„Po šio filmo ir jo sėkmės Berlyno kino festivalyje neturiu galimybės grįžti į Baltarusiją“, – sako tragikomiškos dramos „Teodoro Ozieravo gulbės giesmė“ režisierius Jurijus Semaško. Šią savaitę Lietuvos kino teatruose pasirodysiantį filmą apie nenumaldomą kūrėjo poreikį kurti net ir tvyrant Trečiojo pasaulio karo nuojautai įkvėpė paties režisieriaus patirtys ir kūrybos troškimas.
Kūryba grėsmės fone
„Filmo idėja gimė tada, kai pats buvau užvaldytas minties, kad dabar privalau kažką sukurti ir vis mėginau save priversti ką nors sugalvoti. Galiausiai susimąsčiau: kodėl esu toks apsėstas noro kurti meną, kai pasaulis aplink mane gyvena tokiais neramiais laikais, o aš tegaliu galvoti vien apie tai, kaip man padaryti filmą? Šis vidinis konfliktas ėmė manyje augti“, – prisimena baltarusių režisierius.
„2022-aisiais ėmė sklisti kalbos apie branduolinį karą – kalbėta, kad Rusija Ukrainoje gali panaudoti branduolinį ginklą. Tuomet dar gyvenau Baltarusijoje, nueidavau į barus ir vakarėlius, o pasvarstymai apie atominį karą persikeldavo ir ten. Jutau didžiulį kontrastą – žmonės renkasi atsipalaiduoti ir pasilinksminti tokių nerimą keliančių naujienų kontekste. Pajutęs šių dviejų pasaulių susidūrimą, nusprendžiau kurti filmą apie tą jausmą ir norą kurti nepaisant visko“, – prisimena J. Semaško.
Tragikomiškoje dramoje „Teodoro Ozieravo gulbės giesmė“ iki Naujųjų metų liko vos kelios dienos, aplink tvyro Trečiojo pasaulinio karo nuojauta, o 25-erių muzikantas Teodoras Ozieravas pasiryžta suburti grupę ir parašyti naujų dainų. Tačiau jo planus sujaukia dingęs mėgstamas megztinis, kurį Teodoras laiko savo kūrybinės galios šaltiniu. Norėdamas jį susigrąžinti, muzikantas leidžiasi į netikėtą kelionę.
Šis pirmasis ilgametražis J. Semaško filmas pasaulinę premjerą šventė prestižiniame Berlyno kino festivalyje, varžėsi „Forum“ programoje ir pelnė laikraščio „Tagesspiegel“ skaitytojų žiuri apdovanojimą. Prie filmo atsiradimo ženkliai prisidėjo ir lietuviai, o jį užbaigti ir pristatyti festivaliams padėjo kolegos iš Vokietijos.
Būti kūrėju Baltarusijoje
J. Semaško iš Baltarusijos išvyko 2022-aisiais, stiprėjant represijoms prieš kultūros atstovus ir daugelį kultūros institucijų režimui paskelbus ekstremistinėmis. „Situacija šalyje kūrėjui tapo iš esmės neįmanoma – liko tik valstybinė kino studija, kurianti propagandinius filmus. Jau iki tol nepriklausomi kino kūrėjai negaudavo jokio finansavimo, tad buvau pasitraukęs į pogrindį – pats, be biudžeto, kūriau trumpametražius filmus. Apie politinę situaciją filmuose nė negalėjau užsiminti – būčiau suimtas“, – pasakoja režisierius.
Tad J. Semaško pasitraukė į Lenkiją. „Nutariau pažiūrėti, kaip seksis. Mano trumpametražiai filmai pradėjo dalyvauti Europos festivaliuose ir pamačiau, kad turiu šansų. O po „Teodoro Ozieravo gulbės giesmės“ sėkmės Berlyno kino festivalyje jau nebeturiu galimybių grįžti į Baltarusiją – saugumas viską stebi ir, pagal juos, padariau draudžiamų dalykų. Galėčiau patekti į kalėjimą vien už darbą su išeiviais baltarusių aktoriais, kurie mūsų šalyje buvo politiškai aktyvūs.“
Baltarusių kūrėjams taip pat yra pavojinga dalyvauti tarptautiniuose su kinu susijusiuose renginiuose, tad režisierius po filmo premjeros Berlyno kino festivalyje kreipėsi dėl tarptautinės apsaugos Lenkijoje ir iki šiol laukia sprendimo.
„Nepriklausomų baltarusių filmų – vienetai, jų beveik nėra. Todėl Varšuvoje gyvenantys baltarusiai noriai prisidėjo prie filmo – visi norėjo tapti tokio reto projekto dalimi. Šį filmą, kaip ir iki tol dirbdamas Baltarusijoje, kūriau beveik be biudžeto, tad mums pasisekė, kad kai kurie žmonės patys, neplanuotai, atėjo į šį projektą – viskas sukrito taip, kad jis įvyktų“, – pasakoja režisierius.
Paklaustas, ar baltarusiai turi vilties, kad situacija jų šalyje pasikeistų, J. Semaško svajoja atsargiai. „Man 33-eji metai ir per visą savo gyvenimą nesu matęs demokratiškos Baltarusijos. Tačiau viltis yra, nors ji šiandien ir maža. Žiūrėdamas žinias šiuo metu visiškai nematau teigiamų tendencijų. Tačiau gal kažkada įvyks demokratiniai pokyčiai ir mes vėl galėsime bent jau saugiai aplankyti savo šeimas.“
Tragikomišką dramą „Teodoro Ozieravo gulbės giesmė“ galima pamatyti nuo šio penktadienio. Filmo seansas „Romuvoje“ – rugpjūčio 30 d., o rugsėjo 2-7 d. per Lietuvos kino teatrus keliaus ir su žiūrovais bendraus pagrindiniai filmo aktoriai Viachaslau Kmit ir Violetta Rahachova. Šį bendros Lietuvos ir Vokietijos gamybos filmą prodiusavo lietuvių kompanija „Artbox“ (prod. Kęstutis Drazdauskas) kartu su „Singo“ (prod. Leonid Kalitenya), o jį užbaigti padėjo vokiečių postprodukcijos studija „Shoot’N’Post“ (prod. Marc-Daniel Dichant ir Christian Riegel). Filmo platinimą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
