„Galiu iš patirties pasakyti, kad vis sudėtingiau studentams įrodyti ekspresyviosios tapybos įdomumą, reikšmę ir vertę, jos ryšį su XX a. 4 dešimtmetyje veikusiais arsininkais“, – paklausta, kodėl su kolegomis ėmėsi darbo su kolegomis sudaryti Rimvido Jankausko-Kampo darbų katalogą ir pati parašyti jam tekstą, atsidūsta menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorė dr. Rasa Žukienė. Į kone detektyvines išblaškytos tapytojo kūrybos paieškas drauge leidosi menotyrininkės Genovaitė Bartulienė ir dr. Kristina Budrytė-Genevičė, taip pat – artimai Kampą pažinojęs, jo parodas organizavęs galerijos „Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys. Jis – ir gruodžio 29 d. atidaromos parodos „Tapytojas esu, ir viskas.“ kuratorius.
Nuo pastarojo ir išties didingo Kampo kūrybos pristatymo Kaune praėjo jau šešeri metai – 2018 m. sausį M. Žilinsko dailės galerijoje atidaryta G. Bartulienės kuruota paroda „KAMPAS: Rimvido Jankausko (1957-1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“. Joje eksponuota per šimtą tapybos ir grafikos darbų, tuomet įvykis dedikuotas Kampo 60-mečiui. 1957-aisiais Klaipėdoje gimęs menininkas mokėsi „stepžukyje“, čia jau vadintas „bekampiu“ – vėliau liko tik Kampas, kuris sukūręs diplominį darbą „Mechanizatoriai“ baigė Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija) ir vėl atsirado Kaune, bet nevengė ir Kuršių marių ar Česlovo Lukensko sodybos. Įsirengė studiją chasidų sinagogoje. Tapo tėvu ir Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 1993-ųju spalį grįžo į gimtąjį miestą ir tėvų namuose mirė. Detalesnė biografija pateikiama naujajame kataloge – tiesa, ji telpa į vieną puslapį. Daug daugiau informacijos – biografiją lydinčiame R. Žukienės tekste „Rimvidas Jankauskas ir tapyba kaip egzistencinis išgyvenimas“. Žadama, kad išsamesnis katalogo pristatymas ir aptarimas bus surengtas jau sausį. Apie paskutinį 2023-ųjų darbą, pažymėjusi ir rudenį sukakusius 30 metų nuo Kampo mirties, kol kas kalbamės su R. Žukiene ir A. Žalpiu.
Ar galėtumėte pasidalinti pirmaisiais susidūrimais su Rimvidu Jankausku?
Rasa Žukienė: Visi, studijavę tuometiniame Valstybiniame dailės institute Vilniuje, atsimena daug įvykių, nutikusių skurdžiame instituto bufete, įkurtame Bernardinų vienuolyno zakristijoje. Bufete vykdavo studentiškas gyvenimas, kitų vietų, išskyrus pačias dailininkų studijas, ir nebuvo. Prisimenu Rimvidą Jankauską lekiantį koridoriumi, apsivilkusį tamsiai roda odine striuke, kokių tada tikrai Tarybų Sąjungoje buvo reta – gal ne veltui jis buvo klaipėdietis. Tokiais pasišiaušusiais plaukais, kaip ežio. Atkreipdavau dėmesį į akis – tai buvo giliai rudos, veriančio žvilgsnio akys.
Kitas ryškus prisiminimas susijęs su gatvėmis prie chasidų sinagogos Kaune, Gimnazijos gatvėje. Man buvo žinoma, kad šioje sinagogoje yra Rimvido dirbtuvės. Girdėdavau, kad ten lankosi daug jaunų dailininkų. Visgi mano keliai tuomet buvo jau kiti, ir prisiminimas yra apie Rimvidą, nuolat kylantį, bėgantį į tą kalniuką.
Arvydas Žalpys: Kurie buvo metai, nebeatseksiu. Bet jau dirbau Kauno menininkų namuose, kultūros fonde, užsiėmėme paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ atstatymu. Parodinė veikla čia buvo gana aktyvi. Nedidelėje KMN salėje vyko daug įvairių renginių, manau, viename jų su Rimvidu ir susipažinau, nemažai laiko kartu ten praleidome, bendravome iki pat jo išėjimo 1993 metais. Atsimenu jo laiką sinagogoje, tai šviesūs prisiminimai. Ateini, o jis parodo etiudėlį – gal 30 x 30 cm – ir sako, va, bus naujas. Užeini kitą dieną, ir jau didelė drobė baigta. Manau, jis tiek išmąstydavo, tiek pritvinkdavo, kad iš to mažo etiudo išsilieti į didelį formatą nebuvo jokių problemų. Taip ir draugavome. Visokių momentų buvo, ir linksmų, ir ne itin. Pavyzdžiui, kai dabar jau miręs galeristas Albertas Stankevičius jo parodą išvežė į užsienį, Kampas pergyveno, kai darbai dingo. Galbūt Vokietijoje? Kalbėta ir apie Austriją. Prieš keletą metų susisiekiau su vienu Austrijos fondu, turinčiu didelę lietuvių menininkų kolekciją – joje iš tiesų yra Kampo darbų. Iki šiol niekas gerai nežino, kaip viskas vyko. Po to įvykio, pamenu, Rimvidas sakė – jau daugiau darbų tik tau duosiu išvežti. Vėliau iš tiesų teko rengti jo parodas Vokietijoje.
Kampas buvo neeilinis įvykis ir nežinau, ar greitu metu tokio stiprumo ir vulkaniškumo menininką turėsime.
Ką dar galėčiau pasakyti? Patiko, kad Rimvidas būdavo mielas, kai komentuodavo kitų menininkų darbus. Pamenu, rengėme aukcioną, atnešiau ir savo tapybos. Jis visada pakomentuodavo, jei tik matydavo, kad jo nuomonė įdomi. Jo pastabos buvo profesionalios ir kartu nuoširdžios. Dabar to pasigendu. Ištisai gyvenu tarp parodų. Netgi skaudina, kai kolegos, rodosi, ieško priekabių prie kito menininko darbų. Rimvidas tokių savybių neturėjo.
Rasa, tuo metu, kai Kampas eidavo į sinagogą, dirbote Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ir greičiausiai jūsų, kaip menotyrininkės, tikslai tuo metu buvo kiti. Visgi kada atidžiau atkreipėte žvilgsnį į Kampo kūrybą?
Rasa Žukienė: Taip, dirbau muziejuje, bet stengiausi pažindintis su Kauno meniniu gyvenimu iš arčiau. Čia po studijų suvažiavo ir Rimvido, ir mano bendramokslių, bičiulių (tapytojų grupės „Keturios“ užuomazgos buvo tuometiniame Rasos bute, kur jaunos moterys suorganizavo parodą, – red. past.). Visi jauni dailininkai stengdavosi prisistatyti, ir tai nebūdavo labai lengva, nes parodos Kauno paveikslų galerijoje būdavo planuojamos be jų. Tad jaunieji būrėsi aplink Kauno menininkų namus – mūsų visų atmintyje tai yra labai svarbi vieta. Rimvido Jankausko darbą pirmąkart pamačiau būtent čia, „Vieno paveikslo parodoje“. Į šias parodas menininkai kasmet atnešdavo po vieną darbą, tai buvo pirmas, nedrąsus savęs reprezentavimas. Jau tada Kampas stipriai išsiskyrė.
Čia reikėtų apibrėžti, kokia buvo tuo metu tapybos linija. Kartu su visu besibaigiančiu sovietmečiu jaunesniųjų tapyba buvo nukrypusi į, trumpai sakant, dvasingumo ieškojimus. Tamsi, su siurrealistinėmis užuominomis, uždara. Ir staiga pamatai Rimvido darbus, kuriuose – spalvų sprogimas, begalinė drąsa, stambūs potėpiai, ryški abstrakcija ar abstrahuotas tikrovės vaizdas… Supranti, kad šis vaikinas galvoja visai kitaip. Primenu, tai 1988 metai. Žingsnis buvo padarytas platus ir nepamirštamas – mes ir dabar apie Kampą kalbame ir rašome. Bet, kai pagalvoji, tai buvo tik penkeri jo gyvenimo metai. 1993-aisiais jis iškeliavo.
Arvydai, Rimvidas komentuodavo jūsų kūrybą. O kaip jūs pakomentuotumėte jo? Ar per gerus tris dešimtmečius nuomonė pasikeitė?
Arvydas Žalpys: Galiu prisipažinti, kad jis mane iškart pakerėjo. Tuomet net nesuvokiau tų kerų jėgos, kiek visko jis savo paveikslais norėjo pasakyti. Pakakdavo net į nedidelį formatą pasižiūrėti ir iškart pajausdavau, kas ateina iš vidaus – ta spalva ir jos poveikis… Ypač akivaizdžiai tai pasimatydavo, kai rengdavome grupines parodas, ir jo darbai, kupini užtaiso, atsidurdavo šalia kolegų.
„Meno parke“ jau po Kampo mirties esame rengę jo darbų parodą. Nemažai paveikslų buvome priėmę laikinai pasaugoti, vėliau dalis jų iškeliavo į MO muziejų ir kitur. Vieną turime iki šiol, tebejaučiu tą teigiamą pulsavimą. Kalbant apie didžiuosius darbus galiu pasakyti tiek – tai Kampas valdo žiūrovą, o žiūrovo užduotis yra sugebėti žiūrėti ir pajausti. Kampas buvo neeilinis įvykis ir nežinau, ar greitu metu tokio stiprumo ir vulkaniškumo menininką turėsime.
Mąstant apie tą laiką visuomet įdomu išgirsti, ar menininkai, šiuo atveju Rimvidas Jankauskas, aktyviai bandė savo darbais ar veiksmais ką nors pakeisti, įrodyti, kad gali būti kitaip, ar tiesiog nekreipdami dėmesio į procesus išorėje kūrė savo uždarame pasaulyje, kuris jiems buvo prieglobstis?
Rasa Žukienė: Žinot, buvo tokia daina – „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko / Nebent dangaus kraštelio mėlyniausio“. Manau, viena vertus, tai mūsų aptariamos kartos himnas. Visuomenės nuotaikos sovietmečio saulėlydyje buvo itin nihilistiškos. Tarp menininkų savo nereikalingumo suvokimas buvo stiprus. Kita vertus, labai įdomu, kad patys menininkai savo vidiniuose ratuose ar asmeniniuose pasauliuose tikrai nesiruošė sudėti teptukų ir kaltų. Jie svaigo iš suvokimo, kad jau ateina kitas laikas, jau veriasi pasaulis. Ateidavo vis daugiau informacijos, kai kuriems pavyko išvykti į pirmas keliones, kuriose laukė kultūrinis šokas, suveikęs kaip inspiracija. Kai ištrūkęs iš narvo, nori bėgti tolyn. Buvo labai daug įdomių ieškojimų. Dabar šią kartą vadiname lūžio karta. Manau, prie šių tyrinėjimų reikėtų sugrįžti, čia atrastume daug svarbių dalykų. Tas laikas menininkams buvo stebuklingas.
Kauno meninėje aplinkoje buvo nemažai stagnacijos. Jaunimo nedaug. Su vadinamaisiais paskyrimais kiek anksčiau dirbti grįžo Arūnas Vaitkūnas, Audronė Petrašiūnaitė, Eglė Velaniškytė, bet jie čia jautėsi vieniši ir vėl išsiskirstė, ėmė keliauti. Vos keleriais metais jaunesnė karta – tas pats Rimvidas, Aušra Andziulytė, Judita Budriūnaitė, Elena Balsiukaitė. Tie, kurie studijas baigė 9 dešimtmečio antroje pusėje. Visi puolė į ieškojimus, neketino susitaikyti. Bet tai nebuvo kovotojai su meno ar kultūros valdymo sistema. Tai buvo žmonės, kurie galvojo: „Niekas čia mums nepadės, bet mes darysim.“ Taip radosi mano minėtos „Vieno paveikslo parodos“ ir kitos, kurias bandė cenzūruoti. Pamenu Česlovo Lukensko parodą tuometinėje „Alberto galerijoje“ Vilniaus gatvėje. Teko ją ginti nuo cenzoriaus iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto – menininkas paprašė ateiti pagelbėti. Tokioje aplinkoje jie nesiruošė paskęsti, toks buvo Kauno vidinis pasaulis, galiausiai prasiveržęs ir palikęs įsimintiną rezultatą.
Rasa, noriu daugiau pakalbėti apie Rimvido Jankausko-Kampo katalogą. Kuo šis, paskutinis šiemet, leidinys jums ypatingas ir ką nauja jis leidžia sužinoti apie tapytoją?
Rasa Žukienė: Leidinys yra sisteminantis tai, ką mes jau žinome. Surinkti visi žinomi kūriniai – sutariame, kad tai nėra baigtinis sąrašas. Ieškant ir skaidrinant visus dalykus labai daug prisidėjo mano kolegės Kristina Budrytė-Genevičė ir Genovaitė Bartulienė. Tai Genovaitė buvo prieš šešerius metus M. Žilinsko dailės galerijoje surengtos didžiosios retrospektyvos kuratorė. Tapybos darbų kataloge – 243, įtraukta ir daug piešinių. Didžioji dalis akademinių, atliktų dailės institute, darbų supirkti ir saugomi muziejuose. Man šie darbai pasirodė įdomūs tuo, kad jis atsiskleidė kaip nepaprastai geras piešėjas. Tačiau piešiniai gana sukaustyti, iš jų sunku pasakyti, kad iš jų išaugs ypatingai kitoks dailininkas, negu buvo ugdomi institute.
šioje knygoje rašoma ramiu tonu, su pagarba asmeniui, nesigilinant į bohemiškas smulkmenas.
Spalvinis sprogimas įvyko peizažo tapyboje. Plenerai – sena tradicija, jie vykdavo ir sovietiniais laikais, tiesa, savotiška forma, kai dailininkus išveždavo į kolūkius ir liepdavo tapyti konkrečius objektus. 1990-aisiais jau niekas nebenurodinėjo, dailininkai grupelėmis važiuodavo ten, kur iš tiesų norėjosi tapyti. Kampas su draugais iš Kauno keletą kartų dalyvavo tokiuose pleneruose Palangoje, Rusnėje, Ventės rage. Būtent prie Kuršių marių jis atrado lieptelio motyvą ir saulėlydžius, arba dangaus spalvas. Rodosi, tapytojui imtis saulėlydžio yra pavojinga (juokiasi), bet ne Rimvido Jankausko atveju. Knygoje aprašyti, remiantis pleneruose dalyvavusia tapytoja, ir egzistenciniai patyrimai – tiltelio motyvas Kampui tapo du krantus jungiančiu simboliu, o vakaro gaisai – išsilaisvinimu tapyboje. Kai apžvelgi visą panoramą jo darbų, didelių ir mažų, iš privačių kolekcijų ir iš muziejų, matai, kad nuosekliai dirbta būtent per tą vieną tiltelio motyvą, per jį išeita į didžiuosius darbus. Manau, pavyko sustatyti visą Kampo chaosą sustatyti į vietas, ir rezultatu esu gana patenkinta.
Bet dar svarbiau, kad tai yra ramaus akademinio tono leidinys. Apie Rimvidą Jankauską-Kampą jau yra tiek prikalbėta ir pripasakota įvairių įvykių ir atsitikimų nuobirų, kad rodosi, jog tai yra žmogus ne iš mūsų tarpo, buvęs visur ir visoks. Prie tos legendos daug yra prisidėjusi XX a. 10-ojo dešimtmečio spauda, vadinusi jį įvairiais epitetais, pavyzdžiui, „juoda Laisvės alėjos saulė“, ir ne taip gražiai, pavyzdžiui, „asocialus tipas“. Už tai dabar turbūt būtų galima paduoti į teismą. Kadangi dirbu universitete, man atrodo, kad verta pasigilinti ir atmesti nebūtus dalykus. Juk, Rimvido atveju, jie tik nukreipia nuo tapybos esmės. Todėl šioje knygoje rašoma ramiu tonu, su pagarba asmeniui, nesigilinant į bohemiškas smulkmenas. Tikiu, kad už tai sulauksiu priekaištų, nes būtent bohemininko paveikslas visiems brangiausias. Man šiuo atveju ne. Man svarbiau jo reikšmė ir nudirbti darbai. Leidinyje chronologiškai, remiantis jo paties užrašais ir kitais šaltiniais, pateikiamas kiek įmanomas objektyvus, tačiau ne be mano kaip menotyrininkės požiūrio, paveikslas.
Arvydai, žinau, kad parodoje bus vienas darbas, kurio tikrai nematėme M. Žilinsko dailės galerijoje prieš 6 metus.
Arvydas Žalpys: Taip, vienas nėra matytas plačiajai auditorijai. Galbūt kas iš senųjų bendražygių atsimins – tai paveikslas iš Rasos minėtos lieptelių serijos. Jis vieno kolekcininko atrastas pas žmones ne Kaune ir ne Vilniuje, ir net į katalogą nespėtas įtraukti. Tai nedidelis darbas, 60 x 80 cm.
Apskritai nekėlėme sau tikslo surengti retrospektyvą. Norėjosi parodyti nedidelę dalį Kampo kūrybos, kad ji vėl išeitų į gyvenimą. Ji paslėpta, bet ne pamiršta – čia kalbu apie savo kartą, o jaunajai, žinoma, reikia rodyti. Jiems ir Kampas, ir Vaitkūnas – atradimai. Puiku, kai periodiškai kažkas šiuos menininkus eksponuoja, ištraukia iš saugyklų. Mūsiškę parodą, kurioje – darbai iš privačių kolekcijų, MO muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus, daugiau sieju su didžiuoju katalogizavimo darbu. Per ilgai tuo niekas neužsiėmė, o Kampo kūrybai tai labai svarbu. Dvejus metus ruošėme knygą, ir pasitaikius bent menkiausiai progai sąrašą papildyti apie tai kalbėdavome su kolegomis, bendraminčiais.
Pamenu, su G. Bartuliene kalbėjomės atidarant tą didžiąją parodą. Tuomet jos klausiau, ko dabartinė jaunų tapytojų karta galėtų pasimokyti iš Kampo. Ji išskyrė darbštumą, visišką atsidavimą profesijai. „Tapė negailėdamas savęs“ – šis apibūdinimas Kampui tiktų. Visgi dabar jauni menininkai (ir ne tik jie) savęs nedegina. Jie dirba iki šešių vakaro, o tada eina į jogą. Ar galima nusakyti, kuris kūrybinis kelias teisingesnis – atiduodant visą save, ar visgi pasisaugant ir vengiant perdegimo?
Rasa Žukienė: Yra visokių žmonių. Juk ir rašytojai vieni pluša nuo penkių iki vienuoliktos ryte, kiti – naktį. Bet, jei kalbėtume apie konkrečią kartą, dabartinius 25-mečius, jų tapyba ir jos kontekstas yra kitokie. Kad tapytum taip, kaip dabartiniai dailininkai, nedidukus konceptualius paveikslus su kruopščiai atliktomis detalėmis, spalvų dėmėmis, yra įmanoma kitokia disciplina. Ekspresyvioji tapyba iš žmogaus reikalauja ko kito, įskaitant fizinę jėgą. Pabandykite susidoroti su 4 m x 5 m formatu, būdama moterimi. Jau vien apsitempti drobę ir nusigruntuoti yra iššūkis.
Išliks dirbantys su nusiteikimu, kad kiekvienas kūrinys – ar tekstas, ar paveikslas – gali būti paskutinis.
Darbo sąlygos dabar irgi yra jau kitos. Mažai kas dirba šaltyje, išalkę ir žinodami, kad vakare krautuvėje lauks tuščios lentynos, kad niekur neišvažiuos, nieko nepamatys, ir net neturės ką kopijuoti. Dabartiniai žmonės juk gyvena patogiai, be to, gyva mintis, kad pasaulyje jau viskas padaryta. Atsipalaidavimo yra daug, bet tai reiškia, kad apie daugelį dabartinių kūrėjų niekas nerašys, nes jų darbai tiesiog nebus įdomūs. Išliks dirbantys su nusiteikimu, kad kiekvienas kūrinys – ar tekstas, ar paveikslas – gali būti paskutinis. Visais laikais mene norime matyti asmenybę, poziciją ir mintį. Empatija taip pat labai svarbi, kaip ir gyvenimo spalvos. Jei šių dalykų nėra, kūrinio neišgelbės nė geriausios priemonės.
Paroda „Tapytojas esu, ir viskas.“ atidaroma gruodžio 29 d. 18 val.
