„Knygą skaičiau, kai tik ji pasirodė, – mane palietė asmeniškai, kaip moterį, juk tai moters istorija, istorija aukos, kuri paprastai nutildoma, neturi žodžių, galimybės reikštis, yra ignoruojama ir atmetama“, – neakivaizdinę pažintį su Kaune gimusia rašytoja, gydytoja Dalia Grinkevičiūte, aprašiusia savo tremties patirtį knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“, prisimena kvapų kūrėja Laimė Kiškūnė.
Ji, kartu su olfaktorinio meno grupe „Hortus Apertus“, yra parodos „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ kūrybinio kolektyvo narė. Paroda Maironio lietuvių literatūros muziejaus sode ir palėpėje, kurioje ir rasite L. Kiškūnės sukurtų kvapų instaliaciją „Kančių istorijų kilpos“, atidaryta 2022 m. gegužę ir veiks iki vasario pabaigos – tai viena iš „Kaunas 2022“ programai „Atminties biuras“ dedikuotų iniciatyvų. Jos autorės – Jurga Graf, Vytenė Muschick ir Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė.
Mane pribloškė žmogiškumas kraštutinėje nežmoniškumo ir nežmogiškumo terpėje.
„Kurdamos bendrą parodos viziją, su bendraautorėmis Jurga ir Vytene gilinomės į Dalios Grinkevičiūtės biografiją, pradėjome dėlioti svarbiausius jos gyvenimo aspektus, kuriuos norėtume išryškinti. Nusprendėme moterį pristatyti kaip rašytoją dėl unikalaus jos palikimo, kuriame atsiskleidžia nepalūžtanti, tvirta asmenybė, svarbiausi jos gyvenimo aspektai bei tremties, genocido išgyvenimai“, – pasakoja G. Valevičiūtė-Brazauskienė. Ji pastebi, kad iš kitų tremtinių liudijimų D. Grinkevičiūtės atsiminimai išsiskiria muzikalumu, erdviškumu, tekstas skamba, skleidžia kvapą, perteikia šalčio, alkio, mirties ir gyvastingumo, meilės, neapykantos ir siekio išlikti bet kokia kaina potyrius.
Pati G. Valevičiūtė-Brazauskienė, dar iki sutikdama būsimas koleges, su Antanu Skuču vystė interaktyvaus kino projektą „Purga“, paremtą Gintauto Martynaičio grafiniais prisiminimais iš tremties Trofimofsko saloje, kurioje atsidūrė ir D. Grinkevičiūtė: „Norėjosi išplėsti kino patyrimo lauką kuriant patyrimines judančio vaizdo instaliacijas. Pradėję nuo vizualių, grafinių prisiminimų iš Trofimovsko salos, gilinomės į tremties, genocido temą. Rašant scenarijų filmui ir interaktyviai jo daliai teko perskaityti daugybę panašių skausmingų tremties prisiminimų, liudijimų. Taip naujai atradau D. Grinkevičiūtės tekstą ir sutikau Vytenę, kuri paraleliai vykdė įvairias kūrybines veiklas siekdama pristatyti šiuos memuarus ne tik Lietuvoje. Užsidegimas, susikalbėjimas ir net iš memuarų pasirinktos tos pačios vietos, kurias abi cituodavome savose kūrybinėse veiklose, peraugo į bendrą tikslą sukurti parodą.“
Taigi memuarai, keliasdešimt metų slėpęsi po bijūno krūmu Perkūno alėjoje Žaliakalnyje (D. Grinkevičiūtė, grįžusi iš antrosios tremties, jų neberado ir perrašė – būtent antrasis variantas tapo jau minėta knyga, kurios pavadinimą pasiūlė Kazys Saja), buvo tramplinas parodos koncepcijai, kurioje įvairios tradicinės ir šiuolaikinės medijos žadina jusles ir kuria kolektyvinės patirties refleksiją. Tai galiu patvirtinti asmeniškai – vaikščiodama parodoje ne kartą žvilgsniais susidūriau su kitais, kurių akys irgi spindėjo lyg netikėtai pasibeldusių prisiminimų nuspalvinta šviesa. Ekspozicija, kurioje ir vaizdai, ir nuotraukos, ir autentiškas pirmąkart Kaune eksponuojamas rankraštis, ir kvapai, veda per tris ašis: laiminga vaikystė Laikinojoje sostinėje, tremties patirtis Arktyje ir motinos laidojimo scena pokario Kaune, šeimos namo rūsyje.
Kvapų instaliacija „Kančių istorijų kilpos“ yra Arkties ekspozicijos muziejaus palėpėje kompozicinis elementas. Jis į uostomus objektus dekonstruoja visas šias ašis, taip pat sujungia visas parodos dalis ir, kaip pastebi G. Valevičiūtė-Brazauskienė, savaip atskleidžia jos tikslus bei išryškina visumos elementus: „Kvapas gali skambėti, nusakyti erdvę, laiką, būseną, jis per daugybę įkvėpimų ir iškvėpimų išsisaugo atmintyje kaip patirčių blyksniai tarp gimties ir mirties.“
Įkvėpus oro gurkšnį jis gali prikelti tiek gerus, tiek blogus dalykus, gal net padėti išgyventi.
Parodos autorės jau žinojo Laimės Kiškūnės darbus su menininkais, ankstesnes kvapų instaliacijas, tad pirmiausia ir kreipėsi į ją. Kvapų kūrėja savo ruožtu supažindino su olfaktorinio meno grupe „Hortus Apertus“, kuri kvapų kultūrą skleidžia ir tiria nuostabiai įvairiais būdais. Taip sukurtas konceptualus kūrinys, įsiliejęs į parodos visumą.
L. Kiškūnė pastebi, kad neretai kančių aprašymai atrodo banalūs – sunku išreikšti skausmą, pritrūksta žodžių. Bet D. Grinkevičiūtės memuaruose netrūko nieko: „Mane pribloškė žmogiškumas kraštutinėje nežmoniškumo ir nežmogiškumo terpėje – žinoma, skaitydama „Lietuvius prie Laptevų jūros“ apie kvapus negalvojau, tik atkreipiau dėmesį į stiprią olfaktoriją, tai yra, poveikį sykiu uoslei ir kvapui, jutau šalčio, sniego, barakų, maisto kvapus – tai lėmė, kad istoriją išgyvenau asmeniškai.“
Kvapų menininkė neslepia, kad projektas buvo sunkus, teko iš naujo paliesti istoriją, besisukusią lyg spiralė. Per dieną pasibaigusi vaikystė, niekuomet normaliomis taip ir nebetapusios dienos – D. Grinkevičiūtė nesirengė paklusti okupaciniam režimui, tad gyveno nepalyginti sunkiau, nei būtų galėjusi laisvoje Lietuvoje. Ir mirė bundant tautai, pirmąją 1987-ųjų Kalėdų dieną. „Ji visą tą skausmą talentingai įžodino. O kai nebelieka nieko, lieka kvapas – nors efemeriškas, bet įsirėžia atmintin, nes susijęs su emocijomis, prisiminimais. Įkvėpus oro gurkšnį jis gali prikelti tiek gerus, tiek blogus dalykus, gal net padėti išgyventi“, – mąsto L. Kiškūnė.
Žvakę primenančioje „Hortus Apertus“ kolektyvo įrengtoje kvapų instaliacijoje – aštuoni elementai, gimę, kaip sako autorė, vienas iš kito. Vaikystė ir „Pieno baras“, riba, barako blakės, žvakė, geležinis kelias, verkianti žolė, žemė, arnika-vaistažolė-išgijimas. „Kapsulė – lyg gyvenimo ciklas, o šie aštuoni kvapai susidėliojo mano vaizduotėje ir suvokime. Nedėjau ypatingų pastangų atkurti ką nors fotografiniu tikslumu, hiperrealistiškai, tiesiog prisiminiau jausmą, apėmusį skaitant knygą“, – teigia L. Kiškūnė. Anot jos, kvapai parodoje – archetipiniai, simboliškai apibendrinantys mūsų gyvenimą, talpūs.
Suprantu, kad kvapų formulės – sudėtingas reikalas, be to, menininko paslaptis. Visgi taip knieti sužinoti, iš ko, pavyzdžiui, susideda geležinkelio kvapas. Nors L. Kiškūnė nelinkusi apie savo darbus daug kalbėti ir tiki, kad žmogus nuo jų arba įsikvepia, arba ne (juokiasi – čia kaip klausti, kokios firmos dažais paveikslas nutapytas), visgi šį tą išduoda. Būtent šiam kvapui naudotas frankinčensas, Indijoje auginamos pluoštinės bosvelijos eterinis aliejus: „Jis turi gražų smilkalo dūmą, kuris primena geležinkelio kvapą ir anglių degimą – tai interpretacija, transformacija, kvapas atpažįstamas, bet ne tiesmukas – ir net nebūtina jo atpažinti tam, kad kontempliuotum.“
„Lietuviai prie Laptevų jūros“ išversti į devynias kalbas – tai įrodo universalų D. Grinkevičiūtės kaip rašytojos talentą papasakoti istoriją. Net tokių kritinių traumų, kaip tremtis ar genocidas, pastaraisiais šimtmečiais nepatyrusios tautos knygą skaito, domisi, jaučia.
Paroda „Kambariai / Įveikti atstumai“, rodos, perėmė šiuos universalius principus. Neprivalai mokėti lietuviškai, detaliai žinoti XX a. istorijos. Vis tiek pajausi. Jei ne stebėdamas Šiaurės pašvaistės vaizdą, tai uosdamas vaikystę. Jei ne žiūrėdamas į aprašinėtą rūsio sieną, tai grožėdamasis bijūnu. Ne tuo pačiu, po kuriuo rasti memuarai, bet visgi pavadintu „Garbė motinai“. Tai Onos Skeivienės 1958 metais Kaune sukurta bijūnų veislė – dar vienas parodos eksponatas, tarsi visuomet buvęs čia, Maironio sode.
