Laisvės alėja skubančio Jūliano Trofimovo siluetas primena tarpukario bohemos atstovo. Platus ilgas paltas, pašiaušti plaukai, skvarbus, kuo daugiau aprėpti siekiantis žvilgsnis – kažkuo sruogiškas.
„Šiaip reikėtų sakyti „sobòras“, bet niekas Kaune taip nekirčiuoja, ir aš pats jau sakau „sòboras“, – prisėdus kavinėje prie vieno miesto simbolių šypsosi ką tik magistrantūros baigiamąjį darbą „Tekstualumo raiška šiuolaikiniame teatro performanse“ rašyti baigęs (o kai skaitote šias eilutes, jau ir apsigynęs) latvis.
Į Vytauto Didžiojo universitetą jis įstojo kaip tik prieš antrąjį, tą liūdnesnįjį, karantiną. Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos studijas pasirinkęs jaunuolis, kuriam birželį sukanka 24-eri, prisimena tuomet tikrai liūdėjęs. Visgi ribojimai, užvėrę auditorijas ir kitas studentiškas veiklas, apnuogino Jūlianui Kauną – miestą, kurį jis šiandien vadina savu.
Čia, Lietuvoje, supratau, kad esu. Tiesiog esu.
Gimęs nedideliame Latvijos miestelyje Gulbenėje, mišrioje šeimoje, mūsų herojus dar vaikas būdamas persikėlė į Rygą, kur baigęs mokyklą studijavo baltų filologiją. „Negaliu tiksliai pasakyti, ar esu rusas, ar latvis, tapatybės klausimas man sudėtingas. Bet ar dėl to rinkausi šias studijas, nežinau. Maniau, tiesiog būsiu mokytojas, bet ėmiau gilintis į literatūrą, domino folkloristika.“ Lietuvių kalbos studijuoti buvo atvykęs ir į Klaipėdos universitetą, bet gilesnių ryšių su uostamiesčiu neužmezgė. „Ten buvo sunku, nebuvau gyvenęs užsienyje, Klaipėdoje buvau tiesiog vienas, turėjau daug laiko, žiūrėdavau LRT, skaičiau knygas. Pradėjau nuo „Baltos drobulės“ ir dar turėjau atmintinai išmokti „Eglę žalčių karalienę“, tik nesupratau, apie ką tas kūrinys, nes nepakankamai gerai mokėjau kalbą.“ Ir štai vieną dieną sėdėdamas paskaitoje Jūlianas staiga suprato, kad… viską supranta. Dar stigo kalbėjimo įgūdžių, bet lūžis įvyko.
Klaipėda neprilipo, o Ryga slėgė savo dydžiu: „Per daug žmonių, per daug visko, sunku bendrauti, kiekvienas galvoja apie save. Kaunas mažas, ir man čia lengviau kvėpuoti.“ Galutinai kraustytis į Lietuvą Jūlianas apsisprendė puikiai praleidęs laiką VDU surengtuose lietuvių kalbos kursuose Aukštaitijoje, kur suprato, kad nori į mūsų kalbą ir literatūrą gilintis toliau. „Nepatinka pradėti ir mesti, turiu dalykus baigti, idėjas išpildyti iki galo.“ Tada – Kaunas, „Erasmus“ studijų kryptis. VDU jis pajuto, kad studento nuomonė yra svarbi, girdima ir gerbiama. Latvijoje studijos, jo manymu, pernelyg teorinės.
„Kaip tik prieš porą dienų galvojau, koks dabar esu. Esu toks pats, koks buvau, bet esu kitur, ir mano vertybės jau kitos. Čia, Lietuvoje, supratau, kad esu. Tiesiog esu. Latvijoje nebuvau tikras, ko noriu, kas noriu būti, kodėl einu į universitetą.“ Jūlianas prisipažįsta, kad jau gal ketverių būdamas, darželyje, jautėsi kitoks nei aplinkiniai. Svajojo būti menininku. Gal rašytoju, gal tapytoju. O tapo ne tik diplomuotu literatūros kritiku, bet ir fotografu.
Gal naują miestą lengviau prisijaukinti stebint pro objektyvą? „Ne, aš ir be fotoaparato išėjęs mėgstu atidžiai dairytis, ieškoti detalių. Tiesiog miesto, pastatų fotografuoti nemėgstu, man reikia žmonių. Fotografija man yra jausmas“, – sako Jūlianas. Jis rodo man fotografijų seriją, sukurtą Romualdo Požerskio surengtose dirbtuvėse. Užduotis buvo paprasta – miesto nuotraukų serija viena tema. „Yra kelios mano mėgstamos vietos Putvinskio gatvėje, kurios artimos tapo karantino metu, kai buvo tikrai liūdna, visos studijos vyko nuotoliniu būdu, visgi likau Kaune, nes radau vertėjo darbą. Žodžiu, serijoje, kurią pavadinau „Melancholija. Dar viena galimybė“, norėjau tas brangias vietas parodyti, kartu ir savo jausmus joms išreikšti. Dar pasikviečiau bičiulę, kuri fotografijose, susiliedama su architektūros objektais, iš esmės tapo manimi.“ Ką apie atliktą užduotį sakė Požerskis? „Gerai.“
Jūlianas fiksuoja kultūros renginius, kuriuose mielai lankosi ir kaip fotografas, ir kaip dalyvis. Nufotografavo daugelį Kauno literatūros savaitės įvykių – juk šį festivalį organizavo jo fakultetas. Praėjusiais metais su bendrakursiais ir Kauno miesto turizmu besirūpinančia įstaiga „Kaunas IN“ visi drauge sukūrė naują maršrutą „Kaunas tarp eilučių“. Iliustruotas žemėlapis kviečia atrasti Kaune gyvenusių rašytojų namus ir gyvenimų detales, pasivaikščioti po kūrybai įkvepiančias vietas. Čia mano naujasis pažįstamas pamini į maršrutą įtrauktą Aleksoto apžvalgos aikštelę, kurioje lankėsi Nobelio literatūros premijos laureatas Josifas Brodskis. Žvelgdamas į Kauną nuo Aleksoto poetas ištarė frazę: „Kam reikalinga visa Europa, jeigu viskas yra čia.“ Jūlianas negali nepritarti.
Tarp šiemet Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos programą baigusių studentų Jūlianas buvo vienintelis nelietuvis. „Nebuvo dėl to problemų, man patinka rizikuoti. Jei būčiau likęs Latvijoje ir studijavęs folkloristiką… Nežinau. Jaučiau, kad reikėjo išvažiuoti, ir draugai sakė, kad turiu tai padaryti.“ O kaip su draugais Kaune? Kol kas svarbiau studijos, nors minėti renginiai, žinoma, padeda plėsti pažįstamų ratą. „Kultūra čia tiesiog ore, aš ja kvėpuoju.“
Mokslai baigti, o kas toliau? „Mąstau. Galiu stoti į doktorantūrą, bet reikėtų daugiau žinių, aš dar labai jaunas. Reikia galvoti apie ateitį, bet aš to nemėgstu, gyvenu čia ir dabar ir nuolat siekiu tobulėti. Gal meno kritiką pastudijuoti?“ Pasikalbėjome apie Jūliano magistrantūros darbo objektą – tekstualumo svarbos matavimus šiuolaikiniame, postdraminiame latvių ir lietuvių teatre. „Pavyzdžiui, buvau klounados vesterne „Odisėja“ – ten svarbi kūno kalba, vizualusis tekstas, juk tekstas nėra tik tai, kas pasakoma balsu.“ Apskritai į teatrą jis vaikšto daug. Kaip tikras kritikas, vengia vertinimų „patinka / nepatinka“, bet jam viskas įdomu. Ypač domina tai, kas vyksta Kauno miesto kameriniame teatre. Lankėsi ir tėvynainio Valterio Sīlio „Frankenšteino komplekse“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Scenarijų šiam spektakliui dramaturgas rašė pasitelkęs dirbtinį intelektą, – tai tikrai intensyvus kūrinys, aptartas ir Jūliano magistriniame.
Latviški pėdsakai Kaune – dar viena šių puslapių herojų dominanti tema. Susitikome kaip tik po parodos „1972: Pramušti sieną“ atidarymo Kauno centriniame pašte, tad pasidžiaugėme ir tuo, kiek dėmesio joje skirta pantomimos teatro Lietuvoje pradininkui Modriui Tenisonui ir jo kūrybai. O pokalbį baigėme mano užduotimi Jūlianui – pasidomėti dar vieno latvio, architekto Karolio Reisono palikimu Kaune. Gal sulauksim dar vienos nuotraukų serijos?
