Žmogiškieji ištekliai ir nacionalinė kultūros politika, emocinis ryšys su paveldu ir bendruomenių jėga, sunkiai nusakomi potyriai ir skaičių kalba prabilusi kultūra – tokios temos sukosi šeštajame Europos kultūros sostinės forume, kurį rugsėjo 7–8 dienomis paskutinįsyk organizavo besiskirstanti „Kaunas 2022“ komanda.
„Romuvos“ kino teatre vykusioje pirmojoje forumo dalyje dalyvavo daugelis „Kaunas 2022“ partnerių, kolegos iš kitų Europos kultūros sostinių (EKS), vietos ir nacionalinės valdžios atstovai. Pastariesiems į sceną susirinkus padiskutuoti nuskambėjo daugiausiai žiūrovų klausimų, kurių dalis liko atviri ir nusileidus forumo uždangai. Dar ryte „Kaunas 2022“ programos vadovės Anos Kočegarovos-Maj ištarti žodžiai „Esame nebe kultūros sektorius – esame kultūros bendruomenė“ suteikė ambicijų ir vilties, kad diskusijos apie tai, kas šiai susivienijusiai bendruomenei aktualu ir vertinga, vyks ir toliau.
Pasiekimai – akivaizdūs ir pamatuojami
Pirmąjį forumo pranešimą skaičiusi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė jį pavadino „paskutine vadovės ataskaita“. Ji pakvietė mintimis nusikelti į 2014-uosius, kai būrelis kultūros žmonių ėmė samprotauti apie tai, koks yra Kaunas ir kokiu galėtų būti, bet nėra. Išsikėlus tikslus, beliko pasitelkti kūrybiškus būdus visus juos pasiekti – augančiai komandai, kaip ir jos žaidimų aikštele tapusiam miestui, viskas buvo nauja. Tarp V. Vitkienės įvardintų sėkmės faktorių – aiški strategija, asmeninė komandos narių atsakomybė, pakankamai laiko darbui, galimybės eksperimentuoti ir klysti, stabilus finansavimas. Šiandien, įgyvendinus per 32 mln. Eur vertės projektą, kartu su 19 tūkst. įvairių sričių profesionalų suorganizavus 3199 renginius ir į juos sutraukus per 2,3 mln. lankytojų, didžioji kurių dalis atvirai kalba apie įvykusį pokytį, „Kaunas 2022“ siekia išsaugoti šį palikimą ir dalintis sukaupta patirtimi.
Forume pristatyti net penki leidiniai – trys knygos, atskleidžiančios savanorystės, bendruomenių ir jaunimo programų patirtį, atvirų organizatorių pasvarstymų ir prisiminimų kupinas albumas „Liudininkų parodymai“ ir sociologo Tado Šarūno su komanda parengta „Kaunas 2022“ poveikio tyrimo ataskaita.
Tyrimas, pareikalavęs metodikos tobulinimo
„Dešimt metų vertinu renginius. Šiame projekte mūsų turimos skalės perkaito – atsiliepimai buvo tokie pozityvūs, kad turėjome keisti metodologiją. Buvo šokas“, – pristatydamas „Kaunas 2022“ poveikio ataskaitą tarstelėjo Tadas Šarūnas. Sociologas įtraukiančio pasakojimo forma pristatė dešimt tiesų, kurios paaiškėjo ištyrinėjus per 2,5 tūkst. apklausose dalyvavusių Kauno ir Kauno rajono gyventojų (bendrai šiuos žmones sociologas siūlo vadinti kaunėnais), renginių dalyvių, anketas.
Kauno modernizmo architektūra pripažinta kaip europinio lygio paveldas, o miesto atmintis susigrąžino žydiškąją savo tapatybę. Kauniečiai pasijautė labiau europiečiais, kultūros sektorius tapo regioninės politikos žaidėju, sukurta puikių kultūrinės intervencijos pavyzdžių. Tai – kelios iš dešimties tiesų, kurias pagrindžia T. Šarūno ir komandos susisteminti apklausų rezultatai. Visas jas galima rasti „Kaunas 2022“ publikacijoje, kuri laisvai pasiekiama internetu.
Atvirai kalbantys kultūros bendruomenės nariai
Pasidalinti savo įžvalgomis apie tai, kas yra tikrasis „Kaunas 2022“ palikimas, fotografas Artūras Morozovas pakvietė Lietuvos kultūros instituto vadovę Juliją Reklaitę, integruotos komunikacijos specialistę Iną Žurkuvienę ir miesto antropologę Jekateriną Lavrinec. Pastaroji priminė, kad miesto gyventojams reikalingos progos-katalizatoriai, skatinantys suvokti, jog miesto ir kaimynijų erdvės yra milžiniškas resursas, kuris yra nuolat prieinamas, bet kasdieniame gyvenimo ritme ne visada randame laiko tai padaryti.
„Bendrakūryba yra svarbus momentas kalbant apie socialinį poveikį, tačiau būtų liūdna kalbėti apie vienkartinius dalykus – tik tęstinumas gali virsti nauja kokybe“, – apie būtinybę užtikrinti bendruomeninių veiklų palaikymą kalbėjo praktikuojanti akademikė. Ji kaip vieną svarbiausių EKS poveikių išskyrė aido efektą, kuomet ištikus vienai ar kelioms kultūrinėms intervencijoms žmonės tai pajunta ir suvokia, kad gali veikti patys – pradeda generuoti idėjas, bendrauti su menininkais, tampa kultūros veikėjais ir kūrėjais, o tam reikia paramos priemonių. Be to, anot antropologės, apmaudu būtų leisti sustoti ir užmarštin nugrimzti jau išvystytiems, ištestuotiems ir veikiantiems darbo bendruomenėse modeliams.
Skirtingos patirtys skirtingose šalyse
Apie EKS palikimo strategijas įvairiose šalyse pasikalbėti „Romuvos“ scenoje susėdo EK vyresnysis ekspertas Sylvain Pasqua, Europos kultūros sostinių projekto atrankos ir stebėsenos ekspertų tarybos narė iš 2019 m. EKS buvusio Italijos miesto Materos Rossella Tarantino ir airė Marilyn Gaughan Reddan, „Galway 2020“ programos vadovė, Europos kultūros sostinių atrankos ir stebėsenos ekspertų tarybos narė.
Viešnia iš Airijos detaliai papasakojo, kaip „Galway 2020“ programai parengti vykdyti įkurta kompanija buvo transformuota naujoms kultūrinėms veikloms, neuždarant įmonės ir taip nenubraukiant visos jos finansinės istorijos. Tokia „biurokratinė“ patirtis naujajai „Galway Culture Company“ leidžia sėkmingai dalyvauuti įvairiuose tarptautiniuose konkursuose ir pritraukti apčiuopiamas lėšas naujiems kultūriniams projektams. Panaši situacija susiklostė ir Materoje – tiesa, šis miestas būsimu palikimu pradėjo rūpintis dar iki iškovojus teisę būti EKS. „Nebuvome tikri, kad laimėsime – finale susikovė net šeši miestai, visgi įkūrėme organizaciją ir pasirašėme susitarimą su Materą supančiu regionu, kad pralaimėjimo atveju vis tiek galėtume vystyti bent dalį idėjų.“
„Mane žavi „Kaunas 2022“ noras dosniai dalintis savo patirtimi tiek šiame, tiek anksčiau vykusiuose EKS forumuose, negaliu nepagirti ir itin gerai subalansuotos humoro bei profesionalumo kombinacijos“, – sakė S. Pasqua ir išsakė viltį, kad „Kaunas 2022“ palikimas toliau turtins ne tik Kauną ir Kauno rajoną, bet ir visą Lietuvą. „Kaunas – pavyzdys kitiems EKS titulo siekiantiems miestams, ir tokie pasiekimai negali būti pamiršti.“
Vietoj pažadų – asmeninės simpatijos ir patarimai
Diskusiją „Iš šiuolaikinės į…“ pavesta moderuoti buvusiam „Kaunas 2022“ mitologui, dabar, kaip pats pajuokavo, vėl žurnalistui Ryčiui Zemkauskui. Jis į sceną pakvietė LR Kultūros viceministrą Simoną Kairį, Kauno miesto savivaldybei forume atstovavusį vicemerą Tomą Jarusevičių ir Lietuvos kultūros tarybos (LKT) vadovę Astą Pakarklytę.
Pasiruošimo „Kaunas 2022“ laikotarpiu dirbęs Kauno vicemeru S. Kairys pabrėžė, kad jam Europos kultūros sostinės titulas svarbus ne tiek dėl didžiųjų renginių, bet dėl paties proceso, prasidėjusio 2015 m. Taip pat jis šį projektą vertina kaip Europos Sąjungos vertybes skleidžiančią platformą, turinčią prasmę ir kituose procesuose. Anot ministro, būtent Kaunui tapus EKS Europa iš naujo atrado šį keletą dešimtmečių trunkantį projektą, kuris jau buvo tapęs savaime suprantamu.
„Dešimties procentų miestas“ – tokį netikėtą Kauno apibūdinimą pateikė LKT vadovaujanti A. Pakarklytė. Ji išdavė, kad maždaug tokią dalį paraiškų pateikia Kauno menininkai, organizacijos, tokią dalį viso biudžeto Kauno kultūros ir meno projektams skiria ekspertai. Turint omenyje, kad Vilniaus projektai ir žmonės užima tarp 40 ir 70 proc. visų LKT turimų duomenų, 2024 m. planuojama atsižvelgti į šiuos rodiklius stengiantis, kad ir kiti miestai galėtų padidinti savo procentinę dalį šiame finansavimo „pyrage“. Tai, žinoma, „Kaunas 2022“ sukurto turinio įtaka bendram kultūros finansavimo žemėlapiui. Jokių kitų priemonių būtent šio projekto metu sukurtoms iniciatyvoms nenumatoma.
Įdomu, kad didžioji dalis „Kaunas 2022“ turinio ir rezultatų glaudžiai siejasi arba visiškai atitinka Europos Sąjungos vertybes, tokias, kaip dalyvaujamoji kultūra, bendrakūryba, auditorijų vystymas ir partnerystės. V. Vitkienė uždavė klausimą apie tai, ar šias vertybes planuojama integruoti ir į nacionalinę kultūros politiką, ar savo metodus pagal tai pasirengę keisti kol kas bendruomenių kultūros rimtai nevertinantys LKT ekspertai, ir ar šalies savivaldybės bus finansiškai įgalintos tuo rūpintis.
Kultūros ministras vietoje atsakymo į šį pasiteiravimą pastebėjo, kad pagal dabar galiojantį savivaldos įstatymą miestai įpareigoti rūpintis tik etnokultūra. LKT vadovė pateikė Kanados pavyzdį – šios šalies menų taryba buvusį savo biudžetą paliko menininkams ir lygiai tokį patį paskyrė visuomenės kūrybiškumui. „Ar mes galime tai padaryti? Tai didesnis klausimas nei LKT kompetencija“, – dar vieną retorinį svarstymą baigė A. Pakarklytė.
T. Jarusevičius neslėpė asmeninių simpatijų „Kaunas 2022“ projektui ir jo rezultatams. Diskutantas teigė tikintis, jog projektas Kauną iš tiesų pakeitė, o pastaraisiais metais užgimusios festivalių tradicijos gyvuos ir toliau. Viešųjų ryšių srityje daug kompetencijų sukaupęs politikas prisipažino neturintis galių užtikrinti finansavimo, bet žadėjo, kad kiek tai priklausys nuo jo, iniciatyvos bus palaikomos, o miestas nepaliks užnugaryje to, kas įvyko.
Diskutuojant apie „Kaunas 2022“ rezultatus ne tik aptarti kitų EKS pavyzdžiai, bet ir tai, kas mąstant apie palikimo tvarumą nuveikta Kaune. Dalies EKS metu inicijuotų renginių, tarp kurių – „Fluxus festivalis“, „Švęskime upę“ ir kt., organizavimą perėmė Kauno menininkų namai, „Istorijų festivalį“ 2024 m. organizuos Kauno miesto muziejus, jaunimo programos „Kauno iššūkis“ alumnai įkūrė nepriklausomą organizaciją „Kylantis Kaunas“, be kitų savo veiklų kartu su klubu „Lizdas“ organizuojantis festivalį „Audra“.
Kita vertus, rugsėjo 30 d. viešoji įstaiga „Kaunas 2022“ bus oficialiai likviduota, o pagal galiojančius teisės aktus tai reiškia, kad turi būti uždaryta ir projekto svetainė su visa sukaupta kultūrine, metodine ir rinkodarine medžiaga, įskaitant ir „Kaunas 2022“ leidinius. Iki prasidedant Europos kultūros sostinės forumui nebuvo pasiūlyta būdų šią palikimo dalį išsaugoti, bet apie problemą išgirdęs T. Jarusevičius patikino, kad sprendimas bus rastas.
