„Tiršta giluma aš vadinau vaizdą, kai už namų eilės matosi ne daržai, laukai ir miškas, o kiti namai, kiemai, arkos, vartai, pasažai, jungiamieji balkonai ir tuneliai. Miestų su intensyviai tiršta perimetrinio užstatymo giluma Lietuvoje nėra daug“, – LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“, pirmojoje šiemet, kalbėjo dailėtyrininkas Ernestas Parulskis. Ir nors jo komentaras (įrašą galima rasti čia) iš esmės dedikuotas Vilniui, privertė suklusti bent du kauniečius. Mane ir „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorių Žilviną Rinkšelį. Jis – gidas, istorikas ir, svarbiausia, užkietėjęs kaunistas, savo domėjimosi miestu neribojantis darbo valandomis.
Visai netikėtai man į rankas pateko Žilvino nubraižyta alternatyvaus judėjimo Naujamiestyje schema, tai yra, daugybė galimybių išvengti pagrindinių centro gatvių ir panirti į „tirštą gilumą“. Autoriui leidus, schemą interpretavo iliustratorė Gie Vilkė, o Žilvinas sutiko apie kiemų vektorius pasikalbėti plačiau.
Kaip kilo šios schemos idėja?
Aš miesto tyrinėtojas, man viskas smalsu, nepriklausomai nuo to, esu gimtame mieste ar kitur. Klausydamas Ernesto Parulskio komentaro per radiją susitapatinau su jo mintimis – man artimas principas lįsti į bromą, jei ji atvira. Visuomet pasinaudoju galimybe pamatyti miestą iš vidaus, patikrinti, kur veda vienas ar kitas įėjimas. Ir iš tiesų kartais patenku į akligatvį, tenka apsisukti. Bet jei pereiti galima, įsimenu tokį kelią kaip savo kasdienių maršrutų paįvairinimą.
Žinoma, neretai dėl įvairių aplinkybių tenka rinktis įprastus ar tiesiausius kelius. Ir ne visada tie naujai atrasti keliai yra trumpesni. Bet kelias dienas iš eilės pavaikščiojus įprastomis gatvėmis man pabosta, vėl ieškau būdų paįvairinti kasdienybę. Naujų maršrutų ieškau nuolat. Būna, sako žmonės, kad pabodo tas pats per tą patį tame pačiame mieste. Mėgstu paklausti, ar tikrai visus kelius išbandė.
Ar schemą ruošei sistemingai, ar tai daugelio metų projektas?
Negalėčiau to pavadinti projektu, bet, taip, šis procesas tęstinis. Mano miesto pažinimas apskritai labai priklauso nuo to, kur tuo metu gyvenu, o Kaune jau teko pagyventi keliuose mikrorajonuose. Ten, kur apsistoju, koncentruoju ir tyrimus.
Naujamiestis susijęs su mano darbu, kasdiene veikla, čia, po namų, praleidžiu daugiausia laiko. Jis geriausiai ištyrinėtas „darbiniais reikalais“ – čia ir ekskursijas vedu. Žinios pasitarnauja kasdienybėje – žinau, kaip sutaupyti kelias minutes, kai išėjęs iš „Kaunas 2022“ biuro vėluoju į susitikimą Kauno menininkų namuose.
Man rodosi, kad pereinamų kiemų centre mažėja. Tiesa?
Tikrai taip. Žemėlapį subraižiau prieš keletą savaičių, ir vienoje jo vietoje jau galima žymėti X – tvora užtvertas perėjimas iš K. Donelaičio g. per modernistinių namų gatvelę į A. Mickevičiaus g., ties alude „Vingiu Dubingiu“. Įdomu, kad perėjimas niekada nebuvo „legalus“, jis tiesiog… buvo. Galbūt savininkai nebuvo įteisinę sklypo ar jis nebuvo suformuotas. O dabar jis tiesiog aptvertas – dviejų valdų tvoros sujungtos. Vadinasi, vaikščiodavome per kažkieno kiemą.
Dar toks neapibrėžto statuso perėjimas yra iš Laisvės alėjos pro buvusią POST galeriją į Kęstučio g., baro „Bocmanas“ link. Jis veda pro darželį, kurio varteliai vakare nerakinami. Teko eiti ir naktį, sutemus, vis mąsčiau: išlįs kiemsargis ar ne? Tai suteikia azarto. Bet iki šiol neišlindo.
Kodėl žmonės tveriasi?
Nors perėjimus atradusiems, kampus kirsti mėgstantiems liūdna, bet savininkų pozicija aiški ir suprantama – juk nebūtinai turi patikti, kai po langais zuja žmonės, ypač jei žemė tavo. O pačios tvoros skiriasi, ir jų ypatybės gali daug papasakoti apie šeimininkus, jų asmenybes. Viena yra aklina mūrinė žmogaus ūgio tvora, kai neįmanoma pamatyti, kas vyksta kieme, kita – lengvas ažūrinis aptvėrimas, sukuriantis tik minimalų apribojimą, bet neatitveriantis pasaulio.
Nesu atlikęs tyrimo, kokių tvorų daugiau. Galbūt tai priklauso nuo laikotarpio. Esu pasižymėjęs užrašuose, kad buvo toks laikas paskutiniame XX a. dešimtmetyje, kai žmonės masiškai grotavosi langus – net trečiame, ketvirtame daugiabučių aukštuose. Tai susiję su kriminogenine situacija, kuri dabar gerokai pagerėjusi.
Beje, kiek šiais klausimais esu kalbėjęs su vyresniais kauniečiais, galima išskirti, kad sovietų okupacijos metais juk iš esmės nebuvo privačios nuosavybės, užaugo karta be tvorų ir be ribų, einanti tiesiausiu keliu. Bet žmonių turtą reikia gerbti.
Kauno mieste sėkmingai veikia paveldotvarkos programa, padedanti sugrąžinti gyvybę, glotnumą, spalvas istorinių pastatų pagrindiniams fasadams. O kokius pastatus matome iš nugaros, kiemuose?
Priekiniai ir galiniai fasadai tikrai skiriasi. Žinoma, dalis pastatų Laikinojoje sostinėje pastatyti to meto turtuolių, bet Lietuva nebuvo itin turtingas kraštas, vidurinė klasė nesišvaistė pinigais, taupė ten, kur buvo galima sutaupyti. Ten, kur nesimato. Neretai gatvės fasadas nutinkuotas, o kieme – raudonos plytos. Apskritai galiniai fasadai paprastesni. Dar įdomu, kad kiemuose galima pamatyti tarnų laiptines. Renovuojant namą šiais laikais dažniausiai nutinkuojamas ir nematomas fasadas – tai gerina šilumines pastato savybes. Nuogas mūras ne toks patvarus – po šimto metų tai jau jaučiasi. Nors man asmeniškai patinka raudonos plytos. Jei leistų sąlygos, netinkuočiau.
Kas tau pačiam nematomose centro arterijose įdomiausia?
Išskirčiau bendrabučio „Solo Society“ kiemą Kęstučio gatvėje. Man įdomūs tiltai tarp pastatų – kabantys perėjimai ar stikliniai tuneliai virš žemės. Ten toks yra. Dar labai įdomus vėlyvojo sovietmečio artefaktas slepiasi buvusio „Žemprojekto“ pastato kieme Gedimino ir V. Putvinskio gatvių sankryžoje. Manau, tas kolonomis paramstytas priestatas galėtų būti išeksponuotas.
Dar gražu archajiška netvarka. Sandėliukai, sodeliai. Esu prisiskaitęs apie viduramžiškus senamiesčių kiemus, kurie tokie – ne tik Kaune – buvo iki sutvarkant, sterilizuojant. Savotiška prabanga, kad tokių dar turim Naujamiestyje. Eini reprezentacine gatve, įlendi į bromą, ir tu jau kaime. Vienas toks yra iš K. Donelaičio gatvės lendant pro „Bernelių užeigos“ medinuką Soboro link. Ten išlikęs senasis sklypų užstatymas, buvęs dar iki Naujamiesčio atsiradimo. Kadaise čia buvo dvaras. Jo likučių nėra, bet sklypai formuoti pagal tai. Čia daug žalumos, tad šiltuoju sezonu gali pasijusti kaip XIX amžiuje. Net nebesigirdi automobilių keliamo triukšmo. Virš medžių kyšo Soboro kupolas, aplink mediniai nameliai. Sakytum, žiūri į senovinę fotografiją, tik ji spalvota.
