Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,
Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.
Maironis, „Kur bėga Šešupė“, 1902 m.
Vaikštinėjant po istorinius sodus ir parkus visuomet smalsu: ar jų įkūrėjai bent nutuokė, kad ir po šimto metų (ar kelių šimtų, kaip Pažaislyje) kiti grožėsis pradėtu darbu, kurio sėkmę lemia ne tik asmeninės pastangos, bet ir gamta? Neretai turi praeiti laiko, kad atidžiau pažvelgtume į tai, kas supa žymius istorinius objektus. Pavyzdžiui, Kauno IX forto muziejus šį mėnesį kviečia į koncertą obelų sode. Ar kada galvojote apie obuolius lankydami tą vietą? O juk tarpukariu, kai čia veikė sunkiųjų darbų kalėjimas, į jį patekusieji patys augindavosi maistą.
Tokius dalykus kaip kukurūzai ir saldžiosios bulvės pačioje Kauno širdyje savo stalui auginosi ir Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932). Poetas ir kunigas, grįžęs į Lietuvą iš Peterburgo, 1909 m. įsigijo Kauno teismo seniūno Siručio rūmus. Baroko stiliaus statinys stovėjo nemažame Nemuną siekusiame sklype. Sutvarkius rūmus, poetas juose apsigyveno su seseria Marcele (antroji sesuo Pranciška juos dažnai lankydavo), o iškuopus sklypą, nugriovus jame buvusius statinius, įveistas 30 arų – tikrai labai didelis – sodas.
Maironio sodas, 1914 m. © Maironio lietuvių literatūros muziejus
Buvusi ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė 2017 m. parengė knygą, kuri taip ir vadinasi – „Maironio sodas“. Tarp joje publikuojamų įdomybių aptikau 1910–1914 m. čia sargu dirbusio Juozo Pipinio atsiminimą: „Maironis buvo labai paprastas ir pilnas tikrojo žmogiškumo, brangino darbą ir pats jo nevengė. Kur dabar yra sodelis, tuo metu augo aukšti medžiai. Už aukštų šakų nukirtimą Maironis mokėjo po 5 rub. Pats ruošė žemę sodui, agrastams duobes kasė. Nebijojo susitepti rankų ar susipurvinti.“
Vaikščiodavo po tą sodą baltu drobiniu apsiaustu, didele balta skrybėle lyg koks patriarchas.
Po poeto mirties, 1936 metais, rūmuose įkurtam Maironio lietuvių literatūros muziejui šiandien priklauso trigubai mažesnė teritorija. A. Ruseckaitė knygoje mini, kad pokariu sodas nunyko, nebuvo įmanoma jo atkurti autentiško. Vienu metu muziejaus padaliniams buvo padalinta po plotelį. Čia mėgusi lankytis dab. Nacionalinio Kauno dramos teatro darbuotoja Danutė Bencevičiūtė, gėlininkė, 1996 m. pasiūlė sode pasodinti tai, apie ką poetas rašė savo eilėraščiuose ir kas čia jo laikais augo. Pati Danutė ir užsiėmė šia kūryba, pradėjo gaivinti sodą. Tapusi muziejaus direktore A. Ruseckaitė įsteigė sodininko etatą. Nuo 2009-ųjų čia dirba želdynų dizainerė Reda Kazokevičienė. Jos mintis netrukus perskaitysite, bet kol kas – dar šiek tiek istorijos, kuria su manimi pasidalino muziejininkė Audronė Meškauskaitė ir edukatorė Kristina Tutlytė.
Gerai žinoma, kad Maironis nuo ankstyvų dienų domėjosi sodininkyste. Jau mokydamasis gimnazijoje ir seminarijoje, gimtuosiuose Bernotuose (Raseinių raj.) turėjo lysvelę. Sodininkas buvo ir vyresnysis Mačiulis, sūnui negailėdavęs praktinių patarimų. Įsigijęs rūmus Rotušės aikštėje norėjo gamtos „po ranka“, tai ir paskatino atsiraitoti rankoves. „Pats medžius sodindavo, pats juos apkarpydavo, apkasinėdavo ir laistydavo. Gėles sodindavo kartu su seseria Marcele. Vaikščiodavo po tą sodą baltu drobiniu apsiaustu, didele balta skrybėle lyg koks patriarchas“, – knygoje „Maironio sodas“ cituojamas leidėjas Antanas Kniūkšta.
Maironio sode. Sėdi Marcelė Mačiulytė, Jonas Mačiulis-Maironis, Kotryna Mačiulytė-Lipčienė, stovi Teklė Lipčiūtė-Grinienė ir Elena Bitytė-Kerpauskienė, 1925 m. © Maironio lietuvių literatūros muziejus
Maironio užrašai apie sodo priežiūrą. © Maironio lietuvių literatūros muziejus
Puikiai prižiūrėtame sode poetas priimdavo svečius, bendraudavo su mūzomis ar susikaupdavo maldai. Apsigyvenęs rūmuose Maironis pirmame aukšte įsteigė namų ruošos kursus, jų lankytojos taip pat darbuodavosi Maironio tam paskirtose lysvėse, klausydavosi poeto ir jo sesers patarimų, ką kur sodinti, kad augalai vienas kito neužgožtų ir kuo geriau augtų. Sodininkystės aistra Maironio neapleisdavo ir išvykus – keliaudamas po svečias šalis rašydavo seseriai laiškus apie įdomesnius augalus ir parsiveždavo sėklų.
Dabartiniai sodo takeliai ne visiškai atitinka pirminį planą. Išlikusiose fotografijose matyti, kad ir augalija buvo vešlesnė. Dabar sodas primena parką – šiam jausmui įtakos turi gerokai užaugę klevai. Kaip pasakoja muziejaus darbuotojos, pats Maironis šių medžių nelabai mėgo ir išraudavo jaunus klevelius, kad liktų erdvės sodui. Bet savotišku paminklu tapo paties poeto sodinta obelis. Audra ją kiek apniokojo, bet išaugo nauja šaka. Obuolius Maironis itin mėgo ir jais vaišindavo kitus. 150-ųjų poeto gimimo metinių proga sode pasodintos trys jo mėgtų veislių obelaitės. Yra ir sena kriaušė, jau praaugusi net pačius istorinius rūmus, dar pora tuopų ir ąžuolų.
Daugelį metų gluosnio drevėje perėjo antis – tol, kol medis išvirto. Pilni medžiai lizdų – tai rojaus kampelis miesto centre.
Sezono naujiena – audiogidas, lietuvių, anglų ir ukrainiečių kalbomis pasakojantis sodo istoriją ir kviečiantis aplankyti vis kitą maršruto stotelę, pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į sodo centre esančią Kristaus skulptūrą. Poetui gyvam esant jos nebuvo – ji sesers Marcelės rūpesčiu atidengta 1933-iaisiais. Muziejų nakties metu sodo tvora padabinta nauja istorinių fotografijų paroda „Poeto sodas“. Nuotraukose galima pabandyti įžiūrėti, kas čia anksčiau augo ir stovėjo. Pavyzdžiui, aviliai – vadinasi, būdavo ir poetinio medaus. Kadaise buvo fontanas, yra ir dabar, tik jau šiuolaikinis. Išlikęs skalbyklos namelis, kuriame praėjusiais metais veikė Daliai Grinkevičiūtei skirtos parodos (ją per kvapų prizmę apžvelgėme 2022 m. liepos numeryje; šalia skalbyklos auga ir ypatingą vaidmenį istorijoje turėjęs bijūnas) dalis. Šios vasaros planuose – namelio virsmas vasarnamiu-skaitykla, tinkama patogiai įsitaisyti, pasislėpti nuo lietaus ar kaitros.
„Maironio sodas yra pats mylimiausias sodas, kuriuo rūpinuosi, – paklausta, kodėl jau keliolika metų čia dirba, taria Reda Kazokevičienė. – Užburia senasis sodo karkasas, brandūs klevai ąžuolai ir liepos.“ Anot želdynų dizainerės, medis negali trukdyti, brandus medis – didelė vertybė gamtai ir žmogui, ir jai liūdna, kai Lietuvoje jie lengva ranka pjaunami ar kitaip niokojami rengiant komunikacijas. Specialistė neslepia, kad seni medžiai lemia ir daug sudėtingų priežiūros darbų – juk nuo jų kasdien kažkas byra. Be to, šiame sode ne tiek daug žydinčių gėlių, nes pavėsingose vietose stipriai mažėja augalų įvairovė.
Vartant A. Ruseckaitės paruoštą leidinį (jį galite įsigyti muziejaus kasoje) akį traukia pačios rašytojos padarytos fotografijos, kurios net eksponuotos parodose. Daug metų Maironio rūmuose, tad ir sode, praleidusi moteris juokiasi, kad diske jų nesuskaičiuojama galybė, fiksuoti žiedus ji mėgdavo, kaip pati sako, silpnumo akimirkomis. Šilagėlės, gvaizdūnės, pakalnutės, našlaitės, saulutės, nasturtės arba žemčiūgai, rusmeniai, šiurpiniai gvazdikai arba šiurpės, saulutės, krokai, rūtos – visa tai galėjo vėšėti ir Maironio laikais, tad prašymą atkurti tai, kuo žavėjo senieji Lietuvos darželiai, apie ką rašė Maironis, išgirdo ir dirbti pradėjusi R. Kazokevičienė. „Sodą nuolat pildau įvairiais augalais, pastaruoju metu daug naudoju vietinių augalų – seku pasaulinėmis biologinės įvairovės atkūrimo tendencijomis“, – teigia specialistė, pastebinti, kad augalus pastaruoju metu alina dažnos sausros.
Kaip R. Kazokevičienė atvirauja, labiausiai šiame darbe jai patinka tai, kad Maironis buvo išties aistringas sodininkas: „Turbūt toks pats, kokia esu ir aš. Jis mylėjo ir kolekcionavo augalus, didžiuodavosi savo sodu. Nors man poezija – tolimas dalykas, tačiau kas yra sodininkystės aistra, puikiai žinoma. Aš tuo gyvenu.“ Ji kviečia atkreipti dėmesį ir į tai, kad sode gausu paukščių: „Daugelį metų gluosnio drevėje perėjo antis – tol, kol medis išvirto. Pilni medžiai lizdų – tai rojaus kampelis miesto centre.“
Ateiti į sodą, pakvėpuoti šimtamete jo istorija, pasigėrėti dabartimi ar nusikelti į Maironio laikus galima ir neapsilankant vidaus ekspozicijose – Maironio lietuvių literatūros muziejus siūlo specialų, pigesnį sodo lankytojo bilietą. Čia galima ir susituokti – tokią paslaugą muziejus siūlo keletą metų. Galbūt sutapimas, kad, rotušę uždarius rekonstrukcijai, šis sodas vestuvininkų atrandamas vis dažniau. Žmonių čia gali tilpti tikrai daug – vien kiek susirenka į tradicinį „Poezijos pavasario“ laureato pasveikinimą gegužės pabaigoje, kai paprastai jau būna pražydusios aguonos.
P. S. „Memorialinių“ sodų Kaune yra ir daugiau: didelį sklypą turėjo Balys ir Vanda Sruogos, įdomu patyrinėti ir Juozo Grušo ar Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo valdas. O ką bekalbėti apie aukštyn Žaliakalnio šlaitan kopiantį Antano Žmuidzinavičiaus sodą, gaubiamą mistiškos auros. Gegužę tapytojo namą apdengusios visterijos priverčia stabtelėti skuodžiančius V. Putvinskio gatve ir vilioja žengti gilyn pro vartelius. Labai įdomu, kurių šiuolaikinių poetų ar prozininkų sodai ir daržai taps istorinėmis vertybėmis. Niekada ne vėlu pradėti, gerbiami literatai.
