„Turiu tokią firminę istoriją apie susipažinimą su klasikine muzika. Reikėtų pasakyti, kad aš esu trečias vaikas šeimoj, o tai reiškia, kad tėvai jau visų supermamysčių ir supertėvysčių buvo atsikandę. Anksti tapau savarankišku žmogumi. Neretai tėvai mane savaitgaliams nuveždavo į Šėtą, kaimą Kėdainių rajone“, – pokalbį pradeda Kaune gimęs, Jonavoje augęs, tuomet vėl Kaune gyvenęs, dabar sostinėje dirbantis Julijus Grickevičius.
Šiandien jis – radijo stoties „LRT Klasika“ vadovas, bet radiją aptarsime tik pačioje pašnekesio pabaigoje. „Kaunas 2022“ ambasadoriaus gyvenimo aprašyme telpa darbas orkestre, studentiško džiazo festivalio organizavimo iššūkiai ir… betarpiškas santykis su klasikine muzika, kurio daugeliui jo kartos atstovų nepavyksta užmegzti. Gal paskaičius bus drąsiau? O pypkė jokia ne metafora – Julijus turi jų kolekciją ir pokalbio metu maloniai papsėjo.
Tai kuo gi tavo gyvenimo istorijoje svarbi Šėta?
Šėtoje turėjome lempinį televizorių „Tauras“. 1998 metais Prancūzijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas, kurio atidarymui buvo surengtas didžiulis koncertas prie Eifelio bokšto. Dainavo trys tenorai – jie, dainų melodingumas ir visas orkestrinis gaudesys paliko didelį įspūdį. Dirigavo, beje, Jamesas Levine’as, prieš kelias savaites išėjęs anapilin. Tai toks buvo susitikimas ir meilė iš pirmo žvilgsnio. Tų susitikimų vėliau buvo įvairių, nes aš nesimokiau muzikos, manęs niekas niekur neleido, nebuvo nei laiko, nei sąlygų. Bet kartais į rankas pakliūdavo kokia Beethoveno kasetė… Penktoj klasėj gavau Čaikovskio penktosios simfonijos kompaktinį diską, ir per vasarą jį išmokau atmintinai. Buvau toks cekava Zosė, man patiko būti geeku, taip susikūriau gana autonomišką savo pasaulį.
Paskui viskas po truputį plėtėsi ir atėjo iki kažkokio konkretesnio intereso. Sakau, tų periodų buvo įvairių ir, aišku, norėjosi savo laiku pritapti prie bendraamžių… Buvo toks rusiško roko laikas, „Akvarium“, „DDT“, netgi koverių vakarus darydavom „Džem’pub“ Kaune. Paskui, jau Vilniuje, rengėm tributus Viktorui Cojui. Bet vieną dieną man pasisekė susitikti su Kauno miesto simfoninio orkestro vadovu Algimantu Treikausku, ir aš pradėjau dirbti orkestre.
Kaip ši pažintis įvyko?
Vytauto Didžiojo universitete studijavau istoriją, nuo pat pirmo kurso dirbau. Jau buvau spėjęs padirbėti šokio teatre „Aura“, jau buvo įvykęs mano inicijuotas festivalis „VDU Jazz Jungtys“. Žvalgiausi, ką veikti. Draugas perdavė, kad Algimantas Treikauskas ieško kokio nors žmogaus, nes dirba tik jis, administratorė ir buhalterė, o orkestras – jaunas ir reikia kažkokio tarpinio varianto, kuris galėtų ką nors parašyti, nuveikti. Nepamirškim, kad 2008 metais sąvoka „viešieji ryšiai“ kultūroje buvo gana nauja. Afiša ant sienos ar repertuariukas „Kauno dienoje“, ir viskas. Tai taip ir prasidėjo pažintis su Algimantu. Jis sakė: būtų gerai, kad kažką apie muziką žinotum, apie muzikos istoriją. Sakiau, kad kažką žinau. Tai tapo dar vienu akstinu sužinot daugiau.
Tas žinojimas – skaitymas, klausymas, paskaitos?
Viskas kartu. Kai užlipi ant kokios geros temos, priėjimų turi begalę. Visiškai nebūtina jokia chronologinė tvarka. Jeigu įdomu, gali į muziką patekti per istoriją, per karybą, įvairius kitus dalykus (Julijus dalyvauja istorinėse rekonstrukcijose, – red. past.).
Galų gale, nepamirškim, kad būna tiesiog gražu. Ir tas „tiesiog gražu“ labai keičiasi kartu su klausymosi patirtimi. Pagrindinis muzikos pažinimo variklis yra būtent klausymosi patirtis, ne žinios. Pradedi gilintis ir supranti, kad, pasirodo, dalykai skiriasi, čia geriau, čia ne taip gerai skamba. Tada klausi, kuo gi skiriasi. Pažinimas apskritai yra vienas didelis žaidimas. Mes norim į pažinimą žiūrėti labai formalizuotai, metodiškai, sistemiškai, diplomatiškai, bet man atrodo, kad pažinimas didžiąja dalimi yra autentiškas būtent ta žaidimo forma.
Visas menas turi savo industrijos pusę. Klasikinė muzika nėra jokia išimtis.
Paminėjai džiazo festivalį „VDU Jazz Jungtys“. Kaip tau kilo mintis surengti tokį studentišką, bet kartu ir labai nestudentišką festivalį? Kada buvo jo pikas?
Labai dažnai galvoju, kaip būtų mano gyvenimas pasisukęs, jeigu to festivalio nebūtų, nes jis daug davė, daug ir atėmė. Dabar, praėjus aštuoneriems metams nuo paskutinio festivalio, galiu sakyti, kad buvo rimtas išbandymas. Bet man tada buvo 21-eri, buvau bebaigiąs dirbti festivalyje „Aura“ su Gintare Masteikaite ir visa kita to meto chebra. Dirbau „Auroje“ dvejus metus su dviem tarptautiniais festivaliais, ir man labai patiko pats renginio fenomenas – kaip koncentruotai per trumpą laiką galima papasakoti daug dalykų. Taigi visas pasitikintis savimi nuėjau pas VDU vadovybę ir pasakiau, kad reikia daryti universitetinį džiazo festivalį, nes čia yra aukso gysla. Kaunas yra džiazo miestas, jūs turit infrastruktūrą, mes turim idėjų, čia reikia kažkiek pinigų, bandysim pardavinėti bilietus, visa kita. Ir taip festivalis po truputį atsirado. Atsirado jis pirmaisiais metais labai neautentiškas, bet paskui tapo vis autentiškesnis.
Ką turi galvoje sakydamas „neautentiškas“?
Įsivaizduok, pirmajame festivalyje grojo grupė „Fusedmarc“, tada „Pieno lazeriai“, tada Artūro Anusausko kvartetas, ansamblis „Giunter Percussion“ ir taip toliau. Antrajame festivalyje grojo Saulius Petreikis su Sergėjumi Vychrovu, buvo rodomas muzikinis spektaklis „Novečentas“, režisuotas Arvydo Lebeliūno. Antrasis festivalis buvo gerokai mažesnis, nes, savaime suprantama, viskas kainavo labai daug, bilietų pardavėm labai mažai ir universitetas turėjo nemažai prisidėti, dėl ko nebuvo labai patenkinti, bet suprato, kad renginys turi potencialo.
Tuo metu Kaune noras groti, noras reikštis buvo labai stiprus. Netgi buvo toks juokas: Vilniuje gyvena Repo seniai, o Kaunas – free džiazo miestas. Pamenu, tuomet dar neįrengtoje „PuntoJazz“ palėpėje retsykiais darydavome renginius – na, vasarą priimdavome turuojančius muzikantus. Ir į tą vieną koncertą ateina Arnas Mikalkėnas, Tomas Razmus ir kiti free džiazo entuziastai, kurie be proto nori groti. Ir, sako, jiems reikia, kad kažkas darytų renginius, sako, jau yra šį tą užmezgę, šį tą nuveikę ir taip toliau, padarom kažką. Ir tada pradėjom daryti su jais – buvo ketveri metai didelio intensyvo.
O tada susipažinau su Liudu Mockūnu – iš jo atėjo labai daug visokių socialinių ryšių, pažinčių. Esu gal dvidešimt jo koncertų su visais tuomet įmanomais scenos partneriais Kaune surengęs. Esame atvežę tokių fenomenų kaip Avramas Feferis. Jis yra litvakas, gyvena Niujorke, buvo atvažiavęs su Chadu Tayloru ir Ericu Revisu. Tais laikais viskas buvo super, bet mes važiavom patys į oro uostą, patys pasitikdavom, patys nuveždavom, patys už pietus sumokėdavom.
Į „VDU Jazz Jungtis“ 2011 m. pasikvietėm Keną Vandermarką – tai buvo festivalio pikas. Tuomet programą sudarėme už 6000 litų. VDU, ačiū Dievui, sugalvojo, kaip įdarbinti šį festivalį. Jie pradėjo rengti absolventų dienas, o tai reiškia, kad iš mūsų nupirkdavo apie 500–600 bilietų, kurie įeidavo į festivalio biudžetą. Tokiu būdu už 9000 litų įvykdavo visai neblogas festivalis. Ir ant to viso ciongo, kad mes pasikviečiam Vandermarką ir viskas čia labai gerai, atsirado daug ir gerbėjų, organizacija įsisuko į labai neblogą lygį. Ir tada aš sumaniau dėti kozirį ir 2012 m. pasikviesti Peterio Brötzmanno tentetą. Jei trumpai, paskutinę skolos dalį už tai sumokėjau pernai. Kurį laiką buvau neviltyje, neslėpsiu. Užtruko susišnekėti ir su organizatoriais, ir taip toliau, bet viskas vis tiek įvyko, tai čia buvo tokia gyvenimiška pamoka apie jėgų skaičiavimą ir tam tikrus matavimo vienetus. Kad entuziazmas – entuziazmu, bet biznis yra biznis.
O jei grįžtume prie klasikinės muzikos? Kiek joje verslo?
Tai yra verslas bet kuriuo atveju. Visas menas turi savo industrijos pusę. Klasikinė muzika nėra jokia išimtis. Tai, kad dalykus bandoma dirbtinai sudvasinti arba elgtis su jais kaip su muziejiniu eksponatu, bandoma padėti už stiklo ir atsargiai valyti dulkes, neduok Dieve, ne taip sukirčiuosi pavardę… Šis patosas labai kenkia muzikai. Daro ją negyvą, ją marina. Neleidžia perduoti jos kokybiškai iš kartos į kartą, nes pradeda kvepėti labai neskania prievole, pareiga, kažkokiu išankstiniu žinojimu, o mes juk pradėjom kalbą apie autentišką pažinimą, žaidimą ir panašiai.
Visa tai išlaikyti yra be proto brangu, ne veltui klasikinė muzika yra vienas labiausiai institucionalizuotų menų. Nuo tada, kai ji nebepalaikoma dvarų, privačių žmonių, kurie galėjo sau tai leisti, tapo palaikoma valstybės.
Prieš interviu minėjai, kad namuose fonotekos nekaupi ir esi „Spotify“ žmogus. Taigi kokie tavo pastarojo meto atradimai šioje platformoje, ką rekomenduoji išgirsti?
Vis paseku, kokios išleidžiamos interpretacijos, kas naujo, kas ateina etapinio, galbūt koks orkestras kažką įrašė. Man pernai didelį įspūdį padarė latvio Andrio Nelsono ir Bostono simfoninio orkestro Šostakovičiaus simfonijų albumai.
Pernai daug laiko praleidau su Jeano Sibelijaus simfonijomis, labai patiko Londono simfoninio orkestro interpretacija. Būtent Sibelijaus septintosios, paskutinės simfonijos aš tau siūlau iš karto po pokalbio pasiklausyti.
Kitas dalykas – Gustavas Mahleris, man tai muzika apie kosmosą. Mahleris sugebėjo sukurti tokią orkestrinę atmosferą – aišku, kad tai vėlyvojo romantizmo gigantomanija, – kai orkestrai jau išsiplėtė iki 130 žmonių. Ir visa ta atmosfera, garsynas primena didelį pasakojimą, kuriame tu kaskart klausydamas atrandi ką nors naujo. Persiklausyti Mahlerio neįmanoma – ten tiek daug kontrastų, tiek daug skirtingų tempų, skirtingos filosofijos, minties. Ten nėra savitikslės muzikos, tik kažkoks nuolatinis naratyvas.
Ir Richardas Wagneris, mano mylimas Wagneris. Aš netgi vokiečių kalbą buvau pradėjęs mokytis tam, kad suprasčiau ir galėčiau sau pasišvilpauti kai kurias jo operas. Turėjau tokį ikikarantininį pažadą sau, kad aplankysiu vieną „Nibelungų žiedo“ pastatymą per metus. Tai tetralogija, keturios operos, tad jeigu vyksti kur nors, tai savaitei. Iš viso apie 16 valandų muzikos. Wagneris yra tema, kuri paprastai nepalieka abejingų, ir jeigu nuvažiuoji į kokį nors Wagnerio festivalį – nematai atsitiktinių žmonių. Paprastai žmonės atvažiuoja su didele klausymosi patirtimi, yra tam tikra vagnerizmo kultūra.
Yra Alexo Rosso knyga „Vagnerizmas“. Ten išdėstyta labai daug aspektų. Jis buvo kontroversiškas vyrukas, bet muzika nepaprasta. Joje daug jėgos, kuri emociškai labai geba nuvesti į tolį, jeigu sugebi nuosekliai išklausyti. Turi savyje daug grubumo, daug vidurinio registro, bet sykiais net ir kažko erotiško, ir nepaprastai stipraus. Wagnerio tetralogija „Nibelungų žiedas“ – vienas tų veikalų, kuriuos gali pažiūrėti kartą per metus kokiam nors teatre ir užsibūti toje substancijoje savaitėlę.
Kaip tik norėjau klausti apie emociškai paveikiausią matytą koncertą. Tai ir bus kas nors iš „Žiedo“ serijos?
Pirmą kartą pamatytas „Nibelungų žiedas“ Budapešte – vienas stipriausių dalykų. Aišku, ir kitų pirmųjų koncertinių patirčių buvo daug ir stiprių. Kai pradėjau dirbti pas Algimantą, tą savaitę griežė smuikininkas iš Italijos Pavelas Bermanas, griežė jis Brahmso koncertą smuikui, ir aš atsimenu tą įspūdį, kad, oho, va čia tai virtuoziškumas, va čia tai muzika. Buvo sausakimša – tokie laikai filharmonijoje. Kartą, pamenu, septintoj klasėj nuėjau vienas į Kauno filharmoniją, grojo Mūza Rubackytė. Nemačiau orkestro, tiek buvo žmonių, kad buvo neįmanoma pamatyti, kas darosi scenoj.
Turiu paskutinį klausimą apie tavo dabartinę darbovietę. Daugiau nei metus vadovauji „LRT Klasikos“ radijo stočiai. Tai reitingų prasme totaliai nišinė stotis. Bet kaip manai, ką tu, kaip vadovas, padarei tokio, kad jos klausytųsi ne tik tie, kurie klausėsi iki tau ateinant dirbt?
Neturiu garantijų, kad žmonės klausys ar susidomės labiau, bet, kadangi ilgokai analizavau tą kanalą ir buvau jo klausytojas, pirmiausia norėjau, kad neturėtume kanale tokių dalykų kaip „negalima“. Čia buvo daug permainų ir, pabrėšiu, tai nėra supaprastinimas, tai yra prieinamumo didinimas. Antras dalykas, man atrodo, kad pati radijo misija šiek tiek pasikeitė. Kolektyvinė radijo patirtis tapo tikrąja to žodžio prasme labiau kolektyvinė per radijo lyderystę. Mes pradėjome organizuoti renginius. Pasistengėm, kad šita radijo stotis būtų matoma svarbiausiuose kultūriniuose įvykiuose. Kitas dalykas – naujų žmonių ir balsų atsiradimas. Muzikinė įvairovė, ne tik žanrinė, bet ir žanro viduje, irgi nėra baigtinis procesas.
Metai yra labai mažai, kalbant apie klausytojų pritraukimą. Pirmiausia mes galvojam apie tuos, kurie turėtų mūsų klausyti, bet kažkodėl dar nėra atradę. Tik paskui apie tuos, kurie atsitiktinai pasuks link šito kanalo ir muzikos žanro. Stengiamės, kad mūsų radijas būtų kultūros draugas ir geriausias muzikos draugas. Iš kitos pusės, aš čia kalbu apie lėto vartojimo, ilgo klausymosi dalykus, nes mes niekada nebūsim reitinginis radijas. FM bangose augimo perspektyva ribota, ir mes turim būti laimingi dirbdami būtent tam žmonių ratui, jį plėsdami. Bet aš matau kitą labai gerą tendenciją – žmonės, kurie klausosi online, vis labiau atranda „LRT Klasiką“. Čia turiu galvoje ir tiesiogines transliacijas, ir on demand turinį – audioteką, tinklalaides.
Aišku, tai rodo ir bendrą tendenciją, kad FM žmonės klauso ir klausys vis mažiau, patys komplektuosis savo turinį, labai dažnai net nepriklausomai nuo kanalo. Tokioje mėsmalėje mums svarbiausias visgi yra kokybiškas turinys. Toks, kurį gali kurti netaikydamas masėms, nes turinio prasme mūsų tikslas ir yra būti nišiniams. Visgi nišiškumas turi dvi skirtingas formas. Vienas nišiškumas yra palėpė, kurioje tu sukrauni visus nereikalingus rakandus, vaidini, kad čia yra nišiška, ir stebiesi, kodėl niekas neužeina. Kitas nišiškumas yra butikinis, kai kuri labai nedaug, mažoj erdvėj, labai paklausų produktą būtent dėl to, kad jis yra paklausus dėl savo nišiškumo. Dėl to, kad kalbi ta kalba ir tomis temomis, apie kurias niekas daugiau nekalba. Sutrumpinus šią filosofiją, teigiu, kad nišiškumas yra gerai. Tik niša turi būti išieškota. Čia turbūt ir slypi tas didysis radijo menas.
