Lietuviams žinomas dėl savo kandžių komedijų „Adomo obuoliai“ (2005), „Vyrai ir viščiukai“ (2015), „Teisingumo riteriai“ (2020), naujausiame kūrinyje „Paskutinis vikingas“ (2025), danų režisierius Andersas Thomas Jensenas, pasitelkęs į pagalbą vieną geidžiamiausių Europos aktorių Madsą Mikkelseną, nagrinėja žmonių identiteto krizę.
Tai Venecijos kino festivalyje pristatyta, žiūrovų simpatijas Danijos kino apdovanojimuose pelniusi, istorija apie du brolius. Čia netrūksta veiksmo, kraujo ir tragikomiškų situacijų, siekiant įrodyti, kad kiekvienas individas gyvena savo realybėje.
Netikėtas M. Mikkelseno vaidmuo
Savo ilgametę draugystę su Mikkelsenu A.T. Jensenas prilygina santuokai: „Suprantu, neįprasta, kad tiek daug metų dirbame komandoje, bet jei būtume muzikos grupė, klausimas, kodėl grojame drauge, niekam nekiltų. Čia kaip santuoka – aš vedęs jau daug metų ir nenoriu nieko keisti“. Tik šįkart režisierius savo bičiuliui iškėlė nemenką iššūkį: filme Manfredo personažas yra vyras su intelekto negalia, besielgiantis kaip dešimtmetis berniukas.
Pats Mikkelsenas pripažįsta, kad tai vienas jo karjeroje apskritai sudėtingiausių vaidmenų ir, kad tik komandos dėka susidorojo su daug empatijos reikalaujančiu personažu. Aktorius ne tik turėjo perprasti vaikišką mąstymą, elgesį, aprangos stilių, tačiau ir pats ėmėsi kaskadinių triukų – „Paskutiniame vikinge“ geru fiziniu pasirengimu pasižymintis aktorius ne kartą iššoka pro langą ir net iš važiuojančio automobilio. Negana visų keistenybių, jo herojus įsitikinęs, kad yra grupės „The Beatles“ narys Johnas Lennonas, kas filmo istoriją padaro dar absurdiškesnę ir kupiną muzikalių nesusipratimų.
Vienintelis būdas išgyventi – juoktis
„Paskutinis vikingas“, kaip ir visa Jenseno filmografija, negailestingas žmogaus gyvybei: čia krentama, trenkiama, pastumiama, vejamasi, šaunama, smaugiama, kapojama. Lengvinamoji aplinkybė – beveik visi personažai po traumų apsigydo žaizdas ir toliau funkcionuoja filmo pasaulyje, taip primenant, kad ši juodoji komedija – ne realybės atspindys, o alternatyvus pasaulis, veikiantis pagal kitokius principus.
Praktiškai visi filmo herojai neatitinka standartų. Net pats Manfredą gydantis psichiatras apsėstas idėjos atkurti grupę „The Beatles“, naujieji vaikystės namų šeimininkai – keista porelė, brolius besivejantis šaltakraujis gangsteris tarsi nerangus Terminatorius. Taip režisierius rodo, kad kiekvienas turime keistenybių, kurios neleidžia visiškai adaptuotis visuomenėje, o norėdami būti suprasti, turime ugdytis toleranciją priimti kitus. Šią mintį jis patvirtina interviu: thefilmverdict.com:„Mane visada žavėjo, kad beveik visi dabar gyvena savo pačių unikalioje realybėje ir yra pasiruošę dėti didžiules pastangas, kad ją išlaikytų.“
Unikalią, per dešimtmečius susiformavusią humoro, smurto ir rimties kombinaciją kine įtvirtinęs Jensenas įsitikinęs, kad humoras padeda išgyventi, net sudėtingiausias situacijas: „Esu kilęs iš šeimos, kur visos laidotuvės būdavo labai smagios, nes gyvenimas sunkus, ir belieka tik pasijuokti.“ – dalinasi filmo kūrėjas. Nors šią juodąją komediją galima priskirti veiksmo ir keršto dramai, tačiau kartu režisierius vaizduoja jautriai atsiskleidžiančią dviejų brolių draugystę. Kalbėjimas apie šeimos ryšį, vaikystėje patirtas traumas, prisiminimų galią ir gebėjimą atleisti, filmą paverčia ne tik absurdiškai juokinga pramoga, bet ir terapine patirtimi kine.
Filmas Lietuvos kino teatruose rodomas nuo vasario 20 d.
