„Ir kaip man dabar su visu šitu gyvent?“ – praėjus dviem dienoms po „Dinamikos“ 30-mečio koncerto „Žalgirio“ arenoje telefonu man sako Irma Jurgelevičiūtė. Kaip ir į kultinius kelių kartų, dešimčių tūkstančių atmintinai mokamus „Dinamikos“ dainų žodžius, taip ir į šį sakinį telpa visa esmė. Būties lengvumas ir žaismė, iššūkiai ir atsakomybė. 10 dešimtmečio viduryje visos Lietuvos garso kolonėles išsprogdinusi grupė šiandien renka tokias arenas, kokių tais laikais nebuvo.
Su Irma ir Gintautu Broku susitinkame visų „gimtuosiuose“ (kabutėse, nes nei vienas čia negimėme) Šilainiuose – tiesa, jau už autostrados, „Megoje“. Visai netoli – buvusi 49-oji vidurinė, kurioje Irma mokėsi, o Gintas mokytojavo. Detaliai išrašytą „Dinamikos“ istoriją rasite internete, geriau pakalbėkime apie, cituojant vieną populiariausių jų dainų, troškimus, svajones, laimę ir vos vos liūdesio – kad tie geri dalykai būtų saldesni.
Irma mano, kad grupės sugrįžimo sėkmę lėmė ilgesys – tiek grupės scenoje, tiek vienas kito. „Grįžusi po koncerto ketvirtą ryto verkiau. Atsisėdusi žiūrėjau į visas tas suplaukusias gėles ir verkiau. Supratau, kad visi džiaugsmai ir pasiekimai, ir šlovė, kaip ir visos bėdos, yra laikina. Svarbiausia rasti balansą tarp šių dalykų“, – aiškina moteris, kuri, kaip pati sako, šiuo metu yra geriausia savo versija. O tam reikėjo laiko – laiko, praleisto atskirai, bandant ir klystant, ieškant ir sugrįžtant.
„Ateinu į sceną, žinau ir jaučiu, kad joje – mano namai. Žinoma, sulig pirma daina – didžiulis jaudulys. Vis sakau sau: kvėpuok, kvėpuok“, – kovo 16-osios vakarą didžiausioje Lietuvos arenoje prisimena Irma. Tiesa, džiaugiasi, kad suvaldžius jaudulį apima džiaugsmas, o jis, sumišęs su adrenalinu, reiškia begalinę laisvę ir energijos tėkmę. Gintas didžiuojasi, kad pavyko sėkmingai atnaujinti tūkstančių atmintimai mokamą repertuarą, kad techniškai koncertas buvo puikiai išpildytas. Dėl to jį pagyrė net sūnus. Nors, žinoma, tobulybei ribų nėra – abu dėl to sutaria. O kuris pirmas suprato, kad jau metas susitikti?
„Mes seniai apie tai kalbėjome“, – neslepia Gintas, dešimčia metų vyresnis už savo buvusią mokinę. Tiesa, vokalisčių juk buvo ir daugiau – kodėl būtent Irma yra ta, su kuria „Dinamikai“ lemta būti? „Tauta ją išsirinko“, – šypsosi muzikantas. Abu jie dėkingi Martynui Tylai, kuris M.A.M.A. apdovanojimuose prieš dvejus metus suteikė duetui erdvę, bet Irma sugrįžimą numatė dar gerokai anksčiau. „Jaučiau, kad laikrodžio rodyklės išmuš tą laiką, kai kreipsiuosi į Gintą ir mes grįšime į vietą, kurioje jaučiamės geriausiai.“
„Mudu su Irma išsiskyrėme, bet nelikome priešai. Nesipykome. Draugavome, bendravome, nors ypatingų reikalų neturėjome, bet visada buvo įdomu, kaip gyvena kitas. Tad ir mintis, kad anksčiau ar vėliau vėl suvienysime jėgas, kirbėjo abiem“, – porą dešimtmečių atgal tas pačias rodykles suka Gintas, sutikdamas, kad laukė, kol jo mėgstamiausia dainininkė „išsitaškys ir vėl susirinks“.
Prakalbus apie nemirtingus „Dinamikos“ tekstus, Gintas ir vėl nedaugžodžiauja – bet neslepia, kad turi Dievo dovaną rašyti paprastai ir įtaigiai. „Fizika ir poezija eina kartu“, – juokiasi, prisiminęs trumpą mokytojo karjerą. Pirmą dainą parašė jau 30-ies – tebūnie šis faktas įkvėpimu tiems, kurie mano, kad savęs neranda. O kodėl Irmai vis dar malonu prieš tris dešimtmečius parašytas dainas dainuoti? Pirmiausia patikslinkime klausimą.
„Ar Ginto dainas man geriausia dainuoti? Man jas tiesiog miela dainuoti. Gera. Pavyzdžiui, per „Liepų medų“ šeštadienį „pramušė“ – rodėsi, skyla širdis per pusę. Linkėčiau kiekvienam, lipančiam ant scenos, iš tiesų jausti, ką dainuoji. Tekstas labai svarbu. Žinoma, „Dinamika“ turi ir gana naivių dainų. Bet gal tai gražu, kad „Dinamika“ tokia vaikiška, net hipiška, atėjusi per pievas, nesugadinta laiko, prodiuserių, organizatorių, stilistų? „Dinamika“ yra grynuolis. Manau, 49-ojoje vidurinėje mes susitikome ne veltui. O vėlesnes kančias ir džiaugsmus likimas paruošė tam, kad subręsčiau, išieškočiau savęs ir paruoščiau savo širdį šiems koncertams. Kas žino, kaip bus toliau?“
Irma ir Gintas daug – tiesa, juokais – ginčijasi, vienas kitą taiso, pastebi, primena, galiausiai ir pagiria vienas kitą. Jei vienas gazuoja, kitas prilėtina, o jei vienas susimąsto, kitas šauna kokį juokelį – tempui palaikyti. Jiedu tiesiog dera – akivaizdu, kad dviese yra stipresnė jėga, nei po vieną. Tai žavi – jie neatrodo nei sužvaigždėję, nei besivaikantys kadaise pasiektos šlovės. O ji, kaip pridera 10 dešimtmečiui, buvo didingo, šiuolaikiniams atlikėjams nesuvokiamo mastelio. Dar prieš susitinkant „Megoje“ Irma man perdavė keturis fanklubo albumus – juose preciziški koliažai iš straipsnių ir fotografijų. Muzikos ir gyvenimo būdo žurnalistai aprašinėdavo kiekvieną grupės žingsnį – ne tik Irmos stilistinius viražus, mėlyną peruką ir kitus drąsius sprendimus, kuriuos kitoms belikdavo kopijuoti, bet ir būtus ar nebūtus meilės reikalus.
Žinoma, ir išpažinčių anuometiniuose straipsniuose gausu. „Irma prisipažįsta, jog yra labai jautri ir be galo mėgsta būti dėmesio centre – tokia jau Liūto prigimtis“, – rašoma 1997 m., grupės 5-ojo gimtadienio proga, publikuotame tekste. Čia pat cituojamas ir Gintas: „Svarbu paliesti žmogaus sielą, tą stygą, kuri gal jau yra surambėjusi, aprūdijusi… Nepakanka vien tik ausimis girdėti, akimis matyti ir kojomis trypti, reikia, kad viduje kažkas suvirpėtų.“ Man rodosi, kad ir žurnalistai, ir jų herojai prieš kelis dešimtmečius buvo atviresni! Vartant albumus kyla klausimas – kurgi tie visi kostiumėliai, batai, suknelės? Pasirodo, Irma viską stropiai saugo. Kad įvaizdis jai visuomet buvo svarbus, išduoda viename iš albumų rastas interviu su buvusia grupės vadybininke Živile. Ji pasakoja, kaip stebėjo pro langą žiūrinčią Irmą, o paklausus, apie ką ši galvoja, išgirdo: „Apie rankovę.“ Mielai aplankyčiau „Dinamikos“ kambarį ar salę būsimame Lietuvos popmuzikos šlovės muziejuje. Gal bent šio fenomeno 50-mečiui tokį įkurtume?
Irma, o kai aš mirsiu, tu prie mano karsto padainuosi „Ačiū tau“?
30 metų – irgi nemažas laiko tarpas, bet yra daug ano laiko liudininkų, gerai prisimenančių savo dievukus. „Aš nieko nejaučiu ir labai džiaugiuosi tuo“, – atšauna Gintas, paklaustas, kaipgi tas padidėjęs dėmesys gatvėje, kurio, prasidėjus arenų turui bei reklaminei kampanijai, turbūt sunku išvengti. Jis prisimena, kad prieš 30 metų to dėmesio buvo gerokai daugiau – tuomet muzikantai jautėsi kaip po didinamuoju stiklu. „Nesureikšminu, nors, žinoma, malonus dėmesys paglosto širdį“, – prideda Irma.
Į „Dinamikos“ 30-mečio koncertus renkasi daug jaunų žmonių – tų, kurie augo girdėdami, kaip šios grupės klausosi tėvai. Tai rodo Gintauto Broko kūrybos universalumą – nors naujai aranžuota, grupės muzika lygiavertė šiuolaikinėms kompozicijoms, o nesudėtingai rimuojami tekstai, atliepiantys jaunos širdies ritmą, taip pat išlaikė laiko testą. Toks išbandymas kartomis – didelis pripažinimas grupei, kurios istorija nevientisa.
„Taip, jūs esate teisi“, – į mano pastebėjimą lakoniškai atsako grupės nariai. Irma papasakoja apie vaizdo įrašą, kuriame jos dainas atlieka Meksikoje auganti lietuvių kilmės mergaitė. „Tai yra faina – jei žemėje karaliautų muzika, jos kalba pasaulis susikalbėtų. Dabar taip nėra – žmonės nori bet kokia, dažnai skaudžia ir per didele, kaina rašyti pasaulio istoriją. Jei bendrautume per muziką, galėtume gyventi taikoje“, – įsitikinusi Irma. Abu su Gintu pastebi, kad „Dinamikos“ muzika traukia pozityvius žmones – o gal juos tokiais daro? „Mūsų klausytojas ne tas, kuris per koncertą muštųsi ar valkiotųsi ant žemės.“ Apie bandančius įgelti – internete, žinoma – jie nenori daug kalbėti. Sutariame, kad tokių, liūdnų ir dėmesio ieškančių, visada atsiras. Visgi pasidžiaugimo, nuoširdaus, vaikiško, gydančio, Irma linkėtų kiekvienam.
Atstovaudama Kaune leidžiamam žurnalui, negaliu nepasidomėti – kaip grupė norėtų būti įamžinta gimtajame mieste. Čia toliau juokiamės – „Dinamika“ savo vardą naujai arenai, jei kas statytų didesnę už „Žalgirio“, mielai suteiktų. Stadionas vardą jau turi, bet jame pakoncertuoti grupė tikrai norėtų – tiesa, gal jau ne šiemet. Taigi ir tokia galėtų būti Kauno padėka vienam jo simbolių – kvietimas surinkti kupiną stadioną. „Arba galėtų čia koncertuoti Taylor Swift, Adele, kitos pasaulinio lygio atlikėjos – mielai apsilankyčiau tokiame koncerte gimtajame mieste“, – šypsosi Irma.
Imu manyti, kad šie žmonės patys yra dovanos Kaunui, tiksliau, Šilainiams, – nedaug žinau tokių patriotiškų žmonių, kurie, turėję visas sąlygas įsikurti jei ne užsienyje, tai sostinėje, liko ištikimi šiam niekuomet taip ir nebaigtam statyti daugiabučių rajonui. „Iš čia arti prie jūros, arti į Vilnių, Šilainiuose daug gamtos, jie ant kalno“, – privalumus žarsto grupės vokalistė, kaip visuomet, kalbanti šiek tiek daugiau už savo buvusį mokytoją. Bet jis juk viską sudėjo į dainų eilutes. Dainų, kurių klausydamiesi žmonės įsimyli, bučiuojasi, pradeda šeimas, verkia, susitinka, išsiskiria, gal net gimsta ir išeina iš šio pasaulio.
„Irma, o kai aš mirsiu, tu prie mano karsto padainuosi „Ačiū tau“?“ – pokalbio vairą staiga stveria Gintas, primenantis, kad tai jis čia vyriausias. Visi juokiamės, o Irmai pradeda byrėti ašaros: „Susimąsčiau, kaip tai atrodytų.“
Šnekoms pasisukus prie ateities planų šilainiškiai nė nesistengia surimtėti. Viena aišku – scenoje būti „Dinamika“ nori ir čia jaučiasi geriausiai. Jaučiasi reikalingi. Todėl suplanuoti koncertai Londone, Dubline, Osle, Jungtinėse Amerikos Valstijose – emigravę lietuviai juk kartu išsivežė ir mylimą muziką. O kas toliau? Atsakymas slepiasi monaliziškose Irmos ir Ginto šypsenose.
