English
Žurnalų archyvas

Į šiukšles žvelgti pozityviai

1 sausio, 2021, Justė Vyšniauskaitė | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Po intensyvių tris mėnesius trukusių darbų Kauno tvirtovės VIII forte iškilo dvi skulptūros – viena akį traukianti spalvingumu, kita – aštrių smailių struktūra. Abi jos sukurtos iš Šilainių forto teritorijoje besimėtančių šiukšlių. Skulptūrinė grupė dabar veikia ne tik kaip funkcionalus erdvės papuošimas, bet ir kaip priminimas, kad šiukšlinti nederėtų: daugelį atliekų įmanoma kūrybiškai prikelti antram gyvenimui, o išmestos gamtoje jos niekur nedingsta. Šių darbų autorius – architektas menininkas Džiugas Karalius – papasakojo, kaip jo rankose šiukšlių kalnai virto naujais kūriniais. 

A. Čiukšio nuotr.

Kaip architektas pradėjo kurti skulptūras? 

Galbūt tai lėmė suvalkietiškas kraujas, tačiau kiekvieną vakarą mano senelis, buvęs inžinierius, eidamas iš daugiabučio į garažą rinkdavo įvairius daiktus, juos rūšiuodavo ir ieškodavo būdų kaip nors pritaikyti. Toks smalsumas aplinkai bei noras tyrinėti gamtą, žmones ir jų paliktus daiktus mano šeimoje turi gilias tradicijas, kaip ir architektūra, nes abu tėvai yra šios srities atstovai. Man architektūra visų pirma yra žmogaus ir erdvės santykių menas. Aš pats kaip architektas dirbu jau 14 metų. Ši profesija leido pažinti ne tik pastatų projektavimą, bet ir landšaftą, urbanistiką, miestų stebėseną bei skulptūrą. Todėl šiandien galiu laisvai jungti šias sritis, jomis džiazuoti. Man įdomu, kaip kūrybiškai sujungti įvairius objektus, panaudoti juos naujai paskirčiai. Aš jau vaikystėje užsiėmiau kompozicijų, skulptūrų kūrimu. Man visada patiko rankų darbas, todėl mąstymu grįstas eskizų piešimo bei projektų ruošimo užduotis stengiuosi papildyti fiziškumo reikalaujančia kūryba – pavyzdžiui, šviesos skulptūrų gaminimu iš šiukšlių arba medžio. 

Kodėl pasirinkai skulptūras kurti iš panaudotų, išmestų buities daiktų? Ir kaip pirmieji didelio masto tavo kurti darbai iš atliekų iškilo VIII forto teritorijoje?

Konstruoti kompozicijas iš šiukšlių pradėjau ne taip seniai. Prieš maždaug metus namuose ėmiau rinkti tualetinio popieriaus ritinėlius, kartoninius pieno pakelius bei kiaušinių dėklus, plastikinius grietinės ir kitų produktų indelius – šiukšles, kurios turi savo formą, erdvę, tūrį, yra tvirtos ir kurių kasdien daug sunaudojame. Jas ėmiau jungti į nedidelius eskizus, modelius. 

Pernai susipažinau su „Šilainiai Project“ iniciatore Evelina Šimkute, kuri papasakojo, kad VIII forto teritorijoje žmonės palieka ypač daug šiukšlių. Taip gimė idėja iš atliekų kalnų sukurti ką nors naujo, patrauklaus ir funkcionalaus, kartu tvarkant aplinką. Kurti iš šiukšlių man atrodo įdomu ir praktiška – antrinių liekanų yra visur, jos nemokamos. Žmonės jas mielai atiduoda ir dar padėkoja, o iš parduotuvės lieka nusipirkti tik varžtų ir dažų. 

Tai panašu į smėlio pilių statymą prie jūros.

Kaip atrodė šis kūrybinis procesas ir koks požiūris į šiukšles tave lydėjo jo metu?

Darbas gamtoje su šiukšlėmis man atlaisvino rankas. Aš nuo vaikystės esu linkęs į perfekcionizmą. Ši savybė verčia iš savęs reikalauti maksimalių rezultatų, bet negalima lazdos per daug lenkti į tą pusę. Architektūros menas reikalauja ypatingo preciziškumo, idėjos įgyvendinimo procesas dažniausiai būna ilgas, reikalaujantis daugelio žmonių bei apskaičiavimų. O darbas su šiukšlėmis leidžia kurti laisviau, sumanymą įgyvendinti pačiam nuo pradžios iki galo. Kūryboje iš esmės yra daug neapibrėžtumo, reikia kelių ar keliolikos žingsnių, kol pavyksta išgryninti idėją, o šiukšlės į šį procesą įsiveržia su savo ypatybėmis, ar tai būtų spalvingas plastikas, kuris ilgai nesuyra, ar elastinga padanga, kuri nebijo nei žiemos, nei lietaus, ar mediniai langai, kurie dar turi tvirtumo ir atkeliauja su savais medvaržčiais. Atliekų asortimentas platus, bet jas vienija tai, kad pačios šiukšlės yra netobulos – sulaužytos, kreivos, purvinos. Jos yra mūsų gyvenimo paraštėse atsirandantys nebereikalingi objektai, tačiau, manau, į šiukšles reikia žvelgti pozityviai, pastebėti potencialą ir jį išnaudoti. 

A. Čiukšio nuotr.

Kiekvienos šiukšlės skirtingumas, individualumas leido man ištrūkti iš perfekcionizmo rėmų – pasitelkti architekto darbo metu įgytus įgūdžius ir suderinti juos su laisvesnės formos kūrybiškumu. Gamindamas šias skulptūras nė karto nenaudojau liniuotės, čia nerasite 90 laipsnių kampų, tačiau į netobulų formų konstrukcijas vis tiek įdėta daug pastangų – svarbu atrasti balansą, kada gali kažką padaryti neidealiai, o kada reikia nepamesti tikslumo. Pats kūrybos procesas buvo gana ilgas – beveik kasdien čia dirbau tris mėnesius. Šiukšles reikėjo ištraukti iš žolynų, krūmų, nuvalyti, pašalinti dalį pavojingų medžiagų, tokių kaip sudužę aštrūs stiklai, išrūšiuoti, nudažyti. Net iš anksto atsirinkus atliekas, su kuriomis dirbsiu, bei nusprendus, kurioje vietoje iškils skulptūros, reikėjo dar nemažai eksperimentuoti, kol pavyko atrasti būdą sutvirtinti skirtingas medžiagas: plastikinius cilindrinius šiltnamio rėmus, gumines padangas bei medžio pagalius. Tai labai skirtingos materijos – sferinės, tiesios, tamprios, elastingos ir statiškos, todėl atrasti tinkamą konstrukciją buvo įkvepiantis iššūkis. 

Kodėl skulptūroms pasirinkta būtent ši vieta – Žaibo ir Debesų gatvių sandūra?

Forto aplinka iš esmės labai įdomi, nes tai ne natūralus gamtos reljefas, o militaristinis karinių įtvirtinimų žemės kūnas. Būtent čia, kur stovi skulptūros, buvo apšaudymo laukas. Pasirinkau šią vietą, nes ji atvira – matosi tiek iš forto, tiek iš Žaibo gatvės daugiabučių. Šios skulptūros iš tolo signalizuoja, kad čia yra fortas – erdvė sodams, skulptūroms, edukacijai, renginiams, pasivaikščiojimams ir kitoms bendruomeninėms veikloms. Ateityje planuojama, kad tarp skulptūrų atsiras takas, greta bus atkurtas šaudymo lizdas.

A. Čiukšio nuotr.

Gal gali papasakoti, kodėl pasirinkai tokią skulptūrų formą? 

Čia sukūriau dvi skulptūras – nuo kalno riedantį dinamišką ir gerą energiją generuojantį cilindrą, kviečiantį prisėsti, bei spygliuotį, į kurį tiesiog smagu žiūrėti. Norisi, kad skulptūros suteiktų žmonėms pozityvių emocijų bei taptų spalvinga poilsio vieta. Dar viena vizuali metafora pagrįsta abiejų skulptūrų santykiu – cilindras apšaudymo lauke atstoja patrankos vamzdį, kuris iššauna spygliuotį. Išties spygliuotis sulaukia įvairiausių interpretacijų: žmonės jį laiko ir žvaigžde, ir sprogimu, ir snaige, net buvo idėja papuošti skulptūrą girlianda ir suteikti kalėdinės eglės amplua. 

Klasikinės skulptūros dažnai asocijuojasi su ilgaamžiškumu, tačiau žemės meno ekologiškiems kūriniams paprastai lemta išnykti palyginti greitai. Ar įžvelgi tokio trumpalaikiškumo pliusų? 

Esu kūręs tiek ilgaamžius architektūros objektus, tiek trumpalaikius natūraliai suyrančius darbus. Kuriant laikinus objektus iš šiukšlių, smagu tai, kad turi daugiau laisvės žaisti, eksperimentuoti, nebūtina visko daryti idealiai preciziškai. Be to, tai labiau įgalina imti ir daryti dabar, be itin ilgo pasiruošimo. Man patinka ir tai, kad tokios skulptūros natūraliai kis su laiku – savo ženklą paliks gamta, o ir žmonės bet kada gali koreguoti skulptūrinių objektų formas, spalvas, medžiagas, nes jos stovi viešoje erdvėje. Tai panašu į smėlio pilių statymą prie jūros. Trumpalaikiai skulptūriniai kūriniai atliepia ir gyvenimo trapumą – nežinome, kokia ateitis laukia, todėl turime daryti ką galime geriausio šiandien. 

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.