Šiuolaikinis cirko festivalis „Cirkuliacija“ pasiruošęs su trenksmu atidaryti vasaros sezoną. Birželio 4–19 dienomis vyksiantis renginys cirko istorijas pristatys Kauno Žemuosiuose ir Aukštuosiuose Šančiuose. Žiūrovų lauks įvairių disciplinų, žmogiško jautrumo, humoru pagardinta programa.
Šiandien, apie verdantį darbą festivalio „užkulisiuose“, kalbiname festivalio identitetą kuriančią dizainerę Gabrielę Gudaitytę. Menininkė pasakoja apie pirmą pažintį su šiuolaikiniu cirku ir augimą kartu, kūrybinį procesą, spalvų galią ir meilę festivalyje sutiktiems žmonėms.
Kiek metų dirbi kartu su „Cirkuliacija“? Kaip susikirto keliai su šiuolaikiniu cirku?
Bijau susipainioti, bet turbūt šiemet bus penkeri metai. Puikiai prisimenu savo startą su pirmosiomis iliustracijomis, kurios buvo skirtos Šilainiuose vykusiai „Cirkuliacijai“. Tuo metu dar gyvenau užsienyje, todėl net negalėjau sudalyvauti ir pamatyti visko gyvai.
Su šiuolaikiniu cirku mane supažindino mano draugė Monika (šiuolaikinio cirko centro „Cirko Sapiens“ mokymo programos vadovė Monika Citvaraitė-Lansbergienė – aut. past.), kuri yra viena iš festivalio organizatorių. Man labai patinka stebėti, kaip ji pasakoja apie „Cirkuliaciją“, pasirodančius atlikėjus ir apskritai šiuolaikinį cirką – jos akys tiesiog švyti. Kai mati tokį užsidegimą ir meilę, natūraliai pasidaro smalsu bei įdomu visa tai patirti ir savo kailiu.
Ar pradėdama dirbti su šiuo festivaliu turėjai tam tikrą stereotipinį mąstymą apie cirką? Dažnam žmogui „cirkas“ ne visada skamba teigiamame kontekste. Kaip buvo Tau?
Tiesa, apie cirką mąsčiau turbūt taip, kaip ir dauguma Lietuvoje gyvenančių žmonių, kur šiuolaikinis cirkas dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Žodis „cirkas“ man asocijuodavosi su tradicinio cirko disciplinomis, pastatytomis cirko palapinėmis kažkur automobilių stovėjimo aikštelėse ir cukraus vata. Visgi, pastarųjų nevertinu kažkaip neigiamai, tiesiog gal tai nebuvo ta veikla, kaip norėčiau leisti savo laisvalaikį. Žinoma, turbūt verta paminėti apie žiniasklaidoje skambėjusius grubius gyvūnų gerovės pažeidimus, kurie siedavosi su cirku – šie visada nuliūdindavo ir šokiruodavo.
Kas šiandien Tau yra šiuolaikinis cirkas?
Sunku tiksliai įvardinti, kas tai yra kaip disciplina. Turiu bendrą supratimą – esu mačiusi daugybę pasirodymų festivalio metu, daug visko apie renginį esu girdėjusi ir iš Monikos. Tačiau išgirdus šį terminą pagalvoju apie žmones, kuriuos sutinku festivalių metu. Tad šiuolaikinis cirkas man yra apie atvirumą, smalsumą, kūrybiškumą, įtraukimą ir laisvę. „Cirkuliacijoje“ iš visų atlikėjų, organizatorių ir festivalio svečių galima pajusti spinduliuojančią šilumą.
Darbas festivalio „užkulisiuose“ labai svarbus. Tu kuri „Cirkuliacijos“ identitetą. Kaip vyksta kūrybinis procesas?
„Cirkuliacijoje“ atsidūriau per draugus ir tuo metu aš neturėjau visiškai jokios patirties, atliekant tokio pobūdžio darbus. Iš esmės tuo metu nebuvo jokių gairių ar aiškių formatų. Taip nutiko, kad festivalio organizatoriams ir dalyviams nupiešti personažai patiko – smagu ir tai, kad atsitiktinai, kai kurie net buvo panašūs į festivalio atlikėjus.
Na, o paskutiniais metais darbas labai pasikeitė. Augant festivaliui, atsirado didesnių, aiškesnių poreikių ir į komandą prisijungė nuostabioji Agnė, komunikacijos žmogus, puikiai išmanantis savo darbą. Jaučiu, kad per šį laiką paaugo ir mano kompetencijos.
Dažniausiai lapkričio mėnesį, geriant kavą su Monika, pakalbame, kad jau greit reikės ruoštis festivaliui. Tuomet po mėnesio jau sulaukiu laiško iš Agnės, ar prisijungsiu ir šiemet. Klausimų šioje vietoje nekyla, nes „Cirkuliacijos“ vizualų kūrimo laiką jau būnu pasižymėjus iš karto po prabėgusio festivalio.
jei kažko nėra, bet norėtųsi, kad būtų, tai pats ir pasidaryk.
Ruošiant strategiją, aš iš anksto būnu supažindinama su festivalio tema, idėjomis ir lūkesčiais. Man labai smagu, kad jaučiu komandos pasitikėjimą – jie palieka man visišką kūrybinę laisvę, galiu siūlyti idėjas ir skirtingus formatus. Metų pradžioje jau pradedu piešti personažus, vyksta diskusijos dėl jų integravimo. Na, o maždaug mėnesį prieš festivalį viskas stipriai suintensyvėja – tuomet reikia ruošti daug skirtingų maketų plakatams, skrajutėms ar įvairių formatų reklamoms. Labai smagu, kad darbo krūvis tik didėja, nes festivalis sparčiai auga, o kartu ir aš su juo.
„Cirkuliacija“ turi savo unikalų braižą. Kaip pavyko jį rasti?
Kaip ir minėjau, Šilainių „Cirkuliacijos“ personažai netikėtai įkūnydavo vieną ar kitą to festivalio atlikėją. Man nuo pat pradžių atrodė, kad vizualai turi būti dinamiški, o personažai laisvi ir šilti – tokie, kokius ir žmones sutinku festivalio metu. Maždaug tokiu principu aš vadovaujuosi kasmet.
Pats piešimo braižas – tai tiesiog mano, kaip iliustratorės stilistika. Tiesa, visai džiugina, kai į „Cirkuliacijos“ identitetą žvelgiu retrospektyviai – pastebiu progresą ir savo pačios kompetencijose.
Kiekvienais metais kinta ir spalvų paletė. Pažvelgus į socialinių tinklų vizualus – šiemet dominuoja žali ir geltoni atspalviai. Ar spalvos turi tam tikrą reikšmę? Ar jos kažkokiu būdu koreliuoja su šių metų tema „Duetai“, o gal su pasirinktu mikrorajonu?
Spalvos visada turi kažkokią reikšmę. Galvodama apie šių metų tematiką „Duetus“, aš mąstau apie draugystę ir partnerystę. Mano nuomone, visa tai geriausiai veikia tik tada, kai du žmonės išsiaiškina, kur labiausiai kontrastuoja jų savybės ar nuomonės. O galiausiai nusprendžia, kad galima tuos neatitikimus ir prakentėti. Ilgainiui ir kentėti nebereikia – tai, kas gerokai nervuodavo, kartais pavirsta į kažką kito, kas pasidaro žavu. Būtent dėl to, šį kartą, aš pasirinkau kontrastuojančias spalvas. Mąstant apie šiais metais pasirinktą Kauno rajoną – Šančius – man jis asocijuojasi su pasivaikščiojimu po Aukštųjų Šančių Ąžuolyną, mintimis skrodžiu žemyn pro dažnai tradicine geltona spalva nudažytus medinius namus ir žalius jų sodus ar vasarinius važinėjimus dviračiu palei Nemuną.
Kokių kūrybinių iššūkių kyla, dirbant su šio festivalio menine išraiška?
Kažkokių didelių kūrybinių iššūkių šiais metais nekilo. Gal tik viena buvo sunku – rasti duetų pasirodymą, kuriuo galėčiau vadovautis, kurdama iliustracijas horizontaliems vizualams. Kažkaip šiemet viskas labai vertikalu!
Ką apskritai naujo „Cirkuliacija“ ir sutikti šiuolaikinio cirko žmonės atnešė į Tavo gyvenimą?
Mane itin žavi festivalio komanda. Kasmet stebiu, kaip jie, vos su penkiomis poromis rankų, sukuria nuostabų festivalį. Stebėdama juos, semiuosi ryžto savo pačios projektams. Iš esmės, man labai patinka ta mintis, kuria jie vadovaujasi – jei kažko nėra, bet norėtųsi, kad būtų, tai pats ir pasidaryk.
O šiaip festivalis man atnešė labai daug gerų emocijų. Festivalio metu savanoriauju, todėl dažnai tenka kažkur vežti atlikėjus. Šypseną kelia prisiminimai apie tai, kaip veždama keturis nelabai gerai angliškai kalbančius ispanus, tik iš ketvirto karto pasukau į autostradą, nes pašnekovai vis prajuokindavo arba bėgimą nuo neįsivaizduojamo dydžio debesies uodų Rumšiškių muziejuje kartu su išsigandusiais atlikėjais. Teko net išlaisvinti atlikėjus iš nuomojamo buto, kai užsikirto spyna. Festivalio metu visada būna labai mažai miego ir labai daug juoko.
Papasakok, į kokią kasdienybę grįžti po festivalio linksmybių?
Negaliu skųstis nuobodžia kasdienybe, kiekviena mano diena būna vis kitokia. Šiemet kartu su kolege įkūrėme analoginės spaudos spaustuvę „Hands on Press“, tad kažkiek tai įnešė rutinos. Visgi, kūrybine prasme gyvenu nuostabiame kūrybiškame chaose, būnant kažkiek iliustratore, kažkiek spaustuvininke, kažkiek mechanike, o kažkiek ir direktore.
