English
Žurnalų archyvas

Kaip skamba Brazilka ir Argentinka

4 balandžio, 2021, Paulius Tautvydas Laurinaitis | Interviu, Kaunas 2022, Mėnesio tema, Naujienos

Su kokiais garsais jums asocijuojasi Brazilijos vardas? Daugeliui turbūt su sambos melodijomis ar gyvūnijos chorais iš atogrąžų miško tankmės. Bet šįkart klausimas apie kitą Braziliją ir kitą Argentiną – ne tas, kur už Atlanto, bet tas, kuriomis baigiasi Žaliakalnis. Tas, iš kurių matosi Šilainiai, prie kurių kampuoto silueto samba galbūt ir nesiderintų. 

Brazilka (Brazilija) 6 deš. viduryje. S. Lukošiaus nuotr. (KTU ASI Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro archyvas)

Apie Braziliją(-ką) ir Argentiną(-ką) kadaise jau rašėme viename pirmųjų savo numerių: buvę vargingiausiai besivertusių kauniečių kvartalai 3 dešimtmetyje nugulė rytinius Neries slėnio šlaitus ir tapo lietuviška tolimųjų lotynų kraštų favelų interpretacija. Jų užuominų ar net ištisų fragmentų galima rasti dar ir šiandien – tai išlikę pavieniai, gerokai mažesnio už kaunietiškąjį standartą tūrio namai, kreivi, keistos formos sklypai ir savaimingai išsidėliojęs, kiek chaotiškas gatvelių tinklas. Pašnekinome žmogų, kuris išsikėlė misiją užfiksuoti šių šiaurės vakarų Žaliakalnio kalvų garsinę formą: įrašyti, o jei reikės, ir suvaidinti savotišką tų, iš pavadinimų egzotiškų Kauno vietų garso takelį. Tai – garso menininkas Martynas Timinskas, „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kontekste, projekte „MoFu 360/365“, kuriantis „Šiaurinio šlaito istorijas“. 

Su Martynu susitinkame Brazilkos ištakose, trikampiame skvere, ne per seniausiai pakrikštytame dailininko Antano Samuolio vardu. Autorius pasakoja, kad būsimasis projekto rezultatas susidės iš trijų dalių – vizualinės, garsinės ir jas reprezentuojančios instaliacijos: „Čia atsiras viena iš mūsų projekto dalių – muzikinė-vizualinė instaliacija. Ultravioletinei šviesai jautriomis dekoracijomis A. Samuolio skvere rūpinasi Cretu Alexandru Constantinas, o mano darbas – apšviesti, sukurti muziką ir ją įgarsinti.“

P. T. Laurinaičio nuotr.

„Be galo džiaugiuosi šiuo projektu. Dar tik neseniai pradėjome dirbti, bet prisijungia vis daugiau žmonių. Patarimais, laiku ir inventoriumi padeda kolega Arūnas Periokas, fotografas Justinas Stonkus, lyg tyčia  dabar nagrinėjantis medinę Kauno architektūrą, būsimoms vizualizacijoms fotografuos žmones, pastatus bei radinius“, – dėsto pašnekovas. 

Einame link šlaito, besileidžiančio į Nuokalnės gatvę, kurios vardan kadaise buvo nugriauta didžioji dalis kaunietiškosios Brazilijos. Šiandien ji atsakinga už nemažai foninio garso, kuriame skendi kadaise rami miesto dalis. Martyno arsenale – mikrofonai, lūpinė armonikėlė ir kiti garsą skleidžiantys ar sukeliantys žaislai, tarp jų ir arbatinis šaukštelis. Visa tai skirta išgirsti ir prakalbinti rajonui. Klausomės pasakojimo apie projekto girdimąją dalį: „Garsai, iš kurių susidarys muzikinis kūrinys, turėtų būti trejopi. Pirmiausia tai – bendrasis fonas: gyvūnų ar paukščių garsai, jų priešprieša su didžiuliais transporto srautais, supančiais rajoną ir girdimais bet kuriuo paros metu. Antra, rajone esantys objektai bus naudojami kaip instrumentai, – pašnekovas rodo į metalinę tvorą – o iš jų jau bus komponuojama. Ir, aišku, bus naudojami papildomi elementai, tarkim, vaiko dainavimas.“

Ne viską, kas buvo vos prieš keletą metų, Martynas galės įrašyti – miestas sparčiai keičiasi ir kai kurių archajiškų elementų nebelieka. Vienas tokių – P. Dovydaičio gatvės gale buvęs komunalinis hidrantas, kuriuo naudojosi paskutiniai čia be vandentiekio gyvenę žmonės: „Vietiniai pasakojo, kad tas hidrantas užšaldavo ir jį smurto priemonėmis (plaktuku) taip vaduodavo, kad skambėdavo visas rajonas, – juokiasi pašnekovas. – Galbūt todėl niekam nebuvo įdomu, kai su Arūnu paskutinę žiemos dieną vaikų aikštelėje skvere valandą daužėme plaktuku į viską, kas iš metalo.“ Tokių svarbių rajono akcentų kūrinyje autorius žada neignoruoti, tačiau garsą suteiksiančių šaltinių teks ieškoti jau kitur.

Traukiame ieškoti kitos buvusios rajono garsinės įžymybės – tarp Brazilkos ir Argentinkos dar prieš keletą metų tebegyvenusių ožkų būrio. Kalvotoje Anykščių gatvėje Martynas rodo į krūmais ir medžiais apaugusią vietą: „Šičia, kur golfas stovi, mano mėgstamiausias namas. Kiek čia einu, jeigu tik saulėta diena, visada daugybė įvairių rūšių paukščių, kurie suskridę tarsi įtemptai šnekasi.“ Puntuko gatvėje sustojame prie dar vienos tvoros, kuri tampa improvizuotu ksilofonu. Fone loja šunys, bet tai netrukdo: „Bandykime prakalbinti tvorą – šiandien dar tik testuojame. Fone yra dainininkų, bet jie irgi rajono dalis“, – pašnekovas šypsosi. Leidžiamės į pašlaitę, kur netrukus greta kopsime atgal, jau į Argentiną. Iš kadaise buvusio aukštos įtampos elektros stulpo paliktos aikštelės atsiskleidžia Šilainių panorama, o šiapus upės matosi belapiuose medžiuose paskendęs kompozitoriaus J. Gruodžio namas. Ketinama užfiksuoti abu: „Nevėjuotą dieną iš tos aikštelės gal ir tą eismą bus įdomu įsirašyti. Planuojame ir pas Gruodį į svečius.“

P. T. Laurinaičio nuotr.

Ožkų neberandame – dar vienas reiškinys, kurio audioreprezentacijos teks ieškoti kitur. Kylame atgal į kalną – šį kartą jau siaurais Argentinos takais. Martynui tai pirmasis tokio pobūdžio projektas, kai kūrybiniam procesui tenka išeiti iš studijos: „Groju bosu grupėje „It Was Us“, turiu live elektroninės muzikos projektą „Somma Happiens“. O lauko įrašai man naujas dalykas ir tikrai labai įdomus – daug ko išmoksti ne tik iš kūrybinės pusės, bet ir psichologiškai, pavyzdžiui, kaip prieiti prie žmonių – ne tik pakalbėti, bet ir įkyriai į pašto dėžutę padaužyti ir įrašinėti.“ Vizualinis būsimojo kūrinio akompanimentas, kurį pašnekovas kurs tiek iš senųjų paveikslų, tiek ir iš fotografo fiksuotų vaizdų, jam taip pat iš dalies naujas iššūkis. „Esu kūręs vizualiką roko, elektronikos pasirodymams, bet čia visai kitas dalykas. Nebe šiaip iliustracija dėl iliustracijos, kuri gerai atrodo. Turi atsispindėti ir tai, kas muzikoje, ir tai, kas toje miesto dalyje, kad jų sąryšis viską pasakotų ir nereiktų pridėti žodinio naratyvo, kur muzika liktų tiesiog fonu.“

Justino Stonkaus nuotr.

Grįžtame į skverą, kuriame pradėjome pasivaikščiojimą. „Arūnas stovėjo su rekorderiu sankryžoje, o aš saviškį palikau dar toliau. Vanojau visus tuos vamzdžius, – menininkas rodo į žaidimų aikštelę. – Įdomus efektas, kai medžiagą iš nutolusių įrenginių tarpusavy sudedi ir pasigirsta, kaip tas garsas keliauja.“ Pasak Martyno, į klausimą, kiek kūrinyje bus natūralaus įrašo, o kiek manipuliacijos, atsakyti dar anksti: „Visame šitame musique concrète reiškinyje svarbu apsispręsti, kiek leisi sau manipuliuoti garsu. Tarkim, lėtinsi juostą ar greitinsi. Kol kas dar lieka neatsakytas klausimas, kiek to realumo bus šimtaprocentinio, o kiek norėsis pridėti žaidimo garsu rezultatų.“ Prieš atsisveikindami, su pašnekovu praeiname pro keletą ne per seniausiai išdygusių namų. Miestas keičiasi, tačiau kai kurios jo dalys liks užfiksuotos ne tik vaizdais, bet ir garsu.

kaunas2022.eu

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.