Kiekvienam kauniečiui, kurio pomėgių sąrašuose kinas užima ne paskutinę vietą, yra žinomas Gedimino Jankausko vardas. Jį mūsų mieste galima sutikti bene visur, kur meno kalba sukasi 24 kadrų per sekundę (ir ne tik) greičiu. Pristatyti jo veiklos spektrą galima labai plačiai: dėstytojas, istorikas, kritikas, bet visų pirma – kino mylėtojas, niekada nepailstantis dalintis žiniomis su kitais, pavyzdžiui, feisbuke, kuriame Lietuvos ir pasaulio žinias skelbia nepertraukiamai. Auštant naujiesiems metams, su Gediminu susėdome pasišnekėti apie kiną ir Kauną.
Daugybę metų žmonėms pasakojate apie kiną – dėstote Vytauto Didžiojo universitete. Kokia jūsų metodika siekiant klausytoją sudominti tiek kinu kaip reiškiniu, tiek konkrečia juosta? Ar per visus veiklos metus pastebite studentų požiūrio į kino meną poslinkių?
Dažnai sulaukiu klausimo, ar daug metų dėstant vienos srities disciplinas nesijaučia rutina ir monotonija. Atsakau kategoriškai: TIKRAI NE! Negali atsibosti tai, ką labiausiai vertini ir myli. Juk man kinas – ne laisvalaikio hobis, o gyvenimo būdas.
Prisiminkime, kaip atsiradus kinui buvo pranašaujama teatrų mirtis, kaip atsiradus televizijai buvo laidojamas kinas.
Be to, vos ne kasmet atsiranda naujų kursų: skandinavų kinas, Italijos kinas… Atsiliepėme ir į studentų pageidavimą dėstyti ne tik klasikinį kiną, bet jauniems žiūrovams geriau žinomą šiuolaikinį. O pavasario semestrą jau keletą metų baigiame kino industrijos kurso studentų sukurtais audiovizualiniais kūriniais. Taigi studentams ne tik suteikiame teorinių žinių, bet ir padedame atskleisti kūrybinį potencialą.
Filmo žiūrėjimas gali būti tiek labai asmeniška patirtis, tiek ir bendruomeninis ritualas – vienas kitam tai turbūt netrukdo. Esate daugiau ar mažiau susijęs su beveik visais Kaune vykstančiais kinomaniškais renginiais ir iniciatyvomis. Jeigu reikėtų apibrėžti, kokia ji – toji Kauno kino gerbėjų bendruomenė?
Nesiryžčiau apibrėžti tosios bendruomenės. Ji tikrai nėra vienalytė. Per daugelį kino klubinės veiklos metų galėčiau įvardinti tik kelis specifinius bruožus: tai smalsūs žmonės, ieškantys kino salėje ne tiek (tik) pramogos, kiek prasmingesnių, mąstyti kviečiančių kūrinių, prisimenantys seniai matytą klasiką senjorai ir atradimo džiaugsmą patiriantis jaunimas.
Ką laikote kokybiška diskusija apie kiną ir ar ji gali praturtinti asmeninę filmo patirtį?
Kokybiška diskusija laikyčiau ne tik aptarimus po seanso su draugais bei pažįstamais, bet ir individualų santykį su įspūdį padariusiais filmais. Galų gale, būtent tai (perskaitytos knygos, įdėmiai klausoma muzika, neabejingai žiūrimi spektakliai ir filmai) formuoja žmogaus intelektą ir asmenybę.
Daug kas šiandien pamiršta, kad Kaune gimė lietuviškas pilnas metras (ir ne tik jis). Kaip atsirado pirmieji lietuviški filmai – „Kareivis Lietuvos gynėjas“ ir „Onytė ir Jonelis“? Ar tikite, kad jie kada nors bus išbraukti iš dingusių filmų sąrašo „Vikipedijoje“?
Kaune iš tiesų gimė ne tik lietuviškas pilnas metras, bet ir unikalūs PIRMIEJI PASAULYJE Vladislavo Starevičiaus erdvinės (lėlinės) animacijos filmai. Apie tai nuo 2007 m. liudija Senamiestyje už Rotušės, Kauno muziejaus sienos kriptoje, esanti atminimo lenta. O 2022 m. pabaigoje dar viena atsirado ant namo sienos Laisvės al. ir A. Mickevičiaus gatvių kampe. Šiame name Starevičius kurį laiką gyveno ir kūrė.
„Kareivis Lietuvos gynėjas“ bei „Onytė ir Jonelis“ buvo pirmieji ir garsiausi tarpukariu sukurti lietuviški vaidybiniai filmai. Abu, beje, komedijos. Pirmąjį inicijavo kariškiai, antrąjį susuko savamoksliai entuziastai. Abu neišliko. Vienintelę „Onytės ir Jonelio“ kopiją į Ameriką išvežė mūsų kinematografininkas Kazys Lukšys. Ar tikiu, kad šie filmai kada nors atsiras? Tikėti, žinoma, galima, bet reikėtų konkretesnių veiksmų. Pavyzdžiui, organizuoti kokią nors specialią nacionalinę ekspediciją…
Jums leidus, nuklyskime šiek tiek į istorinę spekuliaciją – įsivaizduokime, kad Lietuvos okupacija baigiasi 1944 metais. Turint omenyje vien tarpukariu šalyje egzistavusius kūrėjus – kaip manote, kurie iš jų galėjo tapti kertiniais veikėjais šalies kino pramonės statyboje? Galbūt pagal juos galima nubrėžti eskizą, kaip šalies kinas būtų atrodęs pokariu?
Čia jau būrimas iš kavos tirščių. Nemėgstu spekuliacijų tema „kas būtų, jeigu būtų“. Būkime realistai – lietuviško kino pasiekimai tarpukariu įdomūs tik mums. Pasauliniame kontekste jie atrodo labai kukliai. O ko gi daugiau tikėtis – anuometinė valdžia kino nerėmė. Būta ir kuklių bandymų kooperuotis su artimiausiais kaimynais, bet tai baigėsi gerais ketinimais. Gal tik Stasys Ušinskas buvo išplaukęs į platesnius vandenis – po Kaune sukurto marionečių filmo „Storulio sapnas“ (1938) jam pavyko Amerikoje savo lėles užpatentuoti ir netgi su viena kompanija pasirašyti sutartį animacinio filmo pagal Anderseną kūrimui. Bet ir šiuos planus sužlugdė netrukus prasidėjęs karas.
O kokie būtų pozityvūs ir negatyvūs lietuviško kino dabarties taškai? Kokias įžvelgiate trajektorijas lietuviško kino vystymuisi artimiausiais metais?
Apie dabartinį lietuvišką kiną jau galima kalbėti be ironijos. Prieš 15 metų aktyviai dirbantys vaidybinio kino režisieriai buvo antipodai Algimantas Puipa ir Šarūnas Bartas, o dabar kas mėnesį sulaukiame bent vieno vaidybinio filmo premjeros. Vis plečiasi žanrų įvairovė. Atsirado nauja sąvoka – „komercinis lietuvių kinas“. Tai į naudą visai lietuvių kino pramonei. Negatyvi tendencija – prasta lietuvių komercinio kino kokybė, akis badantis diletantiškumas, paskubomis kaip blynai kepamos komedijos. Bet yra ir pozityvo – vis dažniau girdime apie pasaulio festivaliuose apdovanotus lietuvių filmus.
Pastarąjį dešimtmetį matomi ryškūs filmų ir televizijos serialų platinimo pokyčiai, keičiasi ir daugelio žiūrovų įpročiai vartojant audiovizualinę produkciją – jie didele dalimi nulemti to, kad bene kiekviena šeima šiandien namie turi didelį aukštos raiškos televizorių. Kaip vertinate streamingo platformų įsigalėjimą ne tik filmų platinimo, bet ir kūrimo procese?
Aukštos raiškos televizorius namuose – žinoma, didelis dabartinio gyvenimo privalumas. Bet daug svarbiau tai, ką vakarais žmonės žiūri, be žinių ir oro prognozių. Turbūt nelabai suklysiu pasakęs, kad krepšinis, futbolas, pramoginės laidos ir nesibaigiantys muzikiniai projektai svariai nukonkuruoja kiną. Įdomu būtų sužinoti, kiek procentėlių mūsų žiūrovų (žurnalistai juos kažkodėl vadina populiacija) pažiūri per LRT PLIUS dažnai rodomą pasaulinę klasiką (pvz., penkis Felinni šedevrus arba neseniai pasibaigusią Chaplino dešimties šedevrų retrospektyvą). Deja, pasiūla kol kas nepagimdo atitinkamos paklausos.
Streamingo platformų įsigalėjimą pasaulyje vertinu teigiamai. Nors ir prisimenu, kaip „Netflix“ skynėsi kelią į pripažinimą. Dabar jau sunku patikėti, kad prieš 3–4 metus Kanų kino festivalio vadovai kategoriškai atsisakė į konkursinę programą įtraukti kelis šios platformos sukurtus filmus, argumentuodami, kad tai televizijos, o ne kino produkcija. Dabar tokios pretenzijos jau kelia juoką, juk ten dabar masiškai sukami ne tik aukščiausios kokybės serialai, bet ir darbuojasi patys garsiausi kino režisieriai.
Kartu su draugais inscenizuodavome labiausiai patikusias scenas – tai buvo neatsibostantys žaidimai.
Ar kino teatrai liks vien tik didžiausių entuziastų šventovėmis arba vieta, kur žiūrimi blokbasteriai?
Taip tikrai neturėtų atsitikti. Čia tai jau esu optimistas! Prisiminkime, kaip atsiradus kinui buvo pranašaujama teatrų mirtis, kaip atsiradus televizijai buvo laidojamas kinas. O kiek kartų buvo teigiama, kad išnyks knygos, laikraščiai, vinilinės plokštelės… Bet žmonės knygas vis dar skaito, o ir vinilinės plokštelės vėl populiarios. Žinoma, kino centruose stabiliai karaliauja blokbasteriai. Betgi turime Lietuvoje ir kitokių kino teatrų – Vilniuje „Skalviją“ ir „Pasaką“, o Kaune po restauracijos pagražėjusią „Romuvą“, kurioje atsirado papildoma kameriniam kinui ir kino klasikai idealiai tinkanti erdvė. Atkreipkite dėmesį, kaip „Romuvoje“ padaugėjo nekomercinio kino seansų.
Galiausiai norisi paklausti apie asmenines patirtis. Jūsų peržiūrėtų filmų kiekis turbūt anksčiau ar vėliau pasieks penkiaženklį skaičių. Ar daug yra pasitaikę filmų, kurių iki pabaigos neištvėrėte? Kokius filmus esate peržiūrėjęs daugiausia kartų?
Nevedu statistikos, kiek esu peržiūrėjęs filmų, bet galiu prisiekti, kad esu matęs beveik visus iš storos knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ (lietuviškai išleista 2007 m.). Stengiuosi, kad vienas ar du filmai būtų kiekvienos dienos norma. Jei jos neįvykdau, tenka kompensuoti savaitgaliais ir, žinoma, per festivalius. Dienos rekordas – aštuoni pilnametražiai filmai, bet sveikatai tokie krūviai tikrai kenkia.
Dažnai juokauju, kad mano skonis sugadintas gerų filmų. Todėl stengiuosi negaišti laiko žiūrėdamas kokį niekalą. Verčiau tuo metu gerą knygą paskaityti, juk per darbų gausą skaitymui lieka nedaug laiko, o norai – vis dar dideli…
Kiek save prisimenu, kinas yra pats seniausias ir stabiliausias mano dėmesio objektas. Gimiau mažame Sibiro miestelyje, kuriame netoli namų buvusiame kino teatre praleisdavau nemažai laisvo laiko. Kai kuriuos filmus žiūrėdavau po 3–4 kartus per savaitę. Pasirinkimas tada nebuvo labai didelis, bet paauglišką nuotykių bei romantikos troškimą patenkino karinės dramos, veiksmo filmai, „trofėjiniai“ filmai apie Tarzano nuotykius, amerikietiška „Šaunioji septyniukė“.
Kartu su draugais inscenizuodavome labiausiai patikusias scenas – tai buvo neatsibostantys žaidimai. Herojų pasaulis ekrane rodėsi kupinas stebuklų, tikėjome, kad nuoširdžios žiūrovų emocijos gali net pakeisti filmo siužetą. Kino stebuklą dažnai patiriu ir dabar, tik pasireiškia jis kitaip.
O daugiausia kartų esu matęs tuos filmus, kurie, anot Hemingway’aus, yra „šventė, kuri visados su tavimi“. Tokių filmų labai daug. Visas pluoštas nebylios kino klasikos šedevrų, „Kasablanka“ ir „Krikštatėvis“, lenkų „Pelenai ir deimantas“, „Vestsaido istorija“ ir „Kabaretas“, Felinni „Kelias“ ir Tarkovskio „Stalkeris“ – nesu šia prasme toks jau originalus. Ir, žinoma, mėgstu žiūrėti atmintinai žinomą lietuvių klasiką: „Adomas nori būti žmogumi“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Gražuolė“, „Akmuo ant akmens“. Iš naujų – „Duburys“, „Izaokas“ ir „Nova Lituania“.
