Žurnalų archyvas

Gabrielė Gervickaitė: „Man svarbu kurti konkrečiai vietai, nuotaikai, reaguoti į tai“

10 sausio, 2022, Kotryna Lingienė / „Kaunas 2022“ inf. | Interviu, Kaunas 2022, Naujienos

Vanduo kaip (susi)jungiantis žemyno elementas tapo įkvėpimu tarptautiniam meno projektui „Flowing Connections“ (FLOC). Jis sieja keturis glaudžiai (ar ne taip) su vandeniu susijusius miestus – Drezdeną prie Elbės Vokietijoje, Budapeštą prie Dunojaus Vengrijoje, Rijeką šalia Adrijos jūros Kroatijoje ir Kauną prie Nemuno ir Neries Lietuvoje – ir kviečia tyrinėti meninius, ekologinius ir kultūrinius gyvenimo prie vandens aspektus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Drezdene šį rudenį kūrusi lietuvė menininkė Gabrielė Gervickaitė 2022 m. liepos 1–spalio 6 d. kartu su kitais projekto rezidentais savo kūrybą, įrėmintą jūrinio konteinerio, pristatys Zapyškyje, prie Nemuno. Visa tai – „Kaunas 2022“ partnerio „OSTRALE Biennale O21“ (Vokietija) veiklos dalis. 

Su Gabriele kultūros komplekse SODAS 2123 susitikome vos jai grįžus iš Niujorko, kur tarpdisciplininio meno kūrėja dalyvavo virtualios tarptautinės menininkų rezidencijos „UN/MUTE-10002“ parodos atidaryme. Niujorke lietuvė pristatė su taivaniete fotografe Yi Hsuan Lai nuotoliniu būdu sukurtą projektą. Valgydamos amerikietišką šokoladą ir gerdamos jos studijos kaimyno filosofo ruoštą kavą kalbamės apie europietiškesnius – arba kaip tik visai besienius – dalykus. 

Kaip atsiradai FLOC rezidencijoje?

Rezidencija turėjo vykti balandį, bet dėl visos situacijos į Drezdeną išvykau tik rugsėjį. Mane pakvietė kuratorė Patricija Gilytė. Pamaniau, faina – man patinka rezidencijos. Nepasakyčiau, kad daug jų esu dalyvavusi. Sudomino konteineris kaip nauja forma. Tai ne galerija, ne rezidencija kambaryje su lova. Tai tiesiog konteineris. Toks, kokiuose visi daromės testus. Pamaniau, ar turėčiau į šią analogiją kažkaip reaguoti? Visgi bandžiau nuo testavimosi patirties atsiriboti. 

O kaip dirbote su Patricija?

Dirbome daug, nors į Drezdeną ji drauge nevyko. Paruošiamieji darbai buvo labai svarbūs, nes tiksliai sugalvoti, ką darysiu, turėjau dar iki išvykimo į Drezdeną. Rezidencija truko dvi su puse savaites, tai labai nedaug. Turėjau vos atvvykusi pulti dirbti. Žinoma, kelias dienas leidau sau apsiprasti, pabūti, patyrinėti miestą. Juk būna, kad planuoji, planuoji, o atvykus supranti, kad visai tai netinka. Man svarbu kurti konkrečiai vietai, nuotaikai, reaguoti į tai. Kitaip koks tikslas kažkur vykti? 

Ar tau buvo aktualu, ką kolegos sukūrė kituose, šalia esančiuose konteineriuose?

Žinoma, mačiau, kaip vyksta procesas. Juk įdomu žinoti, kas vyksta aplink, kokiame kontekste sukiesi. Galbūt gali net reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Juk, ką aš besukurčiau, tai nebus taip pat, tai būtų neįmanoma.

Koks tau pasirodė Drezdenas?

Tai Rytų Vokietijos miestas, pirmasis, atstatytas po karo. Šios rezidencijos kontekste svarbi upė, ir Elbė Drezdene tikrai veikia, joje vyksta daug dalykų. Žmonės plaukioja, maudosi, žvejoja, vaikšto, žiūri. 

Ar tau svarbus tėkmės motyvas?

Upės motyvo mano kūryboje tiesiogine prasme nėra, bet upė kaip subjektas, kaip vieta, prie kurios gali būti, kuri gali tave veikti, man patinka. Šiame projekte matau ją kaip jungtį tarp valstybių, tarp kitų vandens telkinių. Tame įžvelgiu sąsajų su emigracija. Žuvys – nuolatiniai migrantai, jos elgiasi laisvai. Su žmonėmis – truputėlį kitaip. 

Papasakok plačiau apie konteinerį ir tai, kas jo viduje.

Įrengiau atminties konteinerį. Na, lyg juodąją dėžę, į kurią gali įeiti. Nieko pačiame objekte nekeičiau. Įrengiau vaizdo ir garso instaliaciją. Braižiau žodžius ant dažais nuteptų organinio stiklo plokščių – šis procesas panašus į tą, kuomet kaliniai išraižo savo norus, svajones ant sienų. Raižiau nuotrupas iš savo atminties, savotiškus pareiškimus. 

Ar pati erdvė padiktavo atimtos laisvės asociaciją?

Taip, konteineris labai ribotas. Jis man asocijavosi su karantinu, kai esi uždarytas savo kambaryje, bute, mieste, valstybėje. Esi kontroliuojamas. Įdomu, kad „OSTRALE Biennale“ konteinerius kaip platformą kūrybai parinko anksčiau nei kilo pandemija. Manyčiau, tai savotiškas mados reikalas, konteineriai populiarūs – juose kuriamos galerijos, kavinės, gyvenamosios erdvės. Šiuo atveju – meninės rezidencijos, kai įduodamas formatas, su kuriuo gali veikti, ką panorėjęs. Kuratoriai Drezdene, beje, minėjo, kad toks formatas labai patogus pervežti.

O kaip maloniau – didelėje, šviesioje galerinėje erdvėje ar tamsioje, siauroje? Kada jautiesi labiau kurianti?

Geriau, kai kas nors yra, žinoma. Čia lyg gautum popieriaus lapą ir galėtum jame bet ką daryti – taip ir su konteineriu. Man įdomios visos erdvės. Ypač naujos erdvės. Galerinė balto kubo erdvė suteikia vienokį kontekstą, konteineris – kitokį. Gal net laisvės čia daugiau?

„Flowing Connections“ aprašyme minimi tokie raktažodžiai, kaip meninis švietimas, postindustrinių objektų panaudojimas, kultūros priartinimas prie įvairių socialinių grupių. Kaip tu identifikuoji, tarkime, postindustriją?

Šio termino konkrečiai šioje rezidencijoje nenaudoju. Man įdomiau kūniški dalykai, kaip jie gali susijungti tarpusavyje, papildyti vienas kitą. Operuoju atmintimi, tuomet yra konstrukcijos, kurios asocijuojasi su kontrolės mechanizmais, ir trečia – garsas, kurį išgyvenau ten būdama.

Kalbant apie švietimą ir prieinamumą, man buvo svarbu, kad prie konteinerio būtų rampa, nuovaža. Svarbios kitos mažos detalės, kurios gali padėti patekti ir net suprasti. Pavyzdžiui, trumpi ir aiškūs tekstai, o ne filosofiniai išvedžiojimai. 

Tau svarbu, kad eilinis žiūrovas aiškiai suprastų, ką nori pasakyti? Juk šiuolaikinio meno kontekste reakcijos neretai net radikalios, nors paaiškinimai ir prieinami. 

Taip, žinoma, svarbu. Aišku, tam tikri dalykai gal net man pačiai nesuprantami – tik praėjus kuriam laikui nuo kūrybos proceso gali suvokti ir atsekti, kodėl įvyko taip ir ne kitaip. 

Kita vertus, kiekvienas turi teisę pasirinkti, jis nori matyti tą meną, ar ne. Negali brukti per prievartą. Jei žmogui neįdomu, neaktualu, nereikia jo versti. Tuo labiau reikia leisti kiekvienam interpretuoti taip, kaip jis sugeba. Ar menininkas savo ruožtu sugeba paaiškinti – jau kitas klausimas. Manau, kiekvienam pasitaiko atsimušti į sieną ir suvokti, kad jo nesupranta. „Noriu pasakyti, bet manęs negirdi!“ Tada eini pas draugus, kurie tave galbūt supranta, ir jų pagalba aiškiniesi, kaip čia viskas yra. Tikriausiai kolegos ir yra pirmieji kritikai.

Galbūt upės, nepažįstančios sienų, ir daro Europos Sąjungą sajunga? Rezidencija finansuota Kūrybiškos Europos programos – ar šis kontekstas, įsipareigojimai turėjo kokios nors įtakos tavo kūrybai? Galbūt natūraliau veiktum neįrėminusi savęs į rezidencijos koncepciją, trukmę?

Manau, įsipareigojimai, laiko nuorodos padeda. Žinoma, kartais sunku, tuomet spaudi iš savęs maksimumą ar bent jau to siekti. Kitaip, plaukdamas pasroviui mėnesį, du, tris gal nieko ir nesukurtum. Administracinis aspektas, buvimas konkrečioje programoje, europinėje ar skandinaviškoje, man neatrodo kažkuo esminis. Juk tai viena galimybių menininkams kurti, keliauti, gauti atlygį už savo darbą. Visuomet įvertini situaciją – kas kviečia, kodėl kviečia, ar tai neprieštarauja tavo principams. 

Ar tavo menas politiškas?

Manau, kad taip. Kartais politiškesnis, kitais atvejais nutolstu nuo to. Pulsuoju. Galbūt tai priklauso nuo konkrečios situacijos ir mano pačios paieškų stadijos, tikslų konkrečiame etape. Reikia palikti erdvės interpretacijoms. Nesu šiais klausimais griežta, noriu išlikti tolerantiška. 

Ką tik grįžai iš Niujorko, kur dalyvavai pandeminėje situacijoje, internetu kurtų darbų parodoje. Rodosi, per šiuos porą metų visi išmokome operuoti tinkle, perkėlėme į jį diskusijas, dirbtuves, juo pratęsėme fizines erdves. Ką apie tai manai?

Pritariu, kad internetas daugumai tapo įrankiu. Manau, paskaitos, susitikimai, dirbtuvės, renginiai kurios persikėlė į šią erdvę – labai gerai, kalbant apie prieinamumą. Tai suteikia žmonėms daugiau galimybių dalyvauti net tame, kas vyksta kitame pasaulio gale. Pandemija – žmonių suvaržymas, o internetas mums tapo erdve būti kartu. 

Skaitmeniniai įrankiai man, kaip menininkei, svarbu, aš juos naudoju. Bet dabar norisi grįžti ir panagrinėti medžiagiškumą, jausti materiją. Tiesiog norisi liesti. Galbūt tai interneto perdozavimo pasekmė. Greičiausiai ir mudviejų pokalbis būtų buvęs kitoks, jei nebūtum atvažiavusi į SODĄ 2123.

Tiesa. Kokie artimiausi tavo planai – ar daugiau laiko leisi čia, savo studijoje?

Tęsiu doktorantūros studijas – tyrinėju kūną biopolitikos ir posthumanizmo eroje. Kol kas tai labai plati tema. Man įdomu, kaip suprantame ir priimame vienas kitą. Taip pat kursiu – pakeliavau, dabar reikia padirbėti. SODE 2123 esu porą metų, nuo pat pradžių. Čia smagu būti ne vienai, smagu, kad supa menininkai. Gera žinoti, kad aplink vyksta meniniai procesai, ir galime daryti dalykus kartu – arba nedaryti. 

Be FLOC projekto, kurio paroda Zapyškyje vyks liepos 1–spalio 6 d., „OSTRALE Biennale O21“ atrinko maždaug 160 meno kūrinių iš šalių partnerių ir kaimyninių valstybių bei viso pasaulio. Kūrinius, tarp kurių ir lietuvių darbai, bus galima išvysti  parodose Vokietijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje. Pastaroji 2022 m. spalio 5–lapkričio 30 d. vyks Kauno centriniame pašte ir yra „Kaunas 2022“ programos dalis. Projektas kofinansuojamas Kūrybiškos Europos programos ir Lietuvos kultūros tarybos.

This error message is only visible to WordPress admins
There has been a problem with your Instagram Feed.