Man yra du Kaunai – traukinių ir autobusų. Traukinių Kaunas – muziejai, maistas ir Laisvės alėja iki požeminės perėjos. Jei ten, prie perėjos, dar lieka turistinių jėgų, į traukinių Kauną patenka ir senamiestis su Rotuše, bet be Vyties skulptūros, iki jos nueiti jau nebeįmanoma.
O štai autobusų Kaunas yra kitoks, visiškai funkcinis – kelis kartus per metus mane vežantis ekspresas nusuka nuo Vilniaus–Klaipėdos greitkelio į Savanorių prospektą ir už kelių minučių sustoja Kalniečių turgavietės stotelėje, kur manęs laukia krikštatėvis. Jo bute užkandžiaudami pasikalbame, išsamiai, iki nakties, aptariame susikaupusias naujienas ir kitą rytą aš išvažiuoju atgal. Arba atvirkščiai – krikštatėvis atvažiuoja į mano vilnietišką Savanorių prospekto butą. Rutina stabilizavosi per porą dešimtmečių – aš savo krikščioniškąjį giminaitį Kaune aplankau dažniau, o jis mane Vilniuje rečiau, bet užtrunka svečiuose ilgiau.
Šiandienė kelionė į Kauną nebuvo planuota, nes tik vakar krikštatėvis grįžo iš vilnietiško trijų dienų vizito (apšnekėjom viską, tiesiogine prasme – viską!), o atsiradęs namie paskambino man ir paprašė nedelsiant atvažiuoti, nes reikia aptarti svarbų dalyką. Važiavau neramiai, galvoje dėliodamas standartinius nemalonius scenarijus, tiksliau, vieną, fatališkos ligos, scenarijų.
Dėdė A. (krikštatėvį vadinu dėde, kaip įprasta mūsų kraštuose) manęs laukė Kalniečių turgavietės stotelėje, atrodė normaliai, o išgirdęs iškvietimo priežastį atsidusau lengviau – jokių ligų nėra, tiesiog dėdės butą, kol jis svečiavosi Vilniuje, apiplėšė. Aš neklausiau, kodėl krikštatėvis nepaskambino į policiją, nes atsakymą žinojau – jam aš ir buvau policija. Na, manęs, žinoma, negalima vadinti pareigūnu, tiesiog už algą prižiūriu Policijos departamento duomenų bazes, bet dėdei A. detalės nerūpi, o ir kriminaliniai serialai, kuriuos jis žiūri nestabdydamas, rodo, kad būtent duombazių specialistai galiausiai įsipainioja į pačias kebliausias bylas.
Krikštatėvis vagystės aplinkybes norėjo aptarti įvykio vietoje, todėl ėjom draugiškai tylėdami. Mus aplenkė troleibusas su reklama, siūlančia pirkti nematomus klausos aparatus. Aš nedelsiant vykusiai pajuokavau, kad kitoje troleibuso pusėje galėtų būti reklama apie akinius, su kuriais galima pamatyti nematomus klausos aparatus, bet dėdė A. juoko nepalaikė, nes jam klausos aparatas buvo būtinas patogaus gyvenimo elementas. Kaip ir akiniai.
Ėjome klausydamiesi garsų iš pravertų virtuvių langų ir žaidimų aikštelių. Savo garsus skleidė ir automobilių stovėjimų aikštelės – girdėjome artėjantį signalizacijos kiauksėjimą, tą ypač įkyrų, intervalinį su ilgomis pauzėmis kiauksėjimą, kai jau atrodo, kad šeimininkas atsirado, pypsėjimą išjungė, bet visgi ne – atsinaujina vėl ir vėl.
Priėjome prie garsus leidžiančio automobilio.
– Na, policininke, ką gali papasakoti apie visą šitą dalyką? – paklausė krikštatėvis.
Jis, prisiskaitęs ir prisižiūrėjęs detektyvų mėgdavo (ypač kai susitikdavome) pademonstruoti dedukcinius įgūdžius, kartais prisiimdamas Šerloko Holmso, kartais – Vatsono, o dažniausiai – jų abiejų kartu vaidmenis, man palikdamas neartikuliuoto herojaus poziciją.
Apžiūrėjau mašiną ir pradėjau:
– Akivaizdu, kad signalizacija veikia ilgai, bet ne ilgiau nei dvi paros, nes antraip akumuliatorius jau būtų nusėdęs.
– Ir tavo įžvalgą patvirtina faktas, kad prie priekinio stiklo yra prikabintas raštelis.
Raštelio autorius gana kategoriškai ir necenzūriškai siūlė automobilio savininkui susitvarkyti signalizaciją, siūlymą pastiprinęs vėlgi necenzūrinėmis alternatyvomis, galinčiomis pakenkti ir automobiliui, ir jo šeimininkui.
– Manau, kad raštelio autorius turi vaikų, nes teksto rašymui panaudojo gana plačią, keturių spalvų, tarp kurių yra ir rožinė, flomasterių spalvų gamą, – pridėjau papildomą įžvalgą. Rožine spalva autorius pabraukė svarbiausius pranešimo žodžius.
– Raidės nuvarvėjusios. Lijo tik naktį, vadinasi, pranešimas ant automobilio atsirado praėjusį vakarą, kai nesiliaujanti signalizacija pradėjo ypač erzinti, – svarbią detalę rado dėdė A.
– Bet verta pažymėti, kad raštelis atsirado vėliau, nei kažkas nulaužė valytuvus, nes popierius ant stiklo prikabintas lipniąja juosta. Jei valytuvai dar būtų buvę, raštelį autorius būtų užkišęs už jų.
– Taip pat galima atsargiai teigti, kad raštelio autorius arba valytuvų laužytojas naktį, tebelyjant, vėl atėjo prie mašinos, išdaužė langą vairuotojo pusėje ir pabandė išjungti signalizaciją – vairuotojo krėslas vis dar drėgnas.
Aš nukabinau raštelį ir pritūpiau. Ant mašinos durelių buvo aštriu įnagiu išraižytas slaviškos kilmės žodis, kurį galėjau interpretuoti įvairiai: ir kaip grasinimą, ir kaip fakto konstatavimą. Po greitos grafologinės analizės padariau dar vieną išvadą:
– Bet kokiu atveju galima drąsiai teigti, kad netylančia signalizacija aktyviai piktinosi mažiausiai du žmonės. Štai, žiūrėkit – raštelio rašytojas labai specifiškai rašo raides „P“, „Z“ ir „C“, o tame pačiame žodyje, išraižytame ant durelių, raidės „P“ forma visiškai kitokia.
Nutarę, kad neišjungtos signalizacijos atvejį turėtų finalizuoti supjaustytos padangos, dedukcijos seansą užbaigėme ir po kelių minučių, užlipę į viršutinį, penktą, krikštatėvio namo aukštą, užsiėmėm vagystės tyrimu. Keistenybės prasidėjo nedelsiant. Nusikaltėlis labai ilgai bandė išlaužti duris. Jis (arba jie, arba ji) bandė kaltu nudaužti spynos liežuvėlius, po nesėkmės – juos nupjauti. Nepavykus šiam veiksmui, nevykėlis išmušė spynų šerdis, ir tik tuomet panaudojo laužtuvą, praplėtė staktą ir galų gale įsibrovė į vidų.
– Ką kaimynai? – paklausiau.
– Šiame aukšte tik du butai gyvenami, mano ir labai šaunios jaunos šeimos su kūdikiu. Jie sako, kad buvo išvažiavę, tai naudos iš jų jokios. Trečias butas nuomojamas, kol kas, jau keli mėnesiai, stovi tuščias. Einam vidun?
Krikštatėvis gyveno vieno kambario bute. Apsižvalgiau – viskas atrodė taip pat, kaip ir per paskutinį apsilankymą. Asketiška virtuvė, koridoriuje – rūbų kabykla su žiemai paruoštu paltu, kambaryje viengulė lova, šalia jos – spintelė su elektriniu žadintuvu ir radiju, sekcija, televizorius, rašomasis stalas, kavos staliukas ir du foteliai. Ant stalo gulėjo popieriaus lapas.
– Dingusių daiktų sąrašas, – padavė lapą dėdė A.
Jame buvo tvarkingai surašyti nuostoliai: „1. Lietpaltis (nenaujas). 2. Matrioška (nepilnas komplektas, trūksta smulkiausios figūros). 3. P. Žalkausko brošiūra „Nusikaltimai viešajai tvarkai“, 1983 metai. 4. Naujas el. žadintuvas. 5. Dvi lėkštės, apdaužytos. 6. Medinė liniuotė. 7. Konjakas „Hennessy V.S.O.P“, 0,7 l butelis, daugiau nei pusiau nugertas.“
– Jooo… – nutęsiau. – Neįtikėtina. Nepatyręs vagis su didelėmis pastangomis įsibrauna į butą ir pasiima demonstratyviai menkaverčius daiktus. Prie tų durų turbūt kelias valandas dirbta. Neįtikėtina. Gal čia kokios lažybos? Pradedančių įsilaužėlių varžybos?
Krikštatėvis pritariamai pakinkavo galvą. Aš vėl perskaičiau pavogtų daiktų sąrašą.
– Turėjot du žadintuvus? – parodžiau į spintelę, kur žaliai žibėjo laikrodžio skaičiai.
– Ne du, tris. – Dėdė A. šiek tiek sutriko. – Labai geras pasiūlymas buvo. Trys žadintuvai už vieno kainą.
– Kur čia taip dalina žadintuvus? – susidomėjau.
– Ai. Televizinėj parduotuvėj, – sumurmėjo krikštatėvis.
Staiga abu pašokom. Nedidelį kambarį užpildė skausmingai šaižus, isteriškai dažnas cypčiojimas. Krikštatėvis paknopstomis puolė prie žadintuvo ir smagiai jam trenkė. Beprotiškas garsas nutrūko. Už sienos pravirko vaikas.
– Veikia kaip tankas. Jei neišjungi, varys, kol nesibaigs baterijos, – pagyrė aparatą dėdė ir nedelsdamas pasiteisino: – Jis mane pažadina po popietinio miego, nenoriu pramiegoti vakarinių serialų. Ir garso man reikia maksimalaus, nes miegu be klausos aparato.
– Ir žadintuvas pats neišsijungia? – paklausiau, mintyse dėliodamas vienintelę galimą paslaptingo apiplėšimo versiją.
Dar pusvalandį pasisukiojau, su dėde A. sutarėme, kad Policijos departamento bazėse paieškosiu analogiško braižo nusikaltimų, ir atsisveikinau.
Demonstratyviai garsiai nubildėjau laiptais žemyn. Pirmame aukšte luktelėjau ir atsargiai užkopiau atgal į penktą aukštą. Krikštatėvio kaimynų bute buvo tylu. Prisiminęs, kad jie turi vaiką, neskambinau, pabeldžiau į duris. Po minutės jos prasivėrė. Į pravertą plyšį atsukau darbo pažymėjimą:
– Policijos departamentas, – prisistačiau nesumeluodamas. – Galiu trumpam užeiti? Dėl kaimyninės vagystės.
Koridoriuje tyrėją pasitiko išblyškusi miniatiūrinė šviesiaplaukė ir jos vyras, drūtas akiniuotis.
– Liudininkai teigia, kad vagystės metu buvote savo bute. Ar tai tiesa? – draugiškai sublefavau ir to užteko.
Pora desperatiškai susižvalgė, vyras trūktelėjo pečiais ir linktelėjo.
– Ilgai kentėjot, kol ėmėtės veiksmų? – smalsiai paklausiau.
– Beveik aštuonias valandas. Dėdės A., mes taip vadinam kaimyną, žadintuvas įsijungė, kaip visuomet, septynioliktą nulis nulis, – pradėjo pasakoti žmona. – Tai buvo klaiku. Vaikas verkė be pertraukų. Galiausiai, išsekęs, apie vidurnaktį užmigo, bet tada įsijungė automobilio signalizacija ir mums trūko plionkė. Absoliutus košmaras. Vaikas vėl atsibudo, bandė verkti, bet iš nuovargio tik žiopčiojo. Vyras per langą pamatė, kad kaimynai daužia tos staugiančios mašinos langą ir taip pat nusprendė ką nors padaryti… Na, užeiti pas kaimyną ir išjungti prakeiktą žadintuvą. Mes žinojom, kad dėdė A. išvažiavo keliom dienom į Vilnių, todėl vyras jautėsi gana saugiai. Jis, aišku, nežinojo, kaip tai padaryti…
– …man nelabai sekėsi, bet „YouTube“ radau instrukciją, kaip praskėsti staktą. Įėjau, išjungiau žadintuvą ir imitavau vagystę. Ėmiau visokius niekus…
– …kuriuos mes grąžinsim, – pareiškė žmona. – Rasim, tipo, juos kur nors rūsio koridoriuje ir atiduosim. Išskyrus konjaką. Dėdei A. negalima alkoholio. Dėl inkstų.
– …kai atėjau su pavogtais daiktais, žmona su vaiku jau miegojo. Aš irgi lūžau, net ta signalizacija nebetrukdė. Kaltės neneigiu, galit mane areštuoti, – užbaigė prisipažinimą akiniuotis.
– Na, areštą teks atidėti. Dėdė… Tiksliau, jūsų kaimynas pareiškimo dar neparašė ir, nujaučiu, neparašys. Bet kai dėdė… tai yra, kai jūsų kaimynas susitvarkys duris, apsikeiskit raktais, – patariau ir išėjau. Prieš išeidamas dar paklausiau, kiek kaimynų daužė automobilio langą, ir nustebau sužinojęs, kad ten sukiojosi dvylika įtūžusių vyrų.
Kieme įsiklausiau. Buvo tylu! Tylėjo net automobilis su signalizacija. Kaip ir numatėm su krikštatėviu, jo padangos buvo pradurtos, o variklio gaubtas – praviras, kažkas mašiną užtildė išrovęs laidus. Savo autobusą jau praleidau, iki kito dar liko valanda, tad nusprendžiau suteikti savo autobusiniam Kauno variantui kultūrinį akcentą – apžiūrėti prospekto viduryje pastatytą blizgančią jaučio su auksiniu kryžiumi ant galvos skulptūrą.
