Gal nuskambės kvailai, bet iki šiol atmintyje nešiojuosi vieną komišką situaciją: savo darželio auklėtojai, kuri buvo netekėjusi, padovanojau savo paties pieštą raumeningo vyriškio paveikslą. Man labai pagailo tos vienišos moters ir pajutau pareigą nupiešti jai vyrą. Retkarčiais pagalvoju, kad žinojimas, jog esu menininkas, mane lydi dar nuo tų laikų.

Koks buvo pirmasis jūsų prisilietimas prie skulptūrų kūrimo?

Pirmasis prisilietimas prie skulptūrų įvyko tuomet, kai įstojau ir ėmiau mokytis šio amato. Nors iki studijų pradžios su visu tuo nebuvau susidūręs, pirmąjį skulptūros užsakymą gavau rugsėjo pirmąją, vos tapęs studentu. Taip nutiko, kad kolegės giminaičiai ieškojo skulptoriaus ir ji davė mano telefono numerį. Užduotis – per pusantro mėnesio krepšinio varžyboms pagaminti 3,5 metro aukščio „Žalgirio“ Eurolygos taurės muliažą. Į pagalbą tąkart nusprendžiau pasiimti vyresnį bičiulį Donatą, kuris studijavo trečiame skulptūros kurse. Tiesą sakant, iki šiol nesuprantu, kaip mums pavyko įgyvendinti šį užsakymą.

Skulptūra buvo pastatyta salės viduryje ir atidengta varžybų metu, o kitą dieną apie tai buvo rašoma pirmajame „Kauno dienos“ puslapyje. Gana neįtikėtina, kai pagalvoji. Su kolega už šį darbą gavome po 750 litų – už tokią sumą tuomet buvo įmanoma išgyventi iki pat semestro galo ir dar pasipildyti medžiagų atsargas, kad galėtume kurti ir toliau. Ši patirtis padėjo suprasti, kad net ir patys didžiausi ir labiausiai gąsdinantys darbai yra įgyvendinami, jeigu įdedi daug pastangų ir dirbi su gera komanda.

Kodėl skulptūros menas?

Skulptūros mano gyvenime atsirado labai netikėtai. Dar ankstyvoje jaunystėje supratau, kad kibsiu į menus, nors gana ilgai nebuvau nusprendęs, į kokius. Žinoma, buvo ir kitokių planų – mąsčiau tapti animatoriumi ir piešti animaciją, tačiau tais metais nauji studentai nebuvo priimami. Keletas pažįstamų pasiūlė pasidomėti skulptūromis, tad aš, norėdamas kurti, tačiau nežinodamas, kokia forma, nusprendžiau pamėginti. Pasisekė, nes vos pradėjęs mokytis supratau, kad esu gerame kelyje. Tiesa, iki šiol mėgstu animaciją ir animacinių personažų kūrimą, tačiau tuo užsiimu tik tiek, kiek to reikalauja projektai, susiję su skulptūromis.

T. Biliūno nuotr.

Kodėl pseudonimas – Kaukas?

Šis pavadinimas atsekė mane nuo mokyklos laikų. Tuo metu buvau sugalvojęs ir nupiešęs daugybę lietuviško mitologinio personažo kauko eskizų ir grafikos darbų, o po kurio laiko, kai ėmiau domėtis skulptūromis, atkūriau šį personažą ir trimačiuose darbuose. Kaukas lietuvių mitologijoje – geroji namų dvasia, į namus atnešanti pačių įvairiausių daiktų, jeigu žmogus yra to nusipelnęs. Dažnai dirbu kartu su savo antrąja puse, stiklo menininke Gintare Stašaityte – tenka kurti darbus įvairiems interjerams, tad, kai 2017 m. kūrėme savo įmonę, nusprendėme, kad tai ir bus mūsų pavadinimas. Geroji dvasia, kuri į namus neša gražius daiktus, – negalėjome sugalvoti geresnio simbolio mūsų veiklai. Dažnai užsakovai skambina ir klausia: „Laba diena, ar kalbu su Kaukais?“ Man tai savotiškai žavu ir linksma.

Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

Kūrybinis procesas vyksta nuolatos. Kiekvieną dieną eskizuoju ir užrašinėju įvairiausias į galvą šovusias idėjas. Jeigu galvoje neturiu konkrečios temos ar užsakymo – darau tai dėl asmeninio džiaugsmo ir profesinio intereso. Kasdien bent porą valandų skiriu modeliavimui, lipdymui ar darbui su forma. Kai visa tai darai nuolatos, ilgainiui veikia lyg sportas – pradeda lavėti kūrybiniai raumenys ir pastabumas. Kiek vėliau, kai atsiranda konkreti skulptūros tema, užsakymas ar konkursas, galvoje dažniausiai sukasi nemažai impresijų, idėjų ar etiudų, nuo kurių galima atsispirti. Juk būna, kad kartais prisimeni kokios nors minties užuomazgą, nupieši eskizą ir tik po keleto metų atsiranda erdvė ar užsakovo namai, kurie paskatina tą idėją išpildyti. Skulptūros reikalauja kantrybės.

Kas padarė didžiausią įtaką jūsų kūrybai?

Tiesą sakant, daugybė skirtingų menininkų iš pačių įvairiausių sričių. Negalėčiau išskirti vieno asmens, tad įvardysiu keletą pasąmonėje įstrigusių vardų: rašytojas Umberto Eco, režisierius Timas Burtonas, skulptorius Jeffas Koonsas, tapytojas Hieronymus Boschas. Didžiausią įtaką man daro kūrėjai, kurių produkciją mėgstu vartoti ir pats.

Kuo jūsų kūriniai išsiskiria iš kitų?

Drįščiau teigti, kad turiu savitą braižą. Mene man patinka groteskas, kurį stengiuosi derinti ir savoje kūryboje – tai kažkas labai viliojančio ir vizualaus, tačiau kartu labai gąsdinančio ir nepažinto.

Ar kūriniais mėginate visuomenei transliuoti kokią nors žinutę?

Mano kūriniai niekuomet netransliavo kokios nors vienos konkrečios minties. Dažniausiai vyrauja skirtingos temos ir būna parenkamos skirtingos vietos, tad tai būtų tiesiog neįmanoma. Nors, žinoma, kaip ir kiekvienas kitas menininkas, visuomet stengiuosi kartu su kūriniu perteikti asmeninį, emocinį, juslinį ryšį ir sukelti katarsį. Geriausias girdėtas komplimentas, kurį apie mano skulptūrą „Žmogus kankorėžis“ pasakė Santakos parke sportavusi garbingo amžiaus moteris: „Aš visiškai nesuprantu, kas čia yra, bet man labai patinka.“ Man, kaip skulptoriui, tai pats geriausias įvertinimas – žmogus nežino, kas tai yra, kam tai skirta, tačiau intuityviai domisi ir atkreipia dėmesį – man tai kur kas svarbiau už konkrečios žinutės skleidimą. 

Apibūdinkite savo kūrybą trimis žodžiais. Kodėl šios asociacijos?

Mitologija, déjà vu ir archetipas. Man patinka sukelti įspūdį, kad kūrinys yra kažkuo artimas, pažįstamas, bet drauge nesuprantamas ir naujas.

Ar prisimenate pirmąją skulptūrą ar kitą kūrinį, kurį nusipirkote už savo pinigus?

Nors mudviejų su Gintare namuose šiuo metu yra nemažai kūrinių, geriausiai atsimenu patį pirmą grafikos darbą, kurį nusipirkau už savo pinigus – Karolio Strautnieko „Pool“ (angl. baseinas). Tuo metu, kai jį pirkau, namuose neturėjome sienos, ant kurios jis galėtų kabėti, todėl dvejus metus laikėme spintoje ir tik tuomet, kai pasistatėme savo būstą, šiuo meno kūriniu papuošėme sieną.

Kokios vietinės galerijos, muziejai ar skulptūros jus įkvepia?

Kauno fotografijos galerija – viena iš profesionaliausių galerijų Kaune. Mane įkvepiančios skulptūros – Roberto Antinio jaunesniojo memorialinis paminklas „Aukos laukas“ Romui Kalantai ir Tado Vosyliaus „Tinklas“. Šie darbai primena, kad visados yra galimybė viską padaryti intuityviai ir kitaip negu visi. 

Ar kūryboje vis dar trūksta laisvės?

Nemanau. Gyvename laisvais laikais, laisvoje šalyje ir laisvoje ekonomikoje. Tiesą sakant, net nelabai suprantu, kas yra kūrybinė nelaisvė, – niekas nestovi prie menininko su šautuvu ir neliepia lipdyti, pavyzdžiui, Lenino. Taip, tenka susidurti su problemomis, kai norisi įgyvendinti kūrinius viešose vietos, bet miestas tam nepritaria. Aš visuomet esu linkęs ieškoti išeičių – kūrinys gali rasti ir privatų užsakovą, galeriją ar muziejų. Didžiausia problema, mano akimis, yra tai, kad dažnas kūrėjas pats apsupa save kompleksais, baimėmis ir nebesugeba net savo dirbtuvėse kurti laisvai.

Taip atrodo metalo liejimas… (L. Šiupšinsko archyvas)
… o taip – virinimas (L. Šiupšinsko archyvas).

Gal galite įvardyti tris skulptorius, menininkus, kurie turėtų būti skaitytojų stebimųjų sąraše? 

Jeigu kalbame apie Kauną, tuomet Tadas Vosylius, Lietuvoje – Martynas Gaubas, o pasaulyje, žinoma, KAWS. Jeigu skaitytojai turės laiko, gali ir manęs nepamiršti.

Šiuo metu mano mylimiausių skulptūrų kūrėjų sąraše yra trys asmenys: Jeffas Koonsas, Damienas Hirstas ir Antony Gormley. Jie surado puikų balansą tarp vizualumo ir konceptualumo bei šiuolaikiškumo ir ilgaamžiškumo. Retkarčiais žmonės sako, kad tai vienas kitam prieštaraujantys poliai, tačiau aš su tuo nesutinku.

Ar šiuo metu dirbate prie naujos skulptūros, kuri greitu metu papuoš Kauną?

Antroje gruodžio pusėje pabaigiau montuoti skulptūras, skirtas Kauno tvirtovės IV forto prieigoms. Tai trys skulptūros, vaizduojančios išdidintus kareivėlius, kurie forto lankytojus įtraukia į meninę scenografiją, sukurtą darbų ir militaristinės vietos aplinkos. Iš tiesų labai džiaugiuosi galėdamas metus pabaigti darbingai. 

luko.lt

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.