Šimtas! „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“. Taip jautriai Kauno miesto muziejus pavadino urbanistinę parodą, kurią, išsidėsčiusią per keturias erdves, galėsime aplankyti nuo birželio 28 dienos. Paroda atidaroma jubiliejinės Dainų dienos Kaune „Miškais kalnai žaliuoja“ išvakarėse. Uch, atrodo, šiemet viskas turi prasmingus pavadinimus. Ir pati šimtametė Dainų šventė skelbia „Kad giria žaliuotų“, primindama, kad tai ne šūkis, o visų mūsų bendras tikslas.
Kad galėtume visa galva pasinerti į šimtmečio fiestą, svarbu gerai žinoti istoriją. Taigi kaunietiškųjų dainų švenčių įdomybes aptarėme su viską jau išnarsčiusiomis parodos autorėmis. Miko ir Kipro Petrauskų namuose, kurie – taip pat viena iš būsimos parodos stotelių, susėdome su jos kuratore ir projekto vadove dr. Aušra Strazdaite-Ziberkiene bei kokuratorėmis Irma Grigaityte ir Deimante Kondrotaite. Šiam tekstui pavyko iškristalizuoti fantastiškų faktų tuziną, o aplankę visas keturias stoteles neabejotinai jų žinosite ir daugiau.
Kodėl 1924 m.?
Pirmoji visos Lietuvos dainų šventė (mažesnių vyko ir anksčiau) reiškė tautinės ambicijos išpildymą – latviai ir estai tokią tradiciją jau buvo pradėję, didžiavosi dideliu chorų skaičiumi. O kodėl būtent tais metais? Atsakymas užkoduotas šventės ženklelyje – jame iš ąžuolų vainiko suformuota šešiukė simbolizavo šešerius nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus. Taip pat buvo praėję lygiai 20 metų nuo spaudos draudimo panaikinimo. 1928-aisiais vykusi antroji šventė skirta nepriklausomybės dešimtmečiui, o 1930-aisiais – visas dėmesys Vytautui Didžiajam.
Kur dainuoti?
Naujų gatvių ruošiantis pirmajai dainų šventei Kaune nenutiesta – ir šiandien su šia tradicija siejamas Dainų slėnis tuomet dar nebuvo įrengtas. Apskritai šventei pasirengta per itin trumpą laiką – vos per pusmetį. Buvo diskutuojama – gal chorams burtis Aleksoto aerodrome? Gal Ąžuolyne? Visgi apsistota kitame Žaliakalnio gale. Šioje aikštėje, kuriai anuomet labiau tiko būti vadinama plyne, vykdavo Lietuvos kariuomenės ir įvairių organizacijų paradai, husarų pratybos, net sklandymo treniruotės. Ji buvo vadinama Husarų aikšte, Paradų ir žaidimų aikšte, ir tik 1926 m. pakrikštyta Petro Vileišio vardu. Grįžtant prie pasiruošimo šventei, svarbu paminėti, kad, laukiant Kauną užplūsiančių choristų ir interesantų, miestiečių spaudoje buvo prašoma apsiravėti, pasišluoti, gėlėmis ir vėliavomis savo namelius ir sklypus pasipuošti.
Tvenkinių prakeiksmas
Pirmosios šventės fotografijose gerai matyti du tvenkiniai ir juos jungiantis tiltelis. Tai Juozas Naujalis sumanė juos iškasti dėl geresnės akustikos. Juokaujama, kad tai šie du dirbtiniai vandens telkiniai, nors apsodinti gražiais augalais, prišaukė jau pirmąją šventę pertraukusį ir niekaip nuo šios tradicijos neatstojantį lietų. Bet akustika, matyt, tikrai buvo nebloga. Ir dar pirmas tris visos Lietuvos šventes puošė stilizuoti mediniai bokštai – aliuzija į senovines pilis!
Atvyko ne visi
Jei Estijoje ir Latvijoje prieš šimtą metų susiburdavo keliolika tūkstančių choristų, mes smarkiai atsilikome – pirmojoje visos Lietuvos šventėje dainavo apie tris tūkstančius. Nemažą dalyvių dalį sudarė bažnytiniai chorai, taip pat ateitininkų, šaulių, įvairių kitų organizacijų dainingos bendruomenės iš miestų miestelių visoje Lietuvoje. Specialiai suburtų chorų nebuvo – bent jau tokių duomenų nerasta. Tiesa, spaudoje buvo skelbiami raginimai registruotis, papildyti chorus naujais nariais, kurie „turėtų būti gerais balsais, kad neužimtų be reikalo vietos, kad mokėtų skaityti gaidas“. Taip pat – aiškiai tarti garsus ir nemušti koja ritmo! Vyko ir specialūs chorvedžių kursai, ir patikrinimai… Žinomas faktas, kad nors užsiregistravusių prieš pusmetį buvo 107 chorai, bet šventei išleistoje programoje liko tik 86. „Namų darbų nepadarė“, – juokiasi muziejininkės.
Mokėjo ir šventė visi
Netgi choristų buvo prašoma susimokėti 1 Lt dalyvio mokestį. Tai jau 3000, o dar apie 10 tūkst. smalsuolių pirko bilietus. Vietos buvo sėdimos ir stovimos. Žmonėms patiko – vienas žurnalistas rašė, kad po jo langais naktį būrelis įsišventusiųjų dainavo „beveik pagal tą pačią programą, kuri buvo nustatyta Dainų dienai – net pabaigoj himną pagiedojo ir paskui vienas kitą laikydami, svyruodami, nudūlino toliau“. Aišku, tuo metu vyko ir Žemės ūkio paroda, o spaudoje aptariama, kad dalyviai atsivežė ir skilandžio, ir degtinės, tad vien Kauno vaišingumu kaltinti negalima.
Dūzgės ant šieno
Turbūt jokia dainų šventė neapsieina be parypavimų dėl prasto maisto ir kietų mokyklos, kurioje tenka apsistoti, grindų. Kad šonai neskaudėtų, prieš šimtą metų choristams buvo paklojama… šiaudų. Todėl nakvynės vietose, kurios būdavo įkuriamos įvairiuose objektuose, taip pat ir mokyklose (o kai kas į namus priėmė), buvo griežtai prisakyta nerūkyti ir nieko nedeginti. Arbata būdavo pasirūpinama, bet traukiniu, autobusu ar laivu reikėjo atsigabenti savo puodelį ir cukraus. Stotyse visus pasitikdavo specialūs biurai, kurių darbuotojai nukreipdavo į nakvynės vietas. Beje, pirmosios dainų šventės metu kai kas ilsėdavosi ir specialiai paruoštuose vagonuose.
Vaižgantui patiko
Po pirmosios šventės buvo rašoma: „Iš esmės tai įvyko, iš esmės tai pavyko.“ Juozas Tumas-Vaižgantas „Tautos vaire“ suminėjo gerus dalykus: pakenčiamus choro vedėjus, puikią medžiagą, gerą jaunimą… „Kaip gyvas esu, o esu labai seniai gyvas, niekada negirdėjau taip puikiai himno giedamo.“
Dainos be šokių
Pirmosiose dainų šventėse buvo koncentruojamasi į dainavimą! Tiesa, 1928 m. šventėje pasirodė 250 moksleivių, kurie aikštėje atliko gimnastikos pratimus. O šokiams buvo atskiri renginiai. 1937 m. birželio 29 d. toje pat Vileišio aikštėje surengta pirmoji Tautinių šokių šventė, joje dalyvavo 28 kolektyvai po 8 poras. Jie sušoko tris svarbius šokius – „Kepurinę, „Tryptinį“ ir „Kalvelį“. „Mums džiugu žinoti, kad „Kepurinė“ nėra sovietinis paveldas“, – prašo akcentuoti A. Strazdaitė-Ziberkienė. Neigti stereotipus ir mitus apie okupantų stalčiuose kurtas lietuviškas tradicijas – viena jos kuruojamos parodos užduočių.
Šventės – Kaune, mintys – Vilniuje
Lietuvių muzikos draugija 1940-aisiais buvo nutarusi rengti šventę susigrąžintoje sostinėje, buvo jau išleistas stilizuotas kanklių formos ženklelis, bet prasidėjus okupacijai planai pasikeitė. Išsiilgtas, išsvajotas Vilnius, beje, figūravo ir antrosios šventės simbolikoje – ženklelyje buvo vaizduojamas saulės spindulių nuauksintas Gedimino bokštas.
Moterų šventė
1933 m. birželio 5 d. vyko Moterų kongreso dainų šventė! Joje dainavo tik moterys, dirigavo joms Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė. Taip, ji buvo ne tik Valstybės teatro primadona, bet ir pirmoji moteris dirigentė Lietuvoje. Moterų chorų diena, kurioje skambėjo vyrų kompozitorių kūriniai, buvo naujiena Baltijos šalyse. Minimą kongresą suorganizavo Lietuvos katalikių moterų draugija.
„Lietuva brangi“ – ir okupantams girdint
Okupacijos metais šventės Kaune tapdavo lyg repeticija prieš didįjį visos Lietuvos suskridimą į sostinę. Pagrindinių švenčių repertuaras buvo smarkiai ideologizuotas, o Kaune atmosfera būdavusi laisvesnė, šventės mažesnės, ir priežiūros tekdavo mažiau. 1969 m. šventė buvo skirta Juozo Naujalio šimtmečiui paminėti – be kitų šio kompozitoriaus kūrinių ir harmonizuotų liaudies dainų, chorai sugiedojo „Lietuva brangi“, kuriai skambant daug kas minioje atsistojo… juk taip buvo įprasta namuose. Iš tiesų, kurgi kitur, jei ne Kaune?
Stotelė – ir Kauno sporto halėje
Po karo dainų šventės Kaune dešimčiai metelių įtalpintos į Kauno sporto halę. Tuomet ji buvo apynaujė, patogi – ir tik apie 1955-uosius dainos vėl persikėlė po atviru dangumi, visai netoli, į Dainų slėnį. Būtent jame vyks šimtmečio šventės pirmasis vakaras. Ir prie sporto halės, ir Dainų slėnyje rasite Lietuvos kultūros tarybos finansuojamos parodos „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“ stendus. Žinoma, ir Vileišio aikštėje bei prie Miko ir Kipro Petrauskų namų. Stendai skirti visai šeimai – kol tėvai skaitys, vaikai bus įvilioti į smagų žaidimą. Ir taip visus metus – iki 2025-ųjų birželio.
