Atrodo, nesvarbu, ar išmokstama gero, ar blogo, visuomet kyla klausimas, kas to išmokė. „Kas primokė?“ – klausiame prisidirbusio vaiko. „Kas buvo tavo mokytojas?“ – klausiame tiek jauno, tiek brandaus kompozitoriaus.
Nors, regis, muzikos komponavimas nėra kovos menai, kad visam gyvenimui išsaugotume pagarbų santykį su Mokytoju, tačiau vienoks ar kitoks ryšys išlieka. Nes kadaise Mokytojas buvo jaunas ir pats mokėsi, o jaunas kompozitorius laikui bėgant tampa Mokytoju ir perduoda žinias toliau. Šis ryšys nenutrūksta – tarsi iš vieno kamieno augančios ir lapojančios šakos. O daugumos Lietuvos kompozitorių šakelės išaugo iš Juozo Gruodžio medžio.
Knygoje „Juozas Gruodis epochų sankirtose. Straipsniai. Atsiminimai. Dokumentai“ (sud. Algirdas Jonas Ambrazas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009) publikuotame prof. dr. Gražinos Daunoravičienės straipsnyje „J. Gruodžio kompozitorių mokykla ir jos šakos“ pateiktas jos sudarytas Pedagoginių lietuvių kompozitorių mokyklų medis, kuriame – J. Gruodžio ir Osvaldo Balakausko medžiai. J. Gruodžio medis turi dvi dideles – Antano Račiūno ir Juliaus Juzeliūno atšakas. Iš A. Račiūno atšakos išeina V. Barkausko, B. Kutavičiaus, E. Balsio, iš J. Juzeliūno – V. Laurušo, R. Janeliausko ir R. Mažulio šakos. Kauno miesto muziejaus J. Gruodžio namų ekspozicijoje „Mano darbas taurus“ eksponuojamas jau gerokai vešlesnis medis su daugiau šakelių. Suprantama, šiandien jis būtų dar kuplesnis – juk anuo metu buvę jauni kompozitoriai ar studentai šiandien patys dėsto kompoziciją.
Kompozitorius Jeronimas Kačinskas, įvertindamas visą J. Gruodžio gyvenimo darbą, kaip svarbiausią išskyrė pedagoginę veiklą: „Viena svarbiausių misijų J. Gruodžio gyvenime taip pat buvo pedagoginis darbas Kauno konservatorijos kompozicijos klasėje, kur jis dirbo daugiau kaip 20 metų. Jis iš jaunųjų studijozų tarpo išleido žymių pajėgų. J. Nabažas, J. Gaidelis ir A. Račiūnas yra J. Gruodžio mokiniai. Jie per trumpą laiką yra parašę vertingų kūrinių, kur šalia ryškių individualių bruožų savo stiliuje jie dar teberodo stiprią savo mokytojo įtaką. Suprantama, tokia asmenybė kaip J. Gruodis negalėjo nepaveikti atsidavusių studijozų, ypač kad jo kompozicijos dėstymo metodai buvo daugiau perteikiamojo pobūdžio.“ Apie J. Gruodžio kompozicijos klasę kaip apie savitą mokyklą 1939 m. rašė kompozitorius Konradas Kaveckas: „Jis yra ne tik vienas stipriausių ir originaliausių mūsų kompozitorių, bet jam yra patikėtas ir mūsų jaunųjų kompozitorių prusinimas. Todėl galima sakyti, jog yra net J. Gruodžio mokykla, kurios ryškiausiais atstovais tektų suminėti jo buvusius kompozicijos klasės lankytojus J. Nabažą, A. Budriūną, J. Gaidelį ir kitus.“
O iš kokių šaltinių kūrybinius syvus siurbė pats J. Gruodis? Pradines muzikos žinias jis gavo šeimoje, toliau mokėsi pas Miką Petrauską ir Povilą Latočką Obeliuose bei Rudolfą Liehmaną Rokiškyje. Mintaujoje privačiai fortepijono ir dainavimo mokėsi pas vokiečių kilmės pianistą Aleksandą Geschmanną. Maskvos konservatorijoje kompoziciją studijavo pas Nikolajų Laduchiną ir Aleksandrą Iljinskį. Jaltoje konsultavosi pas Vladimirą Rebikovą. Leipcigo konservatorijoje, kurią baigė diplomu „su pasižymėjimu“, kompoziciją studijavo pas Stephaną Krehlį, Paulių Graenerį bei Sigfridą Karg-Elertą. Tad lyginant su latvių ir estų kompozitorių mokyklomis, kaip pabrėžia G. Daunoravičienė, nors jas visas sieja rusiškoji mokykla, lietuviškoje J. Gruodžio mokykloje yra tvirta vokiškos tradicijos įtaka.
Mokinys teisinasi: „Bet juk taisyklės tai leidžia…“ Gruodis: „Tavo melodija su harmonija dera kaip lašiniai su pienu.“
Įkūręs pirmą kompozicijos klasę ir vertindamas Valstybės muzikos mokyklos dešimtmetį, tuomet jos direktorius, kompozitorius Juozas Gruodis rašė: „Pirmasis mūsų išugdytos Muzikos Mokyklos rūpestis yra pažinti savosios muzikos diegus. Išmokti atskirti tai, kas mūsų muzikoj yra originalaus, ką mes tik vieni teturim ir kas yra brangu ne tik mūsų tautai, bet ir net didžiausiems kosmopolitams. Antras rūpestis yra pažinti pasaulio muziką ir, įaugus į Europos menininkų tarpą, kelti muzikos kultūrą visoj mūsų šaly. Trečias mūsų rūpestis – ugdyti savo muziką, gaivinamą tomis sultimis, kurios tik ir padarytų lietuvių muziką gyvą ir tada, kai mes savo kompozicijose nebevartosime liaudies motyvų.“
Dauguma J. Gruodžio mokinių akcentavo jo punktualumą, tvarkingumą, reiklumą, savidiscipliną, kruopštumą ir darbštumą. G. Daunoravičienė teigia: „Jis stengėsi diegti tvirtus profesinius įgūdžius, o prieš imantis kūrybinių ieškojimų skatino nuodugniai išmokti klasikinės muzikos dėsnius ir čia nedarė jokių nuolaidų.“
Pirmąsias muzikos žinias iš dar jauno J. Gruodžio gavęs kompozitorius ir dirigentas Juozas Karosas prisimena: „Gruodis nustatė tam tikrą laiką, kada aš galėjau ateiti, nes kitos valandos buvo užimtos. Jo dienotvarkė buvo suplanuota ne tik valandomis, bet ir minutėmis, ir jis jos griežtai prisilaikė. <…> Visur jis buvo nepaprastai punktualus. Begaliniai tvarkingas. <…> Iš Gruodžio aš išmokau ne tik muzikos, bet ir didelės drausmės, punktualumo ir pareigingumo.“
Kompozitorius Julius Gaidelis: „Kaip žmogus, Juozas Gruodis buvo energingo būdo. Ta jo būdo savybė, kaip konservatorijos direktoriaus, teigiamai veikė kaip pedagogus, taip ir klausytojus (studentus). Tas turėjo teigiamos įtakos į konservatorijos mokslo lygį. Konservatorijos klausytojams, ypač jauniesiems Gruodis atrodydavo per staigus, neprieinamas, tačiau tikrumoje jis buvo labai demokratiškas ir nuoširdus. Daug kartų mačiau, kaip jis tai vienam, tai kitam vargan patekusiam klausytojui į delną įspausdavo dešimtį litų. Ir kaip pedagogas Gruodis turi Lietuvai nuopelnų: visi mūsų jaunieji kompozitoriai, baigusieji Kauno konservatoriją, buvo Juozo Gruodžio mokiniai. Ir jų kūryboje daugiau ar mažiau atsispindi jų mokytojo įtaka.“
Kompozitorius Jonas Nabažas: „Kai Gruodis 1927 metų rudenį paskelbė kuriąs kompozicijos klasę, aš ir keturi kitų specialybių moksleiviai – A. Račiūnas, A. Budriūnas, A. Dirvanauskas ir L. Andriejauskas – pasisiūlėme kandidatais į šią klasę. Ir J. Gruodis, truputį paegzaminavęs, mus visus priėmė mokytis kompozicijos. <…> Dabar pasirodė veik visai kitoks negu dirigento kėdėje: šaltas rimtumas, profesoriškas nuotolis, patyrėme, visai nebuvo jam būdingas; priešingai, jis buvo judrus, natūralus ir net gana draugiškas mūsų atžvilgiu, nežiūrint, kad, šalia to, jog jis mūsų pedagogas, dar buvo ir direktorius.“
Julius Juzeliūnas: „Kai pirmą kartą, būdamas studentas, ėjau pas Gruodį, tai labai bijojau, drebėjau visas iš baimės… Gruodis, Gruodis, tokia mistinė asmenybė, vieni sakė, kad baisiai griežtas, kiti sakė – geras žmogus. Paskui, kada jau pamačiau, susitikau, iš tikrųjų pasirodė, kad ir griežtas, ir kirvis, o kartu labai geras žmogus. Savo mokiniais rūpinosi, nes manė, kad tik tada, kai visą savo mokinį pažįsti, – ką jis valgo, kuo jis avi, kaip jis fortepijonu groja, – kada visa tai žinai, tai daug lengviau su juo šnekėtis, reikalauti iš jo. Ir ta Gruodžio savybė buvo gera, kad jis labai žmogiškas buvo. Na, ir šalia to: „Broliuk, aštuonias valandas turi sėdėti prie fortepijono, jeigu nesėdėsi, jokios šnektos negali būti.“ Aš bandžiau išsisukinėti. „Na, na, na, na, broliuk, jokio gudravimo, jei nesėdėsi, mums nėr ko šnekėt.“ Pirmais metais jis mane privertė, aš ir sėdėjau po aštuonias valandas, vien tiktai harmonija užsiiminėjau. Moduliacijos, sekvencijos, uždavinių devynios galybės… „Klausyk, broliuk, ką tu čia: kol harmonijos nemokėsi taip laisvai, kaip žuvis po vandenį nardyt, tai kokia čia gali būti kompozicija, ką tu čia kalbi.“ Na, tai ir sėdėjau, ką padarysi.“ J. Juzeliūnas atsiminė tokius J. Gruodžio pamokymus: „Reikia labai daug dirbti. Dirbti ir dar kartą dirbti – tai yra kompozitoriui būtiniausia sąlyga. Priešingu atveju nėra ko ir galvoti apie kompozicijos mokslą. <…> Įkvėpimo, broliuk, nebūna, egzistuoja tik darbas. <… > Broliuk, jei nori suvokti bei atspėti lietuvišką harmoniją, paklausyk dainuojant liaudį, pajusk nuotaikos visumą ir išreišk savo kūrinyje taip, kaip pajusi savo sieloje. Čia nereikia į nieką nusižiūrėti bei pamėgdžioti, nes kiekvienas menininkas turi kalbėti sava, jam vienam būdinga kalba.“
Povilas Tamuliūnas: „Kada ateidavome į profesoriaus namus, mus su šypsena, labai nuoširdžiai sutikdavo Gruodienė. Užeiname į jo kambarį, po kelių minučių pasirodo ir jis visa savo didybe – juodas kostiumas, balta „fantazija“. Tartum būtų susiruošęs į pobūvį, į kokią didžiausią šventę.“
Vytautas Klova: „Prof. Juozas Gruodis buvo labai jautrus žmogus ir reiklus pedagogas. Būdamas nepaprastai reiklus ir rūpestingas, stengėsi visa tai skiepyti ir savo mokiniams. Jis sakydavo, kad norint būti geru kompozitoriumi reikia ne mažiau kaip aštuonias valandas kiekvieną dieną dirbti savo specialybėje. Iš studentų reikalaudavo maksimalaus darbo. Jei viskas, kas buvo užduota, padaryta neblogai – sekančiai pamokai užduotį padidindavo, ir tai darydavo tol, kol įsitikindavo, kad studentas nepajėgia daugiau padaryti. <…> Rašant kūrinius, taip pat net ir sprendžiant harmonijos uždavinius, skatindavo ieškoti įdomesnių sąskambių, faktūros, išraiškingesnės melodikos. Tačiau kartu reikalaudavo kiekvieną kiek įmantresnį sąskambį ar tai kokį garso patiekimą paaiškinti, kodėl būtent taip parašyta. Mat prof. Gruodis pratino, kad kūryboje viskas iki mažiausių detalių būtų gerai apgalvota, logiška, kad kūrinys turėtų išraiškingą melodinę liniją, spalvingą harmoninį rūbą ir aiškią, konkrečią formą, kad jame nebūtų nieko atsitiktinio.“
Antanas Belezaras: „Kaip pedagogas jis buvo labai griežtas, mokiniai jo prisibijojo. Kartą, taisydamas vieno jo harmonijos darbą, smarkiai išbraukė. Mokinys teisinasi: „Bet juk taisyklės tai leidžia….“ Gruodis: „Tavo melodija su harmonija dera kaip lašiniai su pienu.“
Antanas Adomaitis: „J. Gruodžio pamokos nebuvo nuobodžios ar oficialios. <…> Va-žiuo-ji! Bro-liuk! Va-žiuo-ji! – nutęsdavo skiemenuodamas Gruodis, kai studentas nuklysdavo per toli. Žinai, kur važiuoji? Iš Kauno į Klaipėdą per Zarasus. Ilgai tylėjęs ir sekęs, kaip studentas grabinėja akordus aplinkui, nerasdamas kelio pirmyn, išklausęs jo harmonines klajones, pagaliau nekantriai jį nutraukdavo: – Čia, broliuk, reikia kelnių! Be kelnių, vyruti, nieko nepadarysi… – Iš karto nesupratau, kuo dėtos kelnės? Bet profesorius patylėjęs paaiškino išsamiau: – Tai šitaip, muzikante! Kai nuzulinsi į kėdę kokias trejas kelnes, tada žinosi, kaip jungti akordus, o dabar eik namo ir dirbk, nes tamsta turi spragų pirmoje harmonijoje.“ J. Gruodžio klasėje ginčai nelabai buvo įmanomi: „Pasitarsime po trejų metų. Ginčytis galėsime po penkerių. Dabar klausyk ir daryk, kaip sakau. Skonį reikia įgyti. Vidinę klausą reikia išlavinti. Su protu ir su skoniu viskas galima. Bet kol kas dirbti, broliuk, reikia. Tik dirbti!“ O apie savo kūrybos principus sakė: „Mano principas toks: nesipuošk svetimomis plunksnomis! Nesisavink to, kas kitam priklauso, kas ne tavo. Kūryba kaip kalba. Jei turi ką naujo pasakyti, sakyk! Bet jei ne, geriau patylėk…“
Sąvoką „mokykla“ reikėtų suprasti ne vien tiesiogine prasme. Tai ne tik mokinių skaičius, bet, svarbiausia, bendroji kryptis, idėjos ir principai.
Kaip teigia G. Daunoravičienė, „visavertės kompozicijos mokyklos turinyje vieni svarbiausių yra mokytojo žinių perdavimo mokiniui sėkmingumo ir mokinio kūrybos perspektyvumo komponentai“. Pažvelkime į šį medį per Kauno kompozitorius, būtent Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus, šiais metais švenčiančio 50-metį, kompozitorių prizmę: Algimanto Kubiliūno, Giedriaus Kuprevičius, Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Giedrės Pauliukevičiūtės, Algirdo Briliaus, Raimundo Martinkėno ir Viltės Žakevičiūtės bei jau išėjusių – Jono Dambrausko, Viktoro Kuprevičiaus, Vlado Švedo, Vidmanto Bartulio, Daivos Rokaitės-Dženkaitienės atvejus.
Vyriausi skyriaus nariai, J. Dambrauskas baigė Varšuvos muzikos instituto vargonų klasę, o V. Kuprevičius jaunystėje muzikos mokėsi privačiai, vėliau mokėsi Kauno muzikos mokykloje fortepijono klasėje, o kompozicijos žinias tobulino pas J. Gruodžio mokinį V. Klovą.
A. Kubiliūnas mokėsi pas J. Gruodžio mokinį A. Račiūną, kuris buvo laikomas vienu labiausiai išsilavinusių – po dešimties metų studijų pas J. Gruodį, jis dar mokėsi Paryžiuje pas Nadią Boulanger bei privačiai pas Aleksandrą Čerepniną. G. Daunoravičienė aptakiai pažymi: „A. Račiūno pedagogikos stilius ir darbo su studentais maniera kėlė nemaža problemų ir ne visada džiugindavo studentus.“ A. Račiūno šakai priklausantis A. Kubiliūnas, paklaustas apie kompozicijos studijavimą konservatorijoje, atsiliepia korektiškai: „Studijos pas A. Račiūną – labai jau savotiška patirtis. Tai buvo liberalus, švelnus ir mandagus žmogus. Gerai, kad konservatorijoje, kompozicijos katedroje, buvo gana draugiška studentų aplinka.“ O paprašytas sukonkretinti paaiškina: „Tada į studijas pas profesorių visi mes žvelgėme skeptiškai, bet šiandien aš kažkiek atlaidesnis ir supratingesnis. Tai buvo studento tikrai beveik savarankiškas darbas ir kūrybinių jėgų tikras patikrinimas: jeigu nežlugai, tai eisi… Tai vertė studentą būti visokeriopai už save atsakingą.“
A. Račiūno mokinio E. Balsio klasėje mokėsi G. Kuprevičius, D. Kairaitytė ir V. Bartulis. Kaip nurodo G. Daunoravičienė, E. Balsys smarkiai taisydavo studentų instrumentuotės darbus. „Jis buvo tikras ir instrumentacijos, ir analizės profesionalas – tiksliai viską išaiškindavo, rodydavo daug pavyzdžių.“
G. Kuprevičius dar ir šiandien pabrėžia: „Mano profesorius Eduardas Balsys vis kartodavo, kad jei nieko neįdedi į savo muziką, tai ir girdėsis. <…> Amatas man labai svarbus, nes gali turėti šimtus stebinančių idėjų, tačiau nebegalėsi jų tinkamai išskleisti – stigs meistriškumo.“ O E. Balsio perduotas profesionalumas leidžia G. Kuprevičių vadinti vienu produktyviausių Lietuvos kompozitorių, puikiai įvaldžiusiu orkestrą. Juk jis net „kolegiškai ištiesė gelbstinčią ranką Mokytojui“, nes „partitūrą pagarbiu atstumu peržiūrėjo ir šiek tiek paredagavo“. J. Katinaitė pabrėžia: „Balsio – orkestruotės autoriteto – mokiniai gerai išmokyti jausti orkestrą.“
Įdomu, kad, nors G. Daunoravičienė E. Balsį laiko labiausiai studento kūrybos procesą koregavusiu profesoriumi, tačiau su tuo nesutinka D. Kairaitytė: „Prof. Ed. Balsio dėstymo metodika rėmėsi esminėmis klasikinio meno normomis: siekti formos aiškumo ir įvairių išraiškos elementų pusiausvyros, harmoningo emocinio turinio santykio su kompozicine technika. Ed. Balsys su kiekvienu savo mokiniu turėjo individualų santykį, jis ieškojo būdų, kaip atskleisti geriausias mokinio savybes, o žinias stengėsi perteikti kiekvienam suprantamai. <…> Gerai prisimenu ramų, šiek tiek prikimusį profesoriaus balsą, kai pamokos pradžioje jis atidžiai vidine klausa „skaitydavo“ natas, tuomet ilgokai pagalvodavo ir tiksliai parinktais žodžiais paaiškindavo, kodėl, jo manymu, reikėtų pakoreguoti kurį nors kūrinio epizodą. Natų mokinio kūrinyje Ed. Balsys pats niekada netaisydavo.“
Įdomu tai, kad pokalbyje su R. Gaidamavičiūte V. Bartulis yra prisipažinęs: „Konservatorijoje nieko neišmokau, taigi lyg ir nesu niekam įsipareigojęs. E. Balsys leido daryti ką nori, svarbu, kad būtų įtikinama. Jis būdavo laimingas kiekvienu nukrypimu nuo analizuotos prieš mėnesį formos ir būdavo nelabai laimingas, jei matydavo, kad viskas labai taisyklinga.“
Kita – Juliaus Juzeliūno šaka. Anot G. Daunoravičienės, „Juzeliūnas su specialybės studentais dirbdavo kitaip, stengdavosi, kad jie prasivertų patys, parodytų galbūt net patiems nežinomas savo kūrybinės dvasios gelmes. J. Juzeliūnas prie savo studentų partitūrų nekišdavo nei pieštuko, nei trintuko.“
J. Juzeliūno mokinių tarp Kauno kompozitorių taip pat keletas. Tai V. Švedas, paskatintas kurti A. Belazaro, Z. Bružaitė ir G. Pauliukevičiūtė. B. Kutavičiaus ir J. Juzeliūno klasėse mokėsi D. Rokaitė-Dženkaitienė.
Z. Bružaitė pabrėžia J. Juzeliūno profesionalumo ugdymą: „Nuolat kartojęs savo nuomonę, kad muzikos kūrėjui, greta iš Aukščiausiojo gautų talentų ir gebėjimų, ne mažiau svarbu mokėti naudotis būtiniausiais kompozicijos įrankiais, tokiais kaip formos pojūtis, instrumentų išmanymas, elementarus muzikinis raštingumas, žanrų plėtotės perspektyva, jungiama su naujausiomis išraiškos priemonėmis, kompoziciniais metodais ir užrašymu. O galiausiai – asmeninės savybės, kurių reikia ne tik kūrybinio proceso, bet ir kūrinio įgyvendinimo etapuose.“
Su J. Gruodžiu, regis, jungia J. Juzeliūno mėgtas švelnus kreipimasis į studentus, tik vietoj J. Gruodžio „broliuk“, J. Juzeliūno studentai ir studentės buvo „lakštungėlės“, „gėlelės“, „kvietkeliai“. Jis lygiai taip akcentavo darbą: „Įkvėpimas ne paukštė, atidarius langelį neįskris.“
Pas J. Juzeliūną, nors ir trumpai, mokėsi ir G. Pauliukevičiūtė. Apie savo mokytojus – B. Kutavičių, O. Balakauską ir J. Juzeliūną ji kalba su didžiule pagarba: „Visada laukdavau specialybės paskaitų. Jos buvo kitokios, nei muzikos istorijos ar harmonijos paskaitos. Gal todėl, kad buvo individualios. Profesorius [B. Kutavičius], apžiūrėjęs atliktus darbus, prašydavo pagroti. Tuomet ilgai kalbėdavome apie idėjos ir muzikinės medžiagos suderinamumą, kūrinio formą. Visuomet tolerantiškas, įkvepiantis ir palaikantis profesorius vedė visą bakalauro studijų laikotarpį. Studijuodama magistrantūroje metus mokiausi pas šviesios atminties profesorių Julių Juzeliūną bei metus pas profesorių Osvaldą Balakauską. Esu nepaprastai dėkinga profesoriui J. Juzeliūnui už instrumentuotės patarimus, profesoriui O. Balakauskui už muzikos kalbos, formos komponavimo paslaptis bei, žinoma, visiems mano Mokytojams už žinias, nuolatinį palaikymą, padrąsinimą, geranorišką bendravimą.“ B. Kutavičiaus mokinys yra ir Algirdas Brilius.
Įdomu tai, kad vis daugėja jaunų kompozitorių, kurie mokėsi ne pas vieną Mokytoją, taip tarsi grįždami prie paties J. Gruodžio įvairialypių studijų. Taip pasirinko ne tik G. Pauliukevičiūtė, bet ir Raimundas Martinkėnas, mokęsis pas Ričardą Kabelį ir R. Janeliauską, bei jauniausia LKS Kauno skyriaus narė Viltė Žakevičiūtė, R. Kabelio, Ramintos Šerkšnytės ir Mārtiņšo Viļumso studentė. Iš kokių šakų auga šie kompozitoriai? R. Kabelis, kaip ir R. Janeliauskas, yra J. Juzeliūno mokiniai, M. Viļumsas – R. Janeliausko mokinys, o štai R. Šerkšnytė išaugo iš visai kito – O. Balakausko medžio.
Paklausta apie studijas V. Žakevičiūtė pateikia išsamią ataskaitą: „R. Kabelis buvo pirmasis mano kompozicijos dėstytojas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Stodama į profesoriaus klasę žinojau, kad reikės daug ir atkakliai dirbti. Pirmieji studijų metai buvo įsimintiniausi, nes tik tada iš tiesų supratau, kas yra kompozicijos menas. Kaip dėstytojas prof. R. Kabelis išsiskyrė reiklumu ir griežtesnių taisyklių kūryboje paisymu. Pirmaisiais metais tai juk labai svarbu. Vėliau teko studijuoti M. Viļumso klasėje. Susidūriau su kitais iššūkiais. Su M. Viļumsu pamokos metu nemažai dėmesio skirdavom filosofijai. Kalbėdavomės, kas tai yra muzika, kokiomis priemonėmis galima pasiekti širdžiai artimiausią variantą, bet neatmesdavom ir protingiausių variantų. Tiek R. Kabelis, tiek M. Viļumsas kūryboje daug dėmesio skiria racionalumui, kūrinio prekompozicijai. Net jei abu turi savo metodiką, kuria skirtingai, bet abu yra už muzikos struktūravimą. R. Šerkšnytės klasėje taip pat buvo labai įdomu. Susidūriau su dar kitokiu muzikos matymu, kitokiomis mintimis, požiūriu. Su dėstytoja taip pat daug kalbėdavomės apie muziką, apie tai, kas joje patinka labiausiai. Ji, ko gero, labiausiai iš kitų išsiskyrė organiškumu, kai kūryboje dedamas lygybės ženklas tarp racionalumo ir intuicijos. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pasimokyti pas skirtingus kūrybos dėstytojus. Šiuo metu toliau tęsiu studijas R. Kabelio klasėje. Ratas apsisuko!“
Na, o R. Martinkėnui dėstęs R. Janeliauskas yra unikalus nekuriantis pedagogas, išugdęs sėkmingai kuriančius ir kompoziciją dėstančius Marių Baranauską ir Mārtiņšą Viļumsą. Jo studentai, kaip ir jis, skatina mąstyti, pokalbiai vyksta idėjinėje plotmėje. M. Viļumsas, laikantis save R. Janeliausko sekėju, apie jo dėstymą atsiliepia taip: „Muzikos rašymas turi atskleisti kompozitoriaus dvasinį kelią, egzistencinį sąryšį su pasauliu ir asmeninį santykį su skambesiu.“
R. Martinkėnas paklaustas apie kompoziciją dėsčiusius kompozitorius, nurodo, jog R. Kabelis akcentavo griežtą muzikos struktūrą, o „R. Janeliauskas plataus akiračio ir iš savo įvairios muzikos komponavimo stilių identifikavimo ir klasifikavimo patirties geba pasakyti daug įdomių palyginimų, patarimų, kūrinio vystymo, mąstymo ir t. t. sprendimų, kurie daug labiau motyvuoja tiek emociškai, tiek kūrybiškai.“
Tokios yra Kaune J. Gruodžio kompozitorių medžio šakos – vešlios ir žaliuojančios. Ir kaip teisingai pasiūlė A. Ambrazas: „Sąvoką „mokykla“ reikėtų suprasti ne vien tiesiogine prasme. Tai ne tik mokinių skaičius, bet, svarbiausia, bendroji kryptis, idėjos ir principai. Principai, kurie tartum estafetė perduodami iš kartos į kartą.“
