2021 m. rugpjūtis, žygiuoju K. Donelaičio gatve ir maždaug ties Gedimino gatvės stotele žvilgsnis susminga į du iš pastato apačios į mane šviečiančius langus. Regis, vyksta spaudos darbai, matosi knygos, lyg ir šmėžuoja dvi merginos. Tą patį šaligatvį minu kasdien pastaruosius penkerius metus – akivaizdu, kad atsirado įdomi naujiena. Sužinoti neužtrukau – praėjusių metų rugsėjį Kauno kultūros mugėje susipažinau su Gabriele Gudaityte ir Inga Navickaite-Drąsute – savilaidos spaustuvės „Hands on Press“ įkūrėjomis, kurias ir mačiau už tų langų.
Neseniai atšventėte vienerių metų gimtadienį. Kaip susitiko judviejų keliai?
Gabrielė: 2017 metais trumpam grįžau į Kauną, o Inga čia gyveno. Patekau į projektą žurnalui „Į“, kuriame Inga drauge su Julija Račiūnaite kurį laiką darbavosi. Jeigu neklystu, buvo ruošiamas antrasis numeris. Jos tuo metu įgyvendino labai linksmą seriją – lipo į visus Kauno miesto fontanus. Jeigu tiksliau – Julija lipo, o Inga fotografavo. Supratau, kad abi – labai įdomios asmenybės, norėjau geriau susibendrauti. Tąkart pasisiūliau su mamos mašina pavėžinti merginas po Kauną – taip ir susidraugavome.
Inga: Dažnai tai kartoju, tačiau esu labai dėkinga Kauno fotografijos galerijai, leidusiai žurnalą „Į“. Šešerius metus trukęs projektas man atnešė labai daug gero. Pavyzdžiui, žurnalo dirbtuvių metu susipažinau su Gabriele.
Kaip kilo mintis įkurti spaustuvę?
G.: Mudvi su Inga vis apie tai pasikalbėdavome, bet aš kaip tik planavau išvykti svetur studijuoti magistrantūroje. Norėjau suprasti, kaip įveiklinti bakalauro studijas realioje aplinkoje. Norėjau ką nors nuveikti Kaune. Ilgainiui su Inga ėmėm kalbėtis apie spaustuves: analoginę spaudą, šilkografiją ir pačią grafiką iš esmės. Klausiau, kur galėčiau tai praktikuoti Kaune. Jeigu moku amatą, tuomet ką man daryti po studijų? Jeigu noriu praktikuoti, bet neturiu staklių ir kitų reikiamų dalykų.
Gera dirbti dviese, bet tos vietos įveiklinimas ir kitų žmonių interesams – dar geriau.
I.: Prieš kelerius metus, kai dirbau Vilniaus dailės akademijoje, su kolege Toma Subačiene dažnai pasvajodavome apie spaustuvės įkūrimą, bet tai taip ir liko kalbomis. Galvoje vis sukosi mintys apie tokią spaustuvę, kurioje autorius, mokėdamas amatą, pats galėtų dirbti su įranga. Įgyvendindama savo meninius leidybinius projektus, pati bėgiodavau po visą miestą ir ieškodavau skirtingų paslaugų: spaudos, lenkimo, klijavimo, apipjovimo. Ilgainiui pamačiau, kad mūsų su Gabriele mintys sutampa – tokios vietos trūksta abiem. O kiek vėliau supratome, kad turime ir daugiau bendraminčių.
G.: Analogų Lietuvoje lyg ir nėra, nors žinau puikių risografijos studijų, pavienių žmonių, užsiimančių savilaida ir risografine spauda. Panašių iniciatyvų esu mačiusi svetur, bet norėjosi sukurti kažką, kas tiktų Kaunui ir padėtų bendradarbiauti su įvairesniais žmonėmis. Gera dirbti dviese, bet tos vietos įveiklinimas ir kitų žmonių interesams – dar geriau.
O kuo užsiėmėte prieš susipažindamos?
I.: Baigiau bakalauro ir magistro studijas VDA KF Grafikos katedroje. Pirmiausia dirbau su įvairiomis spaudos technikomis, iliustracija, dizainu, fotografija ir knygos menu, į kurį koncentravausi magistrantūroje. Vėliau užsiėmiau spaudos dizainu – daugiausia dirbau su leidiniais ir renginių plakatais. Tai jaučiasi ir dabar – man įdomiausia dirbti su leidiniais, prisidėti prie jų įgyvendinimo nuo pradžios iki pabaigos. Labai mėgstu įrišinėti knygas, išmėginti popierių, skirtingas medžiagas, ieškoti harmonijos tarp medžiagų ir leidinio idėjos.
G.: Škotijoje baigiau iliustracijos studijas, vėliau mokiausi Londone – studijos buvo susijusios su tuo, kaip įveiklinti amatą ir apskritai ką su visu tuo daryti. Profesiniu atžvilgiu buvo visko: ilgiausiai dirbau bare, tuomet kurį laiką buvau laisvai samdoma – piešdavau iliustracijas. Tada įsidarbinau spaustuvėje, tokiame kooperatyve, kur gavau labai daug žinių apie komercinę leidybą. Dar ten buvo spausdinama ir risografijos technika, tad įgavau ir techninių žinių. Turbūt galima sakyti, kad ten ir prasidėjo mano tikslingesnė kelionė spaustuvės link.
O kaip sekėsi gauti įrangą?
I.: Gabrielė risografą atsigabeno iš Londono, o kitos kelios mašinos atvežtos iš Ignalinos atominės elektrinės. Dalis mašinų buvo įkeltos pro langą. Jų atkeliavimo istorijos turbūt įdomiausias studijos įkūrimo etapas. Buvo ir baisu, ir linksma. Bet mums labai pasisekė: žmonės, kurie pardavė įrangą, buvo labai gerai pasiruošę, atsargūs, tik jų dėka ši operacija pavyko. Įsivaizduokit: po toną sveriančiu presu yra kišamos žalios bulvės tam, kad mašina nuo šaligatvio įslystų pro langą. Nemeluoju – bulvės išgelbėjo operaciją.
G.: Nors ir pačios nuveikėme daug, džiugu, kad sulaukėme daug palaikymo ir pagalbos iš aplinkinių, šeimos, draugų bei kolegų Kaune.
Kaip ėjosi pirmais metais?
I.: Pati pradžia buvo chaotiška. Veikėme taip, kaip mums atrodė geriausia, kaip norėjosi. Dabar ir pačios jaučiamės paaugusios iki mūsų spaudos mašinų.
G.: Turbūt verta paminėti, kad turime daug vis dar neįgyvendintų idėjų. Stagnacija čia tikrai nekvepia. Viską padiktuoja patys žmonės, kurie atėję pasako, ko reikia, kas įdomu. O mes su Inga į kiekvieną projektą žiūrime individualiai, visuomet stengiamės prisitaikyti ir padaryti taip, kad tas žmogus ar organizacija būtų patenkinti. Taip labai daug išmokstame ir pačios.
I.: Veikla studijoje vyksta bangomis – tai risografijos mėnuo, tai knygrišybos mėnuo, tai intensyvūs dizaino darbai. Darome daug skirtingų, tačiau tarpusavyje vienaip ar kitaip susijusių dalykų, tad nuobodu nebūna.
Minėjote grafikos dizainą. Ar turite mėgstamų dizainerių?
I.: Turime gan ilgą mėgstamų dizainerių sąrašą – kai kurie iš jų retkarčiais užsuka pas mus į studiją. Kita didelė dalis dirba užsienyje.
G.: Studija suteikė galimybę susipažinti, padirbti ir susidraugauti su žmonėmis, kurie mums buvo dideli autoritetai. Kalbu tiek apie dizainerius, tiek apie kitus kultūros ar meno srityje dirbančius žmones.
I.: Išties, studija – puiki priežastis prieiti prie žmonių, kuriuos mėgsti. Jau ne kartą vienas ar kitas mėgstamas dizaineris ar iliustruotojas, kurio asmeniškai nepažinojome, kreipėsi į mus profesiniais klausimais.
G.: Pastaruosiuose tiražuose buvo Tado Bujanausko paroda, eksponuota Kauno menininkų namuose. Džiugu, kad galėjome tuos darbus atspausdinti ir matyti visus kelionės iki parodos užkulisius.
I.: Kitas pavyzdys – kino festivalis „Pirmoji banga“. Labai džiaugiamės, kad žmonės pas mus grįžta, nes pernai jo gidas buvo vienas pirmųjų projektų, kurį spausdinome „Hands on Press“ studijoje.
G.: Per metus ir su naktiniu klubu „Lizdas“ spėjome padirbėti, su Kauno menininkų namais, cirko festivaliu „Cirkuliacija“, Kauno fotografijos galerija ir kitais.
I.: Kai tik atsidarėme, rengėme nuostabias dirbtuves kartu su Kauno fotografijos galerija. Jų metu į studiją susirinko skirtingų šalių fotografai ir kuratoriai, priklausantys Europoje veikiančiai fotomeno platformai „Parallel“. Vos per kelias dienas šio projekto dalyviams padėjome įgyvendinti jų idėjas knygos formatu.
G.: Socialiniai tinklai ir reklama tikrai nėra mūsų stiprybė, tad išties buvo daug klaustukų – nežinojome, kaip pranešti, kad esame. Bet žmonės patys kalbėjo, o ir jūsų žurnalas labai padėjo. Atrodė, kad sklaidos darbas daromas už mus. Tad negaišome tam laiko ir smarkiai nesukome galvos, nes sukurpti instagramo įrašą mums iki šiol ilgokai užtrunka.
Kaip atrodo jūsų darbo diena?
I.: Pradedame nuo kavytės, aptariame vakar dieną, pasiklausiame, kaip kiekviena jaučiasi, ir tuomet kimbame į darbus.
G.: Tiesą sakant, kiekviena diena skirtinga. Pastaruoju metu užeina visai daug paklydėlių, užklydėlių, norisi visiems skirti laiko. Bet darbas vis tiek prasideda nuo užklausų atsakymo, spaudos ir kaštų paskaičiavimų.
Kokie darbo principai svarbūs leidyboje?
I.: Kokybė, kokybė, kokybė. Dar bendravimas su klientais.
G.: Kuo paslaugesnis ir nuoširdesnis bendravimas, pastangos, kad žmogus gautų tai, ko nori ar net dar geriau.
I.: Žinoma, mūsų motyvacinį variklį įsuka turinys, kurį atsineša besikreipiantys žmonės. Darbo ar tam tikro proceso įdomumas, mano galva, yra vienas svarbiausių mūsų darbo principų. Pavyzdžiui, spausdinti Julijos Račiūnaitės ir Antos Marijos Antanavičiūtės leidinį „Raštai“ buvo labai linksma – ir dėl autentiško turinio, ir dėl juokavimo manieros.
G.: Darbas – lyg žaidimas. Vis bandai ieškoti kelių, aiškiniesi, bendrauji. Atrodo, kad mes čia tik spausdiname ir viskas, bet šiame procese labai daug bendravimo.Be to gerų rezultatų turbūt nepasiektume, nes tik taip gali suprasti kliento lūkesčius ir iškomunikuoti savo požiūrį.
Kaip pasiskirstote darbus? Kuri už ką atsakinga?
I.: Studijoje darbais pasidaliname priklausomai nuo užimtumo. Beveik visus darbus atliekame keturiomis studijos rankomis, tad dalintis ir keistis tikrai nėra sudėtinga. Keliose srityse tvarkomės individualiai: pavyzdžiui, šilkografiją spausdina Gabrielė. Aš galiu padėti, tačiau nesu profesionalė.
G.: Inga yra daug geresnė knygrišė negu aš. Galiu pabūti pameistrė, bet meistrė – ne. Labai smagu, kad kvalifikacija kyla stebint, kaip tai daro patyręs žmogus.
Su kokiais sunkumais tenka susidurti?
I.: Labai mėgstame dirbti. Tik po kurio laiko vis pasijaučia, kad turbūt buvo kiek per daug.
G.: Esame labiau darytojos negu verslininkės, tai vis pasitaiko, kad susipainiojame, kaip tuos administracinius reikalus spręsti. Bet kol kas viskas gerai. O pagrindas – darbo ir poilsio režimas. Kiek teko kalbėtis su žmonėmis, dirbančiais mylimą darbą, atrodo, kad tai gana dažna problema.
I.: Tikimės, kad galbūt antraisiais metais dirbsime ne penkias, o keturias dienas per savaitę.
Kokia pavadinimo mintis? „Hands on Press“ – rankos ant preso.
G.: Pas mus tualete iki šiol kabo paveikslas su visais išrašytais pavadinimais.
I.: Rankų motyvas pasirodė svarbus – ir dėl rankiniu būdu atliekamos analoginės spaudos, ir dėl to, kad esame dviese, spaustuvė išties nedidelė.
Po pirmo pokalbio kitą dieną jau spausdinome plakatus, o dar kitą į paštą jau gabenome virš septyniasdešimties siuntų.
G.: Variantų buvo tikrai daug – prašėme draugų pagalbos. Galų gale prispyrė laikas, reikėjo įregistruoti įstaigą, įvesti oficialų pavadinimą. Kažkas tiesiog garsiai pasakė: „Hands on Press“ – tai iškart ir prikibo. O ir dvi prasmės yra: ta tiesioginė, kad rankos ant preso, ir tai, kad frazė „hands on“ reiškia nėrimą į darbus stačia galva.
O pasvajojate, kad labai norėtumėte su kuo nors padirbėti?
I.: Turbūt daugiau tokių vizijų turime ne apie konkrečius žmones, o apie pačios spaudos formas. Pavyzdžiui, nuo pat studijos įkūrimo pasvajojame apie vinilo ar kasetės spaudos darbus. Ir kaip tik visai neseniai baigėme spausdinti kasečių etiketes ukrainiečių kompanijai „Moscut“.
G.: Nuo pat pradžių norėjau padirbėti su muzikantais, muzikos industrija, bet nelabai ką pažinojau. Vinilai, plakatai į galvą ateina dar ir dėl to, kad mūsų spaudos procesas atrodo tam labai tinkamas. Visai neseniai išsiaiškinome, kad mūsų risografijos dažai vadinasi fluorescenciniais ne tik todėl, kad apibūdina spalvą, bet ir iš tiesų šviečia tamsoje. Tad būna, kad naudojamos medžiagos ir dažai patys padiktuoja, su kuo galėtume dirbti.
Dažnai pasikalbame, kad būtų įdomu išleisti daugiau leidinių – arba bendradarbiaujant su kuo nors, arba mudviejų su Inga, studijos vardu. Ir gana seniai kalbame apie žurnalą. Ne mėnesinį – mums tai nelabai įmanoma, bet tokia svajonė yra. Bent mažu tiražu.
Plakatų serija „Spalvinam Ukrainai“ – kaip kilo šio projekto mintis?
G.: Visi puikiai pamename jauseną, kai prasidėjo karas. „Slava Ukraini“ plakatą spausdinau iš desperacijos, nes, einant į pačią pirmą palaikymo akciją Vienybės aikštėje, norėjosi bent ką nors rankose turėti. Atspaudėme jų ganėtinai daug – pasirodė, kad nemažai žmonių norėjo plakatus parsinešti ir išreikšti poziciją namų languose. Plakatai išplito vos per keletą dienų. O vėliau prisijungė ir kiti menininkai, tavo, Monika, bendradarbiai pagelbėjo su sklaida. Norisi pabrėžti, kad ta akcija – puikus pavyzdys, kaip bendradarbiaudami žmonės gali kartu daug nuveikti. Čia turbūt puiki proga padėkoti menininkams, kurie labai greit reagavo ir dosniai dalinosi savo darbais.
I.: Viską stengėmės paruošti kuo greičiau. Po pirmo pokalbio kitą dieną jau spausdinome plakatus, o dar kitą į paštą jau gabenome virš septyniasdešimties siuntų. Turiu prisipažinti, kad visa tai daryti nebuvo sunku – vargiai įsivaizduoju, ką daugiau, be neurotiško naujienų skaitymo, būčiau veikusi. Iki šiol surinkome virš penkiolikos tūkstančių eurų, visus pinigus pervedame organizacijai „Blue / Yellow“. Prie akcijos prisijungė ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, įsigijo visą kolekciją ir pasižadėjo ją pildyti. Plakatus muziejus pristato fojė, kurią pereina visi lankytojai, – taip primenama, kad galime finansiškai padėti Ukrainai ir kartu skleisti meną.
G.: Pastaruoju metu daugiausia plakatų parduodame turistams, kurie ateina pas mus tiesiai iš muziejaus – kone kiekvienas būna su Williamo Kentridge’o parodos skrajute. Retkarčiais plakatus perka net ir urmu, draugams.
I.: Šios akcijos aktyvumas sumažėjo, tačiau labai džiugu, kad „Spalvinam Ukrainai“ žinios nešėjų dar yra, o pati žinia sklinda ne tik Lietuvoje, bet ir svetur.
