Prieš keturis dešimtmečius Lietuvoje fotografų kūrybinės galimybės, rodės, turėjo gana aiškias ribas, kurias brėžė ir Lietuvoje vyraujanti humanistinės fotografijos tradicija, ir ideologiniai sovietinio laikotarpio reikalavimai bei valdžios kontrolė. Tačiau kaip tik tokiomis aplinkybėmis Kaune susibūrė neformali fotografų grupė „Plėšriųjų sekcija“, kurios nariai nepaisė kūrybinių kanonų bei ideologinių taisyklių ir formavo tuomet Lietuvoje avangardinę fotografijos kryptį.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. vasario numeryje „Gentys“)
Arūno Kulikausko suburta bendraminčių Gintauto Stulgaičio, Sauliaus Paukščio, Visvaldo Dragūno, Giedriaus Liago ir epizodiškai dalyvavusių Gintaro Jaronio ir Roberto Kanio grupė „Plėšriųjų sekcija“ imta vadinti dėl to, kad viena iš jų susitikimo vietų buvo Stulgaičio laboratorija Kauno zoologijos sode, šalia plėšrūnų karantino kabineto. Tačiau „plėšriųjų“ vardas, parinktas Dragūno, taikliai apibūdino ir šių kompromisų nepripažįstančių fotografų kūrybinius principus, padėjusius suformuoti alternatyvą tuometinės Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) įtvirtintai fotografijos krypčiai.
Lietuvos fotografijos meno draugija, kaip ir jos Kauno skyriui vadovavęs žymus lietuvių fotografas Aleksandras Macijauskas, propagavo vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą – dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje iškilusią ir keliems dešimtmečiams įsitvirtinusią savitą, „lietuvišką“ tarptautinės humanistinės fotografijos kryptį. Jos atstovų darbai teigė universalias žmogiškas ir tuo pačiu – tautines vertybes, kurias dažnai išreikšdavo „paprastų“ žmonių kasdienio gyvenimo akimirkos, fotografijose virsdavusios lengvai suprantamomis vaizdinėmis metaforomis. Tokį pasaulio matymą atitiko ir dabar jau Lietuvos fotografijos klasikais vadinamų autorių kūrinių estetika – ekspresyvios, kartais dramatiškos, kartais poetiškos, bet visada įtaigios fotografijos. Be to, jų daromą įspūdį sustiprindavo didelio formato, kokybiški atspaudai.
Kaip kadaise MTV įtraukė „Nirvaną“ į populiariosios kultūros sritį, taip šiandienė menotyra „Plėšriųjų sekciją“ inkorporavo į oficialiąją Lietuvos meno istoriją.
„Plėšriųjų sekcija“ šiuos Lietuvos fotografijai tarptautinį pripažinimą pelniusius ir per keletą dešimtmečių kanonu tapusius kūrybos principus atmetė. Jiems rūpėjo ne didžiosios žmonijos ir tautos temos, o asmeniška ir subjektyvi patirtis kasdienybėje, kurioje jokios apibendrintos, universalios prasmės vėlyvuoju sovietmečio laikotarpiu, regis, jau nebuvo likę. Pasikeitęs fotografų požiūris bei kitoks, nei 7-ajame dešimtmetyje, istorinis kontekstas formavo ir skirtingą „plėšriųjų“ kūrybinį braižą. Jie rinkosi įamžinti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas kasdienio gyvenimo akimirkas ir objektus, savo darbais reflektavo beprasmybę, o prasmę atrasdavo privačioje erdvėje ir artimiausių žmonių apsuptyje. „Plėšriųjų“ fotografijų vaizdinė kalba taip pat nebuvo lengvai perprantama, nes jai netiko tradiciniai atvaizdo interpretavimo būdai ar vertinimo kriterijai. Šių darbų kompozicijos galėjo atrodyti mėgėjiškos ar net atsitiktinės, o atspaudai – žemos techninės kokybės. Fotografai ne visada rinkosi „parodinius“ nuotraukų formatus ir subjektyvų pasaulio pajautimą dažnai perteikdavo nedideliuose, tonuotuose vienetiniuose sidabro atspauduose.
Nors vienijami atsiribojimo nuo ankstesnių Lietuvos fotografijos tradicijų ir kritiško požiūrio į to meto politines, socialines ir kultūrines aplinkybes, „Plėšriųjų sekcijos“ nariai buvo kūrybiniu požiūriu individualūs, skirtingi fotografai. Kulikauskas ėmė naudoti neįprastas fotografijoje technikas, spalvinti, montažuose pasitelkė rentgeno fotografijas, fotografijas apdegindavo, susiūdavo siuvimo mašina, pradėjo naudoti tekstūras, kurias vėliau perėmė ir kiti draugai. Kanys yra sukūręs preciziškai sukomponuotų ir techniškai kokybiškų fotografijų, Dragūnas atspaudė savo darbus tiems laikams itin dideliais formatais, ypač svarbi jo serija „Butas“ apie jo namuose statybininkų paliktą broką, o Stulgaitis to meto avangardinę Kauno fotografiją kūrė paradoksaliai atsigręždamas į senovinę, dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje gyvavusią piktorialistinę – tapybą mėgdžiojusią – fotografijos kryptį.
Kitų grupės narių darbai taip pat ne mažiau saviti: Liagas eksperimentavo su įvairiomis tekstūromis, Paukštys išsiskyrė fotomontažais ir savitomis ranka spalvintomis studentiško gyvenimo ir aplinkinio pasaulio refleksijomis, o Kulikauskas sukūrė konceptualią fotografijų seriją „Ūkanotos praeities dvelksmas“ (1989 m.), atspausdamas nuotraukas iš Kauno senamiesčio palėpėse rastų nežinomo autoriaus negatyvų, įamžinusių poilsiautojus 1939 metų Palangoje.
Vis dėlto, nepaisant individualių skirtumų, „Plėšriųjų sekcijos“, kaip neformalaus fotografų sambūrio, kūryba pradžioje nesulaukė teigiamo, o tiksliau – jokio atgarsio.
Neturėdami galimybių rodyti savo darbus per draugiją, ieškojome kitų būdų. Kauno „Santakos“ kino teatro direktorei pradėjus rodyti alternatyvius meninius filmus, sugalvojome ten surengti savo parodą – toje vietoje rinkosi ir tinkamesnė publika. Paaiškėjo, kad Ginto mama pažįsta direktorę. Puiku, ledai pajudėjo, pakabinome parodą ir niekas nenubaudė. Tiesa, ji buvo sutikta visiška tyla, –
debiutinę 1985 m. „plėšriųjų“ parodą „Autoportretas ir natiurmortas“ knygoje „Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ prisimena Kulikauskas.
Toje pačioje knygoje galima paskaityti ir 1988 m. laikraščiui „Komjaunimo tiesa“ Kulikausko duotą interviu, kuriame jis pasakoja, kaip buvo areštuotas po to, kai nufotografavo nuo viaduko nušokusį savižudį, kaip buvo sulaikytas, nes fotografavo geležinkelio bėgius, ar turėjo aiškintis pareigūnams, kai savo fotokamerą nukreipė į „Laumės“ kavinėje cukraus gabaliukus renkantį ubagą.
Ir tuometinis fotografijos lauko isteblišmentas, ir idealios sovietinės visuomenės vaizdinį saugojusi politinė valdžia „plėšriuosius“ išstūmė į kūrybinį ir ideologinį užribį. Žinoma, teisybės dėlei reikia prisiminti, kad „Plėšriųjų sekcijos“ narių paroda buvo surengta ir Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno fotografijos galerijoje, o 1986 m. Kulikausko ir Stulgaičio darbai eksponuoti šioje galerijoje vykusioje reikšmingoje Baltijos respublikų jaunųjų fotografų parodoje. Tačiau tai iš esmės nekeičia šiandienio „Plėšriųjų sekcijos“ reiškinio suvokimo – patys to sąmoningai nesiekdami jos nariai tapo ano laikotarpio avangardinės kūrybos ir alternatyvios pasaulėžiūros ženklu. Panašiai, maždaug dešimtmečiu anksčiau, Vakarų kultūrai priešiška santvarka ir sovietinės valdžios represijos Kauno hipius pavertė politinio pasipriešinimo simboliu, nors jie troško tik asmeninės ir kultūrinės laisvės.
Taigi nekeista, kad fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė knygoje apie Kauno avangardinę fotografiją analizuoja ne tik „Plėšriųjų sekcijos“ reikšmę Lietuvos fotografijos raidai, bet ir pastebi jos sąsajas su platesniu tarptautiniu kultūriniu kontekstu:
„Plėšrieji“ buvo subkultūros produktas, o fotografija jiems – viena iš originalios raiškos galimybių. Jie buvo savotiški grungeriai, savo kultūrine ir socialine elgsena panašūs į taip pat devintojo dešimtmečio pradžioje Vakaruose paplitusio alternatyviojo roko atlikėjus – jų sunkus, „purvinas“, apatiškas, melancholiškas, depresyvus garsas tapo naujo įvaizdžio elementu, kuris buvo stilistiškai perkeliamas į įvairias saviraiškos formas. Socialinio susvetimėjimo, diskomforto ir apatijos motyvai, susipynę su išsilaisvinimo iš sovietų primestos ideologijos temomis, išreiškė ir Kauno jaunųjų menininkų pasaulėjautą.
Iš tiesų „Plėšriųjų sekcija“ turėjo visus subkultūros grupės bruožus: savitą pasaulėžiūrą ir vertybes, skirtingas nuo tų, kurios tuomet vyravo Lietuvos fotografijos lauke ir buvo viešai propaguojamos visuomenėje, o savo simbolinį pasaulį įkūnijo meninėje kūryboje. Vis dėlto, kaip kadaise MTV įtraukė „Nirvaną“ į populiariosios kultūros sritį, taip šiandienė menotyra „Plėšriųjų sekciją“ inkorporavo į oficialiąją Lietuvos meno istoriją. Galutiniu to patvirtinimu tapo 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje surengta „plėšriųjų“ kūrybą pristatanti paroda „ZOO fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“.
