Dvidešimt metų praleidęs įvairių korporacijų rinkodaros skyriuose ir liudijęs ne vieną šiuolaikinio Ikaro istoriją, šiandien Laimonas Užomeckis gyvena visų pirma sau. Jis mėgsta lėtus rytus, gerą kavą ir kokybišką laiką su dvylikamečiu sūnumi, tarp kurio pomėgių – ir gastronomija. Po svarbiausių ritualų – naujų pažįstamų būrio sutikimas ir trys, keturios, kartais daugiau valandų atveriant, priartinant ir atpažįstant vis naujas Kauno detales.
Darbinė patirtis praverčia
„Kauno detalės“ – taip vadinasi prieš penkerius metus Laimono feisbuke sukurtas puslapis. Tiesa, pirmiausia tai buvo uždara draugų grupė, kurioje jis dalinosi atradimais ir pasakojimais apie savo gimtąjį miestą, jo pastatus bei žmones. Įgimtas pomėgis keliauti ir istorijos „tik draugams“ bei feisbuko sekėjams, kurių iš pradžių džiaugėsi surinkęs tūkstantį, o dabar turi jau beveik dvidešimtkart daugiau, netruko išvirsti į gido pažymėjimą. Taigi ir naują profesiją.
Žinoma, marketingisto patirtis padeda ir organizuojant, ir tobulinant naujuosius Laimono „produktus“ – ekskursijas, tekstus socialiniams tinklams ir vaizdo pasakojimus. Nenuostabu, kad į pasivaikščiojimus reikia registruotis gerokai iš anksto – tą pačią dieną vietos tikrai negausite. O įsigyjant butą Žaliakalnyje vieni NT vystytojai dovanų prideda kuponą pasivaikščiojimui su „Kauno detalėmis“. Na, kad žinotum, kur atsikraustai.
Esu ekskursijų formato mėgėja-testuotoja – neretai išbandau vis naują gidą ir maršrutą, tad galiu aiškiai įvardinti, kuo vienas ar kitas ekskursijų vedėjas pranašesnis už kitus. Laimonas turi keletą stiprybių, viena jų – fizinė. Tai balsas. Romus, žemokas, pasižymintis aiškia tartimi ir pagarba žodžiui. Pasirodo, dar dešimtoje klasėje kaunietis įsidarbino nepriklausomoje radijo stotyje „Titanika“ – kartu su pernai žurnale kalbintu Ramūnu Zilniu. Vėliau prasidėjo nutrūktgalviška kelionė radijo stoties „Ultra Vires“ bangomis, o po to jaunuolį nusičiupo ir šiandien veikiantis mažmeninės prekybos tinklas. Bet apie aną karjerą šiandien pakaks. Laimonas, aš ir du juodos kavos puodeliai aiškinamės ekskursijų magijos paslaptis.
Medikai ateina pailsėti
Prisipažįstu, kad pernai spalio pabaigoje „Kauno detalių“ ekskursijoje po Eigulių kapines atpažinau gydytoją, pas kurią yra tekę lankytis. Laimonas nusijuokia, kad po mediką ar kelis būna kone kiekviename pasivaikščiojime: „Eina ir skyriais, ir ne po kartą tuo pačiu maršrutu.“ Išties – po budėjimų serijos ar tiesiog sudėtingos darbo savaitės kardinaliai kitoks laisvalaikis yra puiki atsipalaidavimo priemonė. Nukreipti mintis padeda ir jau mano aptartas gido balso tembras, ir ekskursijos vedimo stilius – ramus, su lengvu humoru. Tikrai, geriausia rinkodaros priemonė – rekomendacija iš lūpų į lūpas.
„Yra tokia organizacija „Niekieno vaikai“ – jos savanoriams specialiai buvau sukūręs nemokamą turą, kad pailsėtų. Vaikščiodavom po Kauno miesto parkus“, – pasakoja Laimonas. Tiek šie, tiek kiti jo ekskursijų lankytojai pasiekę finišą dėkoja už ramybę ir prisipažįsta pamiršę pažiūrėti į laikrodžius. Kai kurie norėtų ir tęsti!
Tinkama introvertams
„Kauno detalių“ grupės nedidelės, kad visi jaustųsi komfortiškai. Be to, šiemet Laimonas investavo į specialias ausines ir mikrofoną sau, kad galėtų išlaikyti gerbėjų pamėgtą kalbėjimo toną, o pasivaikščiojimų dalyviai galėtų pasirinkti jiems tinkamą atstumą ir nesibrauti alkūnėmis. „Dabar mane girdi net 150-ies metrų spinduliu“, – šypteli pašnekovas.
Kaip jau išbandžiusi naujovę, pritariu, kad ji prasminga – juk ir iniciatyvos pavadinimas sufleruoja, kad reikės laiko patyrinėti naujiems atradimams. Palangės, gėlių rūšys, laiptų ir langų forma, sienų spalva, katinai ir šunys – net perėjus puikiai pažįstama centro gatve (ir užsukus į visus įmanomus jos kiemus) su Laimonu miestas prabyla kitaip, intymiau, reikliau tavo dėmesiui.
Sakau „prabyla“, nes Laimono pasivaikščiojimai išties žmogiški. Juk būna gidų, kurie miestą atveria per gatvės meną, kiti – per istorijos sluoksnius, o Laimono pasakojime svarbiausi yra gyventojai, statytojai, kūrėjai – asmenybės. Pasakodamas apie tai, kas ką kada vienur ar kitur veikė, jis supina ištisus romanus, net sagas, kurios tęsiasi iki šios dienos. Neperdedu – pavyzdžiui, eidami pro Sugiharos namus, sužinosite, kad vilos projekto autoriaus, Birželio sukilimo dalyvio Juozo Milvydo anūkė – architektūros istorikė, profesorė Marija Drėmaitė, atvedusi Kauno modernizmą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai tik viena detalė iš daugelio, kurios Laimono ekskursijos pabaigoje gal ir nebetilps į galvą. Dar ir todėl norėsis grįžti ir vėl užtrukti tris ar keturias valandas.
Maršrutai persipina
Laimoną ir jo vedamas grupes galite pamatyti šmirinėjant po centro kiemus, Žaliakalnio gatvelėmis, Šančiuose, „kitoje pusėje“ – Linksmadvaryje, kuris, jei ne Antrasis pasaulinis karas, galėjo tapti ne mažiau patraukliu rajonu nei Žaliakalnis. Taip pat kapinėse.
Ekskursijoms jis ruošiasi kasdien, ir net gerai žinomus maršrutus nesiliauja pildęs naujais faktais. Pirmiausia – skaito knygas, kurių sako sukaupęs bene visas, kurios parašytos šia tema. Nors ir pačiam siūlo parašyti savąją, sako dar nepasirengęs tapti rašytoju. Paklaustas, kurios iš asmeninės kaunistikos lentynos įsiminė labiausiai, sako, kad „kaip filmas“ jam buvo rašytojo Raimundo Samulevičiaus apybraiža „Balta obelis“ apie dėdę tapytoją Antaną Samuolį. Pribloškė – Kauno geto policininkų dienoraščiai.
Taip pat mėgsta vaikštinėdamas būsimais maršrutais pašnekinti vietos gyventojus – ne visi iškart atsiveria, bet neįkyriu dėmesiu Laimonas pasiekia savo. Patikimumo bendraujant prideda ir tai, kad gidas bendradarbiauja su žiniasklaida, taigi yra atpažįstamas ir nežygiuojantiems kartu. Jo videopasakojimus publikavo „Kauno diena“. Neretai vietiniai prisijungia ir į pasivaikščiojimus – tuomet, sako, nerimauja, kad ko nesupainiotų, ir visada smagu, kai ekskursijos pabaigoje gali įsirašyti naujų faktų ateities pasakojimams.
Anonsas – rudenį pasirodys ir televizijos filmas „Miręs Kaunas“ apie Petrašiūnų kapinėse knibždėte knibždančias istorijas. Ne ką mažiau jų ir Eigulių kapinėse, kur Laimonas atveria veterinarų, lakūnų, tremtinių, Pasaulio tautų teisuolių, Čiurlionių, cirko artistų ir daugelio kitų geriau ar mažiau žinomų šeimų albumus.
Į svečius pas Sofiją
„Su Baliu Sruoga“, – nė nemirktelėjęs į mano klausimą, su kuriuo istoriniu kauniečiu labiausiai norėtų susitikti kavos ar pietų, atsako Laimonas. Todėl, kad Sruogos buvo visur daug, jis buvo apsiskaitęs ir drąsus žmogus. Mano pašnekovas ima fantazuoti, kaip lėktų Laikinosios sostinės gatvėmis su Sruogos fiatu, prisėstų gėrimo Miesto sode su teatralais, kartu užsuktų į „Konrado kavinę“, kur Sruoga galbūt supažindintų su geriausiu savo draugu Vincu Krėve-Mickevičiumi.
„Norėčiau pamatyti jo puoselėtą sodą, tuometinę sodybą, kurioje šiandien veikia muziejus. Bet įdomiausia būtų drauge nueiti į Sofijos Čiurlionienės organizuotą šeštadienio arbatėlę. Man atrodo, tai buvo stebuklingi įvykiai. Ten klausyčiausi Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino, Vydūno, Vaižganto, Sruogos vertimų iš užsienio kalbų, diskusijų, su Čiurlioniene išgertume stiprios kavos puodelį. Juk sakydavo: reikia gert gerą kavą ir daug“, – tęsia Laimonas, neslėpdamas, kad būtent rašytojų kompanija jam atrodo mieliausia, kitaip nei, tarkim, karininkų, kurie išlikusiose fotografijose atrodo puikiai, bet, pasiskaičius daugiau apie istorijos verpetus, nustoja žavėti.
Įkvėpimai iš praeities
Mūsų pokalbio metu prasitarusį, kad žavisi tarpukario kauniečių daugialypiškumu, atsidavimu ir užimtumu – kai gydytojai spėdavo būti dar ir rašytojais, ir visuomenininkais, – Laimoną drįstu pavadinti tokios tradicijos tęsėju. Po keturiasdešimties išdrįsęs pakeisti profesiją jis neapsiriboja sausu faktų dėstymu, bet užkrečia smalsumo virusu ir meile aplinkai bei istorijai. Žinoma, gidas kuklinasi: „Mano misija – išsaugoti istoriją. Visi tie žmonės bus gyvi, kol apie juos bus kalbama, pasakojama, rašomos knygos, kuriami filmai.“
Kalbantis su Laimonu nejučia praskrieja valanda, o jis ir toliau niekur neskuba. Neslepia neturintis išmaniojo laikrodžio ir netgi telefone netikrinantis, kiek žingsnių per dieną surenka ruošdamasis ekskursijoms ir jas vesdamas. Nemadinga? Bet tikra.
P. S. Laimonas turi patarimą specialiai „Kauno pilno kultūros“ skaitytojams, siekiantiems dienos tempą sulėtinti, o įspūdžių – padauginti. Išlipkite iš automobilio. Jei keliaujate viešuoju transportu, išlipkite dviem stotelėm anksčiau. Kasdien darbą pasiekite vis kitu maršrutu. O mėgstamiausią pasivaikščiojimo trasą išbandykite naktį, kai tamsa leidžia atsiskleisti papildomai porcijai detalių. Kauno detalių.
