Monika ir Robertas Lozinskiai kažkuo primena tuos asmeniškai nepažintus, tik nespalvotose fotografijose matytus, atsiminimuose skaitytus tarpukario veikėjus, grįžusius kurti naują Lietuvą iš didžiųjų Europos miestų. Parsivežusius įgytas profesijas, išlavintą skonį ir platų požiūrį. Kai jau esi ištvėręs didmiesčio spaudimą ir kiekybės apkrovas, tikrai gera parsirasti į iki skausmo pažįstamą dviejų upių įrėmintą perimetrą. Mažiau skundiesi, daugiau šypsaisi, aukščiau keli galvą, nes esi įpratęs verstis keturgubo kūlio, kad tik įgyvendintum savo idėjas.
Bet, žinoma, kiekvieną idėją veja savi išbandymai. Dueto organizuojamas „Kaunas Piano Fest“ – ne be jų. Sėkmingai tarptautinius meistriškumo kursus ir nemokamus koncertus Kauno publikai derinanti koncepcija pasiteisino, bet, norint ją įgyvendinti maksimaliai kokybiškai, reikia šiek tiek daugiau nei keturių rankų. Šiemet festivalis – mažesnio formato nei įprastai, ir ne liepą, o lapkričio 3–5 dienomis.
Apie idėjos virsmą ir tikėjimą ja su Lozinskiais kalbamės jų studijoje Šančiuose, vienose iš buvusių kareivinių. Čia užsienyje studijavusių ir gimtajame mieste kurti grįžusių pianistų pora praktikuojasi, o ir įrašinėja video savo projektui „PianoBuffs“, kurį, matyt, reikės aptarti jau kito susitikimo metu.
Ar judu kartu praleidžiate visą parą?
Robertas: Ir taip, ir ne. Daug dalykų darome kartu, ypač prieš festivalį, bet būna, kad išsiskiriame kelioms savaitėms. Pastaruoju metu radosi ir naujas modelis. Namuose neturime pianino, tad būna, kad aš pasilieku tvarkyti kokius administracinius reikalus, o Monika studijoje groja. Arba atvirkščiai.
O kodėl namuose neturite pianino?
Monika: Tai buvo mūsų misija ir vizija. Grįžę gyventi į Lietuvą norėjome atskirti darbo ir namų erdves. Abu esame freelanceriai, ir atrasti balansą yra labai svarbu. Atsijungti sunku, beveik neįmanoma – visi, mylintis tai, ką daro, tuo skundžiasi, ne tik muzikantai.
Robertas: Norisi atsibusti, susiruošti ir išeiti į studiją. Studijų metais turėjau elektrinį pianiną, vežiausi jį į Berlyną, Glazgą, bet beveik juo negrodavau. Mieliau eidavau į akademiją.
Nors… namuose turime laisvą kambarį, galėtume jame groti. Galbūt vieną instrumentų ir parsivešime.
Monika: Taip, būna, kad rudenį, žiemą vakare, rodosi, išsivirčiau arbatos ir pagročiau, bet jau tingiu kažkur kitur važiuoti.
„Kaunas Piano Fest“ vyks šeštąkart. Kelintą organizuodami supratote, kad jis tikrai bus tęstinis ir taps tradicija? Gal po pirmojo teko sudvejoti?
Robertas: Ne, po pirmojo mus buvo užvaldęs maksimalizmas! Jį finansavome patys, likome minuse. Pamenu, nė vienos paraiškos nefinansavo. Ir po kitų festivalių užgimdavo naujas impulsas. Pavyzdžiui, antrasis festivalis buvo tiesiog puikus, buvome ant geros bangos, ir, bam, pandemija. 2021-aisiais vėl buvo labai gerai. Pernai bandėme išrasti dviratį su fortepijonų duetais, kol galiausiai vienas dalyvių pasakė – kam vis ieškote tų naujovių? Darykite taip, kaip darote, juk formatas labai geras!
Monika: Rodosi, publiką vis norisi nustebinti, o veikiant akademinės, klasikinės muzikos laukuose tai nėra paprasta. Patys norime būti jaunatviški, šiuolaikiški, bet dirbame su tradicija.
Robertas: Iš esmės pats festivalis jau buvo naujovė, iki jo tokių renginių čia nebuvo. Patys esame dalyvavę įvairiausiuose renginiuose kitur pasaulyje, ir tai, kas patiko kitur, sudėjome į „Kaunas Piano Fest“. Ne mažiau nei koncertai jame (nekalbu apie šių metų mažąjį formatą) svarbūs yra meistriškumo kursai. Mes ir mūsų kolegos pianistai festivalį matome būtent per šią prizmę, klausytojams tai, žinoma, vieši pasirodymai. Mums tai nedidelė viso festivalio dalis!
Sakyčiau, unikalu tai, kad kviečiame fiksuotą dalyvių skaičių – 12, 16, 18. Po užsiėmimų ir koncertų visi vakarojame, džiaugiamės Kauno vasara. Esu dalyvavęs ne viename dideliame festivalyje ir galiu užtikrintai pasakyti, kad kai dalyvių į meistriškumo kursus susirenka 40, 60, net 100 – tai jau konvejeris. Ironiška, nes išvažiuoji užmezgęs ryšį tik su dėstytoju.
Monika: Į visus neformalius pasibuvimus Kaune kviečiame ir dėstytojus, mums tai svarbu, jie yra bendruomenės dalis. Net kviesdami jau pagalvojame, ar dėstytojas „įsipaišys“ į dalyvių kompaniją.
Robertas: Taip pat suteikiame neribotas galimybes groti. Kitur, būna, turi susimokėti už papildomą laiką, vyksta kova dėl salės.
Monika: Festivalio meistriškumo kursai vyksta Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Ji neseniai puikiai atnaujinta, turi gerus instrumentus. Be to, ji vasarą juk tuščia, tad festivaliui tai geras laikas. Žinoma, iš koncertų perspektyvos sudėtingiau, liepą visi nori būti lauke…
Kokia pagrindinė priežastis sprendimo šių metų festivalį kelti į lapkritį?
Robertas: Dvejojome, ar išvis ką nors daryti. Finansinė nežinia kamavo iki pat birželio, tad gavus atsakymą liepai suspėti nebuvo šansų. Tad nusprendėme savo jėgomis surengti nedidelį trijų renginių festuką.
motyvaciją sugrąžino dalyvavimas Kauno kultūros mugėje. Tiek daug žmonių sutikome, kurie sakė, kad mūsų pasiilgo, laukia.
Monika: Kotryna, klausei, ar kada dvejojome. Tai va, dabar yra tas laikas! Pamenu, ėmėme interviu iš Petro Geniušo. Norėjome susukti festivalio reklamą, tik tas video taip ir neišėjo – atrodo, taip nutiko dėl pandemijos. Žodžiu, paklaustas, ko linki festivaliui, jis pasakė: „Ketveri, penkeri metai – gerai. Bet pakalbėsime, kai bus septintasis ar dešimtasis festivalis.“ Galvojau, ką jis čia kalba, juk viskas gerai, einame tik pirmyn? Bet iš tiesų, dabar apmąstymų, kaip viską išlaikyti, metas. Žinai, atrodo, festivalis – vos kelios dienos. Bet mums jis vyksta ištisus metus.
Robertas: Koncepcija yra patikrinta, ji smagi ir veikianti. Bet mums trūksta žmogiškųjų išteklių. Jei su Monika užsiimtume vien tuo, viską spėtume, būtų puikus festivalis. Bet mes veikiame ir dar šį tą (juokiasi), pirmiausiai esame atlikėjai. Kalbėjome su pora organizacijų apie galimą jungimąsi, tam tikrų darbų perėmimą, bet kol kas dar negalime visko išduoti. Visgi tikiu, kad „Kaunas Piano Fest“ nesibaigs.
O jūs liksite meno vadovais?
Monika: Taip, bet tikrais meno vadovais (juokiasi).
Robertas: Aha, festivalyje esu dirbęs ir vairuotoju, ir indų plovėju. Būtų smagu susikoncentruoti į tai, ką smagiausia daryti.
Monika: Beje, motyvaciją sugrąžino dalyvavimas Kauno kultūros mugėje. Tiek daug žmonių sutikome, kurie sakė, kad mūsų pasiilgo, laukia. Neseniai tiesiog ėjau Laisvės alėja, dalinau skrajutes – irgi susilaukiau džiugių komentarų, kad štai, buvome dingę ir grįžome. Sutikau ir visai mūsų negirdėjusių. Wow, jau penkis festivalius surengėme, ir vis dar yra „Kaunas Piano Fest“ nežinančių! Vadinasi, yra kur augti.
Robertas: Tikrai, mugės išvakarėse pakalbėjome, kad 2024 metais reikia festivalio nedaryti. Bet… (šypsosi).
O kas tie žmonės, kurie jūsų pasigenda? Kas yra jūsų publika – tradiciškai einantys į klasikinės muzikos koncertus, o gal pačių užsiauginta jaunoji karta?
Robertas: Tik pernai kryptingai ėmėme augintis jaunąjį klausytoją. Anksčiau mūsų pagrindinė auditorija buvo ne klausytojai, o patys dalyviai. Koncentravomės į masterclassus, koncertai būdavo nemokami, į juos susirinkdavo tikrai pati įvairiausia publika, dažnai vyresnio amžiaus. O ką reiškia tipinis klasikinės muzikos klausytojas? Man nėra taip lengva jį apibūdinti.
Kuo judviems patraukli klasikinė muzika? Juk patys esate savo festivalio auditorija.
Robertas: Net nežinau, nuo ko pradėti. Nesu iš muzikantų šeimos, kuriose įprasta vos ne nuo gimimo eiti į filharmoniją. Bet, ypač kai studijavau, tikrai ėjau į daugybę, daugybę koncertų. O šiais laikais, ypatingai jaunimui, tai tobula vieta ir laikas pagaliau paslėpti telefoną ir pabūti su savimi. Gera sugrįžti į save, į realybę iš virtualybės. Taip, pasigilinus malonumo daugiau, ir kuo daugiau domiesi, skaitai, atrandi kontekstų, tuo įdomiau klausytis muzikos. Bet nebūtinai. Gali tiesiog ateiti ir pamedituoti. Aišku, gali išsitraukti piniginę, važiuoti į SPA ir iš peties ilsėtis, bet koncerte man asmeniškai tai pavyksta ne ką prasčiau
Monika: Aš irgi nesu iš muzikantų šeimos (juokiasi). Bet taip jau susiklostė, kad seniai tame esame. Kartais net keista suprasti, kad tiek daug žmonių negali taip suvokti muzikos, kaip aš ją suvokiu. Ir tai tokia didelė dovana! Žinoma, ji man nenukrito iš dangaus – klausai, klausai, klausai, klausai… Man tai paprasčiausiai labai įdomu. Žinoma, norisi ir lengvo turinio, neslėpsiu, pati žiūriu „Netflix“. Sudėtinga kokybiškai išklausyti didelį kūrinį. Nepasiruošus tai gali būti iššūkis.
Robertas: Mūsų festivalis demokratiškas naujai auditorijai, juk ir jo dalyviai yra jauni – iki 30 metų. Visi fotografai, videografai, kiti kolegos, savanoriai – taip pat jauni, nemaža dalis dar studentai.
Dar pasidalinsiu vienu faktu. Klausiau ilgos tinklalaidės, pokalbio su Bostono simfoninio orkestro muzikos direktoriumi. Jis sakė, kad kai atėjo į šias pareigas, išsikėlė tikslą vidutinį auditorijos amžių sumažinti. Atskaitos taškas buvo virš 60 metų, atrodo, 63. Jie pradėjo aktyviai bendrauti su universitetais ir mokyklomis, pateikė koncertus kaip madingą pasimatymų vietą. Be to, susikūrė specialią programėlę, kitų dalykų. Strategija suveikė. Po kelerių metų auditorijos amžiaus vidurkis buvo jau tik 37 ar 38 metai! Vadinasi, tai įmanoma.
Monika: Taip, svarbu paversti dalyką mada ir parodyti, kad sena nereiškia nuobodu. Juk klasikinė muzika parašyta prieš dešimtmečius, šimtmečius, bet ji nepraranda aktualumo. Istorija kartojasi. Tai kūriniai apie tai, ką žmonija išgyvena vėl ir vėl.
Dar galiu papildyti Robertą, kad tikrai, klasikinės muzikos koncertai suteikia galimybę tiesiog būti, neskrolinti, kas yra reta. Kasdienybėje bėgame nuo to. Net nesuprasdami, kas vyksta, vis tiek gauname informacijos ir jaučiame muzikos poveikį.
Robertas: Būtent toks yra mūsų festivalio šūkis, atsiradęs pernai: „Nereikia suprasti. Ateik. Išgirsk.“
Monika: Dabar pradėjau „Jazz Academy“ Šilainiuose pas Arną Mikalkėną mokytis džiazo. Klausau alternatyvaus džiazo, mane ši muzika glumina, net pagalvoju – nesąmonė, bet jaučiu, kad mane ji veikia. Klausau ir net jaučiu, kaip mano smegenys plečiasi!
Galiu irgi apie tinklalaidę papasakoti – „Touch at a distance“, apie tai, kaip garso bangos liečia ausies būgnelį ir kas tuomet vyksta. Pavyzdžiui, kodėl tiek daug azijiečių turi absoliučią klausą? Taip yra dėl to, kad Rytų Azijoje vyrauja toninės kalbos, kai intonacija keičia prasmę. Tad šių kraštų gyventojų ausis nuo vaikystės labai išlavinta.
Podcaste pasakojama ir apie Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ premjerą Paryžiuje 1913 metais. Kaip žinia, baletas sukėlė sensaciją, žmonės tiesiog negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, nes išgirdo absoliučiai nepažįstamą ausiai muziką. Kai ausis vibruoja kitaip nei įprasta, tai sukelia diskomfortą, todėl tokia muzika erzina! Bet smegenys mokosi, ir vėliau, grįžtamas prie to paties kūrinio, jau suvoki jo grožį. Yra daugybė kitų pavyzdžių, kaip ilgai klausydamasis muzikos gali pasiekti neįtikėtinų aukštumų.
Robertas: Vis pakalbame, kažin, kaip reaguotų Brahmsas, girdėdamas kad ir Chick Corea, arba kokia turėtų būti XXIV a. muzika, kad mus šokiruotų?
Na, taip, ypač kai atrodo, kad šiuolaikinė pop muzika tik paprastėja.
Robertas: Bent jau apie kiną sakoma, kad jis ne bukėja, tiesiog jo nepaprastai daug, ir gero kino surasti sunkiau. Manau, su muzika labai panašiai.
Metas pakalbėti apie tą nedidelę programą, suplanuotą lapkričio 3-5 dienoms. Kaip suprantu, kiekvienas pasiskyrėte po dieną?
Monika: Šiaip bus žiauriai gera muzika (juokiasi). Lapkričio 3-ąją Kauno kultūros centre su smuikininke Barbora Valiukevičiūte ir violončeliste iš Graikijos Loukia Loulaki atliksime ką tik minėto Brahmso fortepijoninį trio H-dur op. 8 ir Stasio Vainiūno fortepijoninį trio. Abi muzikantės – mano puikios draugės, nors neturime patirties kartu scenoje! Loukia jau lankėsi Kaune, ji nuostabi, energinga muzikantė.
Brahmsas kūrinį, kurį atliksime parašė būdamas 21-rių – čia grįžtant prie klausimo, kodėl jaunimui galėtų būti įdomi klasikinė muzika. Įdomu, kad jaunas žmogus gali sukurti kažką tokio, o tai vienas gražiausių kūrinių. Tiesiog grožio ir gėrio, nuostabių spalvų kūrinys, nieko euforiškesnio nesu grojusi. Ilgas – 40 minučių (juokiasi).
Robertas: Tai mano vienas mėgstamiausių kūrinių. Jo klausytis – lyg maudytis. Labai džiaugiuosi, kad turėsiu galimybę paklausyti Monikos koncerte. Tiesa, šį koncertą filmuosiu, juk esu meno vadovas (juokiasi).
Monika: Stasys Vainiūnas – tai irgi labai įdomu. Prieš porą metų ruošiausi jo vardo konkursui, jame šis kūrinys buvo privalomas, nors šiaip nėra labai populiarus, kitaip nei Brahmso. Tai tikrai labai geras kūrinys su puikia kulminacija, esantis tarp romantizmo ir impresionizmo, su modernizmo ir lietuviško folkloro elementais, kurie tikrai neskamba kaip folkas, o kaip prabangi, gera muzika. Parašytas šis trio, beje, 1945 metais. Šių dienų kontekste ir vėl labai aktualu.
Robertas: Vainiūnas – mūsų muzikinis senelis. Naujalyje mokėmės pas Birutę Kumpikienę, kurios mokytojas buvo Vainiūnas! Apskritai jis buvo pirmasis lietuvių koncertuojantis pianistas, kaip suprantame tą dalyką šiais laikais. Dar 1931-aisiais nuvyko į tarptautinį konkursą Vienoje. Žodžiu, vienas Lietuvos pianizmo mohikanų.
Robertai, į kokį koncertą kvieti tu?
Robertas: Jis vadinsis „Hotel Tango“ ir lapkričio 5 d. vyks Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Mano trio – nelabai standartinis. Vietoje smuiko – klarnetas, kuriuo groja jau daug metų Vokietijoje gyvenantis kaunietis Žilvinas Brazauskas. Mūsų klasės draugas. Na, ir violončelė – Natania Hoffman, kurios tėtis, amerikiečių kompozitorius, beje, kilęs iš Zapyškio!
Repertuaro nėra daug, beveik visą esame pagroję. Tad buvome priversti ieškoti medžiagos kituose žanruose. Ketverius metus brandinome šį projektą ir šiemet birželį išleidome albumą. Tai tango muzika, bet ne tai, kas pirmiausiai ateina į galvą išgirdus šį žodį – taip, žinau, klasikiniai muzikantai, jei ne klasiką, tai tango iš natų mėgsta groti. Man atrodo, tai nėra autentiška.
Mes siekėme išreikšti nuoširdų ir asmenišką požiūrį į šią muziką. Pavyzdžiui, grojame pirmą natomis užrašytą tango kūrinį, kuris buvo apsaugotas autorinėmis teisėmis. Visi kūriniai – aranžuotės. Tango, klasikos ir džiazo miksas, o pačiame tango juk yra afrikietiškų ritmų, polkos, valso, Karibų jūros pakrančių skambesio. Juk Buenos Airės XIX a. pabaigoje buvo kultūrų katilas. Dar palikome erdvės improvizacijai, o Žilvinas, kaip Berlyno rezidentas, pridėjo ir elektronikos elementų. Taigi Piazzolla, įkvėptas klubo „Berghain“. Taip, pagrindinis kūrinys yra šio kompozitoriaus „Metų laikai“, bet aš tai vadinčiau labiau ne aranžuote, o jo įkvėpta originalia kompozicija. Dar – daug miniatiūrų, koncerto metu daug kalbame, tai lyg muzikinė popietė. Šviežia programa, net nežinau, su kuo ją palyginti! Na, ir dramteatryje niekad nesu grojęs.
Bus ir paskaita, tiesa?
Monika: Taip, nes edukacija mums labai svarbi. Labai laukiame, atvažiuos Ričardas Jankauskas, Vilniaus licėjuje dėstantis etiką. Dieviname jį! Toks eruditas! Kaune jis nėra skaitęs paskaitų, bus debiutas, ir neabejoju, kad labai sėkmingas, nes jis sugeba sudominti kiekvieną.
Robertas: Vasaromis jis dirba Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kurioje aš jau penkti metai irgi dėstau. Pamenu, gal šeštoje klasėje dalyvavau akademijoje kaip moksleivis, ir man jo paskaitos iki šiol įstrigusios!
Monika: Festivalis jo paskaitai persikels į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, nes R. Jankauskas, be abejo, kalbės apie Čiurlionį ir simbolizmą. Tai bus tikrai ne vien jaunimui skirta paskaita, nors, pavyzdžiui, vyresniųjų klasių moksleivių labai norime pritraukti.
Paskutinis klausimas! Ką veiksite po festivalio?
Robertas: Ir dabar veikiame – „YouTube“ ir kituose kanaluose kuriame „PianoBuffs“, platformą apie muzikos patyrimo būdus, taip pat koncertuojame, ruošiame programas. Kaip tik šiandien pusę dienos mąsčiau apie repertuarą koncertui Londone, kuris vyks po metų.
Monika: „PianoBuffs“ iš pradžių filmavomės tik dviese, dabar jau kviečiame ir kitus pianistus. Aš ruošiuosi įrašams – čia, Kaune, įrašinėsime su iš Vienos atvykstančiu perkusininku, kuris studijavo Indijoje pas guru. Beje, įrašinėsime „Šventąjį pavasarį“, juk jis įkvėptas ir lietuviško folkloro. Taip pat su kitais kolegomis ruošiame garso meditacijos filmą, kurį filmavome Kanadoje, lankiausi ten prieš pat Kauno kultūros mugę. Planuojame ir Vilniuje, ir Kaune jį pristatyti, juk filme yra Čiurlionio!
O šiaip… Norime daug laiko leisti Kaune ir groti (šypsosi).
–
„Kaunas Piano Fest“ programa ir bilietai į koncertą „Hotel Tango“
