English
Žurnalų archyvas

Justė Litinskaitė: „Menas išlieka aktualus, kol mes jam suteikiame prasmę“

21 rugsėjo, 2021, Justė Vyšniauskaitė | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Dar prieš pradėdama studijuoti menotyrą be galo mėgau Kauno fotografijos galeriją. Visada žavėjo čia pristatomos parodos, dažna ekspozicijų kaita bei draugiškas kolektyvas. Prieš kiek daugiau nei ketverius metus šioje galerijoje ėmiau ir patį pirmąjį savo interviu iš britų fotografo Homerio Sykeso. 

Joan Fontcuberta paroda Kauno fotografijos galerijoje. Gintaro Česonio fotografija

Nuo to laiko tik dar labiau pamilau fotografiją, vienintelę išskirtinai jai dedikuotą galeriją Kaune ir atradau rašymą. Galbūt todėl iki dabar, net užsukus į naują šiuolaikinių kūrėjų parodą, ši galerija sukelia sunkiai paaiškinamą nostalgiją. Nujaučiu, kad Vilniaus gatvėje priešais arkikatedrą įsikūrusi nedidukė galerija tokį poveikį daro ir kitiems lankytojams, tad nuoširdžiai apsidžiaugiau šiame numeryje galėdama rašyti būtent apie ją. Apie puoselėjamas vertybes, parodinę bei leidybinę veiklą ir ateities planus kalbėjomės su Kauno fotografijos galerijos ir knygyno vadybininke, menotyrininke Juste Litinskaite. 

Kauno fotografijos galerija skaičiuoja jau daugiau nei 40 metų. Kokios pagrindinės vertybės ir principai, susiformavę per šį laikotarpį, iki šiandien nulemia galerijos veiklos kryptis?

Per šiuos keturis dešimtmečius galerijos fundamentalios vertybės ir esminiai principai išliko tie patys – visada norėta puoselėti prasmingą lietuvišką fotografiją, užsiimti profesionalia jos sklaida Lietuvoje ir užsienyje. Pastarąjį dešimtmetį vystome naujas veiklos kryptis: parodų organizavimą papildė leidybinė veikla ir rezidencijų programa. Taip pat jau kurį laiką įgyvendiname tylų, prasmingą darbą – skaitmeniname archyvus. Šiuo metu skaitmeniname Irenos Giedraitienės ir Romualdo Rakausko darbus. Ilgainiui šis visuomenei nematomas procesas manifestuojasi parodomis. Tačiau visų skirtingų veiklos krypčių tikslas lieka tas pats – skleisti žinią apie profesionalią fotografiją. 

Justė Litinskaitė. Gintarės Žaltauskaitės fotografija

Per metus galerija surengia apie 10 parodų Lietuvoje. Kaip pasirenkate, kurių fotomenininkų kūrybą pristatyti? Kaip šį sprendimą lemia nuotraukų tema?

Natūraliai istoriškai susiklostė, kad, kalbant apie Lietuvos autorių kūrybos pristatymą, dažnai žvilgsnis krypsta į humanistinę fotografiją ir skirtingas tarpžmogiškas jos potemes. Tačiau bendrame kontekste galerijoje pristatomų parodų temos būna pačios įvairiausios. Nesame atsiriboję nuo bendrų pasaulinių meno tendencijų. Stebėdami, kas vyksta aplink mus, stengiamės atliepti nūdienos aktualijas.

Įvairių autorių darbai ir juose perteikiamos idėjos į galeriją atkeliauja organiškai. Su fotomenininkais bendraujame įvairiais formatais: edukacinėse veiklose, rengdami parodas, sekdami jų kūrybą ir padėdami jai skleistis. Užsienio kūrėjus dažnai pastebime pasaulinėse meno leidinių mugėse bei festivaliuose. Nuolatos domėdamiesi Lietuvos ir pasaulio fotografijos lauku, atrandame autorius, kurių darbus norime pristatyti, ir jų kūryba nugula į galerijos parodinį tinklelį. 

Vis dažniau galerijoje parodos išdėstomos ne tik tradiciškai ant baltų sienų, bet ir erdviškai išnaudojant patalpas. Vienas tokių pavyzdžių – karantino sąlygomis galerijos languose eksponuoti darbai. Kodėl jums svarbu ieškoti naujų formų pristatyti fotografiją? 

Paprastas atsakymas į šį klausimą – auditorijai nesinori žiūrėti vis į tuos pačius dalykus. Taip pat menininkams ir kitiems kultūros lauko veikėjams įprasta visada ieškoti kūrybinių sprendimų. O svarbiausia, kad netradicinės erdvės kuria naujas prasmes. Galų gale, su kiekviena paroda atsiranda naujų poreikių ir iššūkių. 

Rengiant ekspozicijas languose mums buvo svarbus ne tik kitoniškas formatas, bet ir parama menininkams. Karantinas, be abejo, palietė kūrėjų gyvenimą ir veiklą, todėl norėjome sunkiu laikotarpiu nenutraukti fotografijos sklaidos bei paremti menininkus finansiškai. Žinoma, buvo įdomu eksperimentuoti ir su pačia lango forma, ją įprasminti su specialiai langams atrinktais darbais.

Monikos Balu paroda galerijos languose. Donato Stankevičiaus nuotr.

Galerija taip pat rengia projektus, leidžiančius parodoms išvis palikti pastato vidų ir nuotraukas pristatyti viešose erdvėse. Ką miesto erdvės suteikia fotografijos parodoms ir atvirkščiai? Kaip pasirenkate tokias erdves ir joms tinkamas parodas?

Išeiti iš įprastų erdvių yra sveika ir protinga, siekiant užsiimti visapusiška bet kokio meno sklaida, nes ne kiekvienas žmogus lankosi galerijose ir muziejuose. Tad parodos viešose erdvėse leidžia pasiekti naują auditoriją, kuri vėliau galbūt bus motyvuota ateiti ir į galerijoje vykstančias parodas. Tai būtų pirminė paskata rengti parodas miesto erdvėse, tačiau šis formatas gali suteikti ir naujų kontekstų, paskatinti kitokių apmąstymų. Todėl siekiant atrasti naujų potyrių ir požiūrio kampų, papildyti parodas aktualiomis temomis prasminga retkarčiais ištrūkti iš tradicinės baltojo kubo erdvės. Organizuodami tokias ekspozicijas stengiamės ieškoti vienovės su aplinka, fotografijos ryšio su erdve. Kartais jis būna labai akivaizdus, kartais reikia pamąstyti, bet stengiamės niekada nesirinkti erdvės tuščiai. 

Iki šių metų pabaigos VDU Botanikos sode veikia Aleksandro Macijausko paroda. Čia pristatome nuotraukų ciklą „Išeinantys medžiai“, kuriame autorius fiksavo mirštančius medžių kelmus. Juodai baltos fotografijos gamtoje suskamba naujomis spalvomis. Ši sąsaja gana akivaizdi, o paroda nebyliai kviečia ją įvertinti iš ekologinės pusės, stebėti žmogaus ryšį su gamta, apsvarstyti, kiek jai duodame grąžos. 

vien leisti knygas – negana. Svarbu auditorijai jas parodyti, o kartu ir įgalinti skaityti.

Taip pat artimiausiu metu dienos šviesą turėtų išvysti ilgai brandinta virtualios Kauno fotografijos galerijos idėja. Dar šį rudenį planuojame pristatyti virtualią galeriją, kurioje reguliariai rengsime specialiai virtualiai erdvei skirtas fotografijos parodas. Labai to laukiame, nes persikėlimą į virtualią erdvę suprantame ne tik kaip galimybę pasiekti įvairesnę auditoriją, bet ir kaip progą eksperimentuoti, atrasti netikėtų parodinių formų.

Tačiau parodos nėra vienintelis būdas išeiti už galerijos erdvių, mes tai darome ir su leidybine veikla. Knygos jau seniai yra tapusios musée imaginaire, kur galime pristatyti ištisus meno kūrinius, jų kolekcijas ir taip kurti prasmes. Knygos tai atlieka ne prasčiau nei parodos, todėl leidybą matome kaip lygiavertę priemonę parodyti fotografinę menininko mąstyseną. Be to, knygos gali būti prieinamos didesnei daliai žmonių – jos leidžia fotografiją patirti kitaip. Albumus galime vartyti ilgą laiką, nučiupinėti ir tokiu būdu lėtai susipažinti su juose pristatomu menu.

Kaip gimsta galerijos leidžiamos knygos bei albumai?

Kiekviena knyga yra unikalus reiškinys ir į ją reikia pažvelgti individualiai. Stengiamės ieškoti įdomių dizaino sprendimų, taip pat daug dėmesio skiriame užkulisiniam procesui – organizuojame kūrybines dirbtuves, kurios padeda menininkams tobulinti savo įgūdžius leidybos srityje. Galbūt dėl šio mūsų požiūrio Kauno fotografijos galerijos leidžiamos knygos sulaukė pripažinimo ne viename tarptautiniame konkurse. Šį rudenį surengsime knygos meno dirbtuves bendradarbiaudami su europinės fotografijos platforma „Parallel“. Savo idėjas išreikšti knygos formatu Lietuvoje reziduojantiems kūrėjams padės lenkų fotografas Rafałas Milachas ir grafikos dizainerė Ania Nałęcka.

Šiuo metu ruošiame keturis leidybinius projektus. Artimiausiu metu planuojame išleisti Ievos Stankutės knygą „Apie bambą“. Menininkė knygoje jautriai, subtiliai, per asmeninę prizmę, archyvines nuotraukas ir rankų darbo pavyzdžius gvildena motinystės temą. Įdomu, kad tik dalis leidinio bus gaminama spaustuvėje, nes nemažą dalį galutinio knygos apipavidalinimo ruoš pati menininkė. Tai XXI amžiuje vis rečiau skaitytojų rankas pasiekiantis stebuklas. 

Taip pat šiuo metu rengiama „Kauno miesto ir rajono kultūros abonementų knyga“. Tai įdomus leidinys, kuris atsiras projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste. Siekiame surinkti Kauno meno lauko atstovų bei kitų kultūrai neabejingų žmonių kontaktus, kad jiems būtų lengviau surasti vieniems kitus, bendradarbiauti įgyvendinant įvairias iniciatyvas. Šio leidinio dalimi gali tapti bet kuris meną mylintis žmogus. Greitu metu išleisime ir Indrės Šerpetytės knygą „1944–1991“, kurioje menininkė tyrinėja įvairių sovietinių institucijų pastatus, jų daugialypę istoriją bei atmintį plačiąja prasme. Iš pradžių šis meninis tyrimas buvo pristatytas parodose, o dabar nugula į leidinio puslapius. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip tos pačios idėjos sklaida gali vykti skirtingais formatais.  

Žinoma, vien leisti knygas – negana. Svarbu auditorijai jas parodyti, o kartu ir įgalinti skaityti. Todėl jau trečius metus organizuojame „Kaunas Art Book Fair“, kurią lydi edukacinės veiklos leidybos lauko profesionalams, fotografams bei mažiesiems knygos meno mėgėjams.

Taip pat galerija inicijavo ir žurnalo Kaunui „Į“ leidybą. Kuo šis žurnalas išsiskiria iš kitų kultūros leidinių, kas jį kuria ir kodėl jis reikalingas?

Nuo pirmojo numerio žurnalo „Į“ misija buvo papasakoti apie tokį Kauną, apie kurį nėra dažnai kalbama, parodyti jį ne atvirukiniais kampais. Todėl pirmasis žurnalas buvo dedikuotas miesto užkulisius atstojantiems kiemams, antrasis kalbėjo apie vandenis, trečiasis – apie postindustrinio miesto veidą, ketvirtasis – apie tarpkultūrinę atmosferą, penktasis – apie gamtą. Paskutinis šeštasis žurnalo numeris simboliškai bus apie ateitis – konkrečiai galimas Kauno miesto ateitis ir miesto vizijas plačiąja prasme. 

Antrasis šio leidinio išskirtinumas – šio žurnalo ruošimo procesas yra toks pat svarbus kaip ir jo rezultatas. Prie kiekvieno numerio leidybos dirba vis nauja grupė tarpdisciplininių menininkų. Žurnalo komandą sudaro jauni pradedantys kūrėjai, prie kurių prisijungia vienas kitas įsitvirtinęs menininkas bei procesą prižiūrintys profesionalūs mentoriai. Šiemet mentorių poziciją užima šiuolaikinio meno kuratorė Vaida Stepanovaitė, urbanistė Rasa Chmieliauskaitė, poetas, vertėjas Aistis Žekevičius bei Kauno fotografijos galerijos komanda. 

Nesvarbu, ar tai tik pirmus žingsnius žengiantis kūrėjas, ar žinomas menininkas, – visi dirba viename lygmenyje, gali vieni iš kitų mokytis, todėl natūraliai mezgasi prasmingi dialogai. Susitikimų metų vyksta daugybė pokalbių, pirminės idėjos dažnai iš esmės transformuojasi, tampa kažkuo nuostabiai kitonišku. Nors kiekvieną žurnalo istoriją ruošia individualūs kūrėjai, visas leidinys yra kolektyvinio darbo bei bendrų apmąstymų rezultatas.

Bendradarbiaudami su Centre national de l’audiovisuel Liuksemburge kitąmet planuojame žurnalo „Į“ pagrindu paruošti naują leidinį, dedikuotą humanistinei fotografijai ir permąstantį ją šiandienos kontekste. Rezidencijose Kaune ir Liuksemburge dalyvaus menininkai iš Europos šalių. Mokydamiesi iš profesionalių ir puikiai žinomų kūrėjų, rezidencijų dalyviai tyrinės, reflektuos humanistinės fotografijos idėjas, o jų darbai nuguls žurnale.

„Į“. Galerijos archyvo nuotr.

Nors kultūros laukas dėl pandemijos vis dar apimtas neužtikrintumo būsenos, gal atskleistum, ko galime tikėtis Kauno fotografijos galerijoje per ateinančius metus?

Šiuo metu mūsų ateitį gaubia šiokia tokia nežinia ne tik dėl pandemijos, bet ir dėl ilgai lauktos, tačiau netikėtai prasidėjusios Vilniaus gatvės rekonstrukcijos. Dėl kapitalinio gatvės remonto šiuo metu galerijoje parodinės veiklos vykdyti negalime. 

Norėtume dar šiemet surengti kelias parodas ir metus užbaigti pristatydami Zenono Bulgakovo, Arnoldo Newmano ir Romualdo Rakausko darbus. Tačiau kol kas nežinome, ar galėsime tai padaryti. Vis dėlto jau dabar intensyviai ruošiamės 2022-iesiems, kai didelė mūsų veiklų dalis papildys projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą. Laukia įdomūs metai su lietuvių ir užsienio menininkų parodomis, leidiniais ir kitokiomis staigmenomis. 

Šiandien beveik kiekvienas turime telefoną, kuris neblogai fiksuoja mūsų aplinką vos paspaudus mygtuką, todėl kasdien mus pasitinka didžiulė užfiksuotų vaizdų gausybė internetinėje ir fizinėje erdvėje. Kodėl, tavo nuomone, tokiame kontekste profesionali fotografija išlieka aktuali meno sritis?

Manau, šį klausimą kasdien sau užduoda kiekvienas profesionalia fotografija užsiimantis menininkas. Nuo to nepabėgsi. Profesionali fotografija, žvelgiant iš techninės pusės, visada turės tam tikrų ją įvertinti leidžiančių menotyrinių priemonių. Taip pat galime kalbėti apie kūrinio dvasią, kuri nėra lengvai užčiuopiama ar įvardijama, bet jaučiama. Nesvarbu, kalbame apie profesionalią ar apie mėgėjišką fotografiją. Aktualumo klausimą galima kelti bet kuriai meno formai. 

Menas išlieka aktualus, kol mes jam suteikiame prasmę. Kiekviena meno forma susiduria su vis daugiau iššūkių, kai atsiranda didesnė kūrybos srities įvairovė. Manau, prasmingas menas, nepriklausomai nuo medijos, turėtų užduoti svarbius klausimus, kalbėti apie problemas, reflektuoti save, o kartais tiesiog žavėti akį, nes estetinė funkcija taip pat niekur nedingusi ir kartais labai reikalinga. 

Kokią įsivaizduoji Kauno fotografijos galerijos ir profesionalios fotografijos ateitį?

Norisi matyti prasmingą ateitį be galiojimo datos. Tikiuosi, kad galerijai vis sėkmingiau pavyks puoselėti tas vertybes, kurias puoselėjame šiandien, prisidėti prie įdomių menininkų veiklos ir projektų sklaidos. Tai paprasta vizija – gebėti gyvuoti sukuriant vis didesnę vertę tiek galerijos lankytojams bei leidinių skaitytojams, tiek menininkams, kuriems stengiamės padėti augti. 

O kokia pačios fotografijos ateitis, turbūt vieni dievai bežino. Tačiau mes tą ateitį ir kuriame – ką sistemingai arba chaotiškai sukursime, tą ir turėsime. Fotografija yra jauna medija, jai vos pusantro šimto metų. Manau, kad dar neturėtų skųstis išsieikvojimu ar idėjų stoka, nes dar daug ką galima permąstyti. Fotografijos greitis šiandien gali būti labai patogus ir prasmingas įrankis kalbėti apie save kaip mediją ir kalbėti apie pasaulį.

kaunasgallery.lt

This error message is only visible to WordPress admins
There has been a problem with your Instagram Feed.